Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? Kas kuria portalą Lrytas? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Jurgita, koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida?
– Pirmą kartą žurnaliste tapau dar gerokai iki ja tapdama oficialiai.
Besimokydama vienuoliktoje klasėje, tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia, pradėjau rašyti į du laikraščius: „Lietuvos ryto“ priedą „Mes!“, skirtą jaunimui, kurio redaktorė anuomet buvo vėliau įspūdingais žurnalistiniais tyrimais pagarsėjusi Rasa Karmazaitė, bei anais laikais itin populiariomis ezoterinėmis temomis rašiusį „Žvilgsnį“.
Iš laikraščių gauti honorarai nebuvo dideli, bet jie buvo pirmas rimtas mano uždarbis.
– Kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje?
– Kaip bebūtų keista, nors tuo metu jau neblogai pažinojau redakcijų koridorius, žavėjausi spaustuvės kvapu, žurnalisto profesija man atrodė labai kieta, kai teko rinktis, ką studijuoti, pasirinkau ne žurnalistiką, o filosofiją. Bet gal ir gerai padariau, nes vėliau ne kartą iš autoritetingų žiniasklaidos vilkų girdėjau, kad žurnalistika yra amatas, kuris išmokstamas tik dirbant, perimant patirtį iš kolegų. O turėti papildomą išsilavinimą žurnalistui visuomet naudinga, kad ir kokia tai būtų sritis.
Filosofijos srityje užsibuvau ilgai – po bakalauro ir magistro studijų įstojau į doktorantūrą, pradėjau dėstyti studentams, rašiau mokslinius straipsnius, išverčiau reikšmingą filosofijos veikalą – Ludwigo Wittgensteino „Užrašus“.
Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau jaučiau tos veiklos beprasmiškumą. Trūko tempo, įvairovės, glaudesnio sąlyčio su tikrove, grįžtamosios reakcijos. Vieną temą, kurią pasirinkai, gilini metus, penkerius, dešimtį... Vieną straipsnį rašai kelis mėnesius, negali sau leisti pernelyg literatūriškų viražų, nes moksliniai tekstai turi savo rašytas ir nerašytas taisykles. Kai artėjant trisdešimtmečiui pagalvojau, ar šitokio gyvenimo sau noriu iki pat pensijos, atsakymas buvo vienas – ne!
Kai pradėjau galvoti, ką daryti toliau, apsvarsčiau du momentus. Pirma – iš kokios veiklos uždirbau pirmuosius savo gyvenime pinigus? Antra – kokia veikla norėčiau užsiimti, jeigu man už tai nemokėtų pinigų? Perkračius mintis atsakymas susidėliojo pats: žurnalistika. Mano svajonių darbas.
– Kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir portale Lrytas?
– Pirmoji mano kaip žurnalistės darbovietė buvo „Veido“ periodikos leidykla. Žurnalas „Mažylis“ ieškojo žurnalistės, nusiunčiau bandomąjį tekstuką ir tikau. Ten pradirbau metus, o tada atėjau į „Lietuvos rytą“, kuriame ir pasilikau. Patyrusių legendinių žurnalistų ir redaktorių komanda buvo pati geriausia mokykla – tiek profesijos, tiek gyvenimo.
„Lietuvos ryto“ redakcijoje teko išbandyti pačių įvairiausių žurnalistikos sričių. Vaikščiojau po renginius kaip pramogų žurnalistė, kalbinau žvaigždes, paskui – politikus, sprendžiau socialines problemas.
Dar labiau veiklos pobūdis išsiplėtė, kai buvau perkelta iš „popieriaus“ į portalą. Tempas portale dar labiau kaitino adrenaliną, ėjau į mitingus, savivaldybės posėdžius, pajutau, ką reiškia, kai rašai apie įvykį tuo laiku, kai jis dar tebevyksta. Vėliau laikiau ranką ant pasaulio įvykių pulso. Sirija, invazija į Krymą, slaptieji Michailo Gorbačiovo archyvai... Ir daugybė nepaprastai įdomių, neeilinių žmonių su savo istorijomis, kurias buvo verta papasakoti visai Lietuvai.
Portalui plečiantis, man buvo patikėtos „Sveikatos“, o po to – „Gyvenimo būdo“ redaktorės pareigos. Vėl naujas, dar nepatirtas azartas – kautis už skaitytojų dėmesį ir skaitomumą. Naivu galvoti, kad pakanka parašyti gerą straipsnį, ir jis bus skaitomas. Ne, auksas, deja, pats savaime nežiba pelenuose. Kad straipsnis atrastų kelią pas skaitytoją, reikia, kad skaitytojas jį pamatytų ir susidomėtų.
Antraštėje sudėlioti akcentai, iliustracinės nuotraukos parinkimas, netgi laikas, kada straipsnis paskelbiamas, – viskas yra be galo svarbu. Svarbūs yra net prastesni, bet skaitytojus itin dominantys straipsneliai, vadinamasis „klikbaitas“, nes jie surenka reikiamus skaitomumo rodiklius, kurių sąskaita galime skirti dėmesį svarbioms, rimtoms, bet ne tokioms populiarioms temoms.
– Kas jums yra žurnalistika?
– Mėgstu sakyti, kad žiniasklaida yra visuomenės veidrodis. Ji ne tik per straipsnius, nagrinėjamas temas, bet ir savo pačios pobūdį atspindi, kas vyksta, kuo gyvena visuomenė, kaip keičiasi jos tendencijos, vertybės. Man dar teko dirbti žiniasklaidoje, kai buvo tik dvejojama, ar lavonas ir kraujo bala gali būti vaizduojami pirmajame puslapyje. Dabar toks klausimas jau seniai nebekyla, nors karo Ukrainoje kontekste vėl buvo prie jo sugrįžta – nes cenzūruodami, pernelyg korektiškai pateikdami informaciją mes neteisingai atspindime tikrąjį tragedijos mastą.
Žiniasklaida yra visuomenės veidrodis ir ta prasme, kad reaguoja į jos poreikius ir pomėgius. Kiek kartų teko komentaruose matyti besipiktinančių: „Ar baigsit vieną kartą rašyti apie pa*us, niekam tai neįdomu“, – o mūsų skaitomumo statistika rodo visai priešingai. Įdomu, netgi labai, net jei ir nepatogu prisipažinti. Skaitytojas nori – skaitytojas gaus. Jeigu staiga puls skaityti apie kultūros renginius – gaus kultūros renginių. Jeigu vaizdas veidrodyje kreivas, nebūtinai reikia kaltinti veidrodį.
Bet geriausia dalis ta, ir iš tiesų čia yra pagrindinė priežastis, dėl ko mane žavi žurnalistika, – žiniasklaida nėra šiaip pasaulio veidrodis. Ji yra veidrodis, turintis galią keisti tą pasaulį. Jau vien pačia savo esme, laisvo žodžio galia, žiniasklaida yra vienas iš svarbiausių demokratijos ramsčių. Viešumas yra ginklas, kartais – net paskutinė priemonė, kurios griebiamasi susidūrus su neteisybe, ypač kai ta neteisybė eina iš galingesnių už tave – valdžios, institucijų, turtingesnių ir įtakingesnių, prieš kuriuos paprastas žmogus yra bejėgis. Buvau liudininkė, kaip daugybę kartų žiniasklaida padėjo išspręsti tai, kas atrodė beviltiška.
– Ar per karjerą turėjote momentą, kai supratote, kad atnešėte pokytį ar darote įtaką savo straipsnių herojams ar pačiai valstybei?
– Vieno momento net negalėčiau išskirti, jų buvo daug ir vis dar tebevyksta. Net ir maži pokyčiai kažkam yra dideli.
Kai sunkiai sergančiam vaikui surenkami pinigai brangiai operacijai ar reabilitacijai, kai darbšti auksarankė pagaliau sulaukia daugybės užsakymų, kai valdininkai, žiūrėję pro pirštus į problemą, staiga pradeda ją matyti, – tai visiškai maži, bet tam žmogui – esminiai gyvenimo pokyčiai, ir tu kaip žurnalistas esi dėl to laimingas.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytumėte išskirtinumu? Kas būtent čia jums įdomiausia? Kokią misiją atlieka būtent jūsų skyriaus kryptis?
– „Gyvenimo būdas“ yra temiškai labai įvairus skyrius, būtent tai labiausiai ir „veža“ – čia tikrai nenuobodu, net ir nelaikant rankos ant kasdienių įvykių pulso.
Rubrika kažkuo primena moterišką žurnalą – čia ir tikro gyvenimo istorijos, ir psichologija, ir intymaus gyvenimo patarimai, ir horoskopai. Taip ir yra, nes rubrika atsirado kaip „Lietuvos ryto“ žurnalo „Gyvenimo būdas“ internetinė versija, portalui tapus savarankiškam ši klasikinės žiniasklaidos rūšis toliau sėkmingai gyvuoja ir yra labai vertinama skaitytojų.
Tai visas temų spektras tarp itin sunkių gyvenimiškų temų, kaip priklausomybės, negalia, įvairios fizinės ir socialinės problemos, ir visiškai pramoginio, atsipalaidavimui, prasiblaškymui tarp darbų skirto turinio, kaip horoskopai ar populiariosios psichologijos testai. Iš tiesų tai ir atspindi teisingą gyvenimo balansą – yra metas spręsti problemas, yra metas atsipalaiduoti.
Ir abi šios sritys gyvenime yra svarbios.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija? Kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– Net jeigu tenka kreiptis į pašnekovą nemaloniu klausimu, net kai yra aišku, kad jis yra ta „neteisioji“ konflikto pusė, tu kaip žurnalistas privalai jo nuomonę išklausyti ir nešališkai nušviesti – tai ir duodi suprasti pašnekovui iš karto. Žurnalistas – ne priešas, jis ateina ne susidoroti kažkieno „užsiundytas“, o išklausyti. Su pykčiu susidurti yra tekę, su agresija – laimei, ne.
Tiesa, daug agresijos galima sutikti straipsnių komentaruose. Nemalonu, kai kritikuoja tave kaip žurnalistą, net jeigu tai yra kabinėjimasis prie išvaizdos, bet daug nemaloniau, kai ima pilti purvą ant tavo pašnekovo, kuris tau atsivėrė ir patikėjo savo mintis bei gyvenimo istoriją. Tada ima ir svetima gėda, ir kaltė tam žmogui, tu kaip žurnalistas jau turi užsiauginęs storą odą, bet kaip jaustis straipsnio herojui?
Tokiais atvejais prisimenu frazę dar iš filosofijos studijų laikų: tai, kas yra gerai, mes laikom savaime suprantama. Mes labai aiškiai suvokiame, kaip tai svarbu, tik kai to netenkame. Žmogui skauda, kai kažkas blogai. Tada labiausiai reikia išsirėkti, labiausiai norisi išsisakyti. Kai žmogui patinka straipsnyje pasakojama istorija, jis paprastai nieko nepuola rašyti.
Piktus, užgaulius komentarus puola rašyti tie, kuriems ta istorija kažkaip „užlipo ant nuospaudos“ – sukėlė pavydą, priminė jų pačių situaciją, išprovokavo menkavertiškumą, norą „matuotis“ ir suvokus, kad be šansų, „pamurkdyti“ tą akis badantį herojų, kad jis bent tavo paties akyse atsidurtų žemiau už tave, ar išdėti į šuns dienas prisiėmus moralinio teisuolio poziciją.
Jeigu pašnekovas skundžiasi komentarais, belieka parodyti, koks yra skirtumas tarp žmonių, perskaičiusių straipsnį, skaičiaus, ir komentarų skaičiaus. Nepatenkintųjų būna tik lašas jūroje.
– Ką patartumėte žmogui, kuris svarsto stoti į žurnalistiką?
– Visų pirma pasakyčiau – tam, kad taptum žurnalistu, nebūtina būti baigus žurnalistiką. Studijos – gerai, bet kur kas svarbiau tokie gebėjimai, kaip mokėjimas rašyti, rašymo greitis, temų išmanymas.
Žurnalistika nuolat keičiasi, nes, kaip jau minėjau, ji atspindi visuomenę, tad keičiasi kartu su pastarąja. Nuolat susiduriama su vis naujais iššūkiais, skaitytojų skonio pokyčiais, naujai atsiradusių medijų ir techninių priemonių poveikiu, prie jų prisitaikoma, laviruojama. Todėl geriausia žurnalistikos mokykla yra pati reali žurnalistika. Išdrįsk, ateik ir mokykis kartu su mumis visais.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį norėčiau pasakyti žmogui, svarstančiam apie žurnalistiką, bet galvojančiam, kad tai galbūt ne jam, – geras žurnalistas nebūtinai turi būti labai komunikabilus. Ko gero, šis stereotipas nulėmė, kad savo laiku nestojau į žurnalistiką, nes visą gyvenimą buvau intravertė.
Bet jeigu nesi landus, įžūlus, prie visų prieinantis ir nuolat tauškiantis, galbūt esi sugebantis klausytis, pastebėti, įsigilinti ir suprasti? O gal aiškiai formuluoti ir logiškai išdėstyti? Žiniasklaidoje sutikau pačių įvairiausių charakterių žmonių, ir tiek tarp vienokių, tiek tarp kitokių buvo labai gerų žurnalistų.
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi ir galia? Ar žiniasklaida šiandieną yra „ketvirtoji valdžia“?
– Tikiu. Socialinės medijos nepakeis profesionaliosios žiniasklaidos vien dėl to, kad srautas jose toks didelis, kad tampa sunku atsirinkti, kas svarbu, kas ne, kas melas, kas tiesa. Žmonės, paveikti emocijų, puola aukoti feisbuke graudžią istoriją sukurpusiems apsimetėliams, įsidėjusiems iš interneto vogtas nuotraukas. Tokią istoriją pamatę žurnalistai pirmiausia ją patikrins. Susisieks su paramos rinkėjais, nustatys, ar patikimas šaltinis. Ir portale paskelbs tik tuo atveju, jeigu tai tikra.
Dirbtinis intelektas nepadarys žurnalistų nereikalingų, nes jis eina tik iš paskos žmogui, ne pirma jo. Jis nežinos, ką pasakė tas ar kitas politikas, kas nutiko tam ar kitam žmogui, jeigu kažkoks kitas žmogus, gyvas, iš kūno ir kraujo, to neužrašys ir jam neperduos. Dirbtinis intelektas taps žurnalistų pagalbininku, tuo nė kiek neabejoju, atlaisvindamas rankas nuo įrašų šifravimo, kalbos redagavimo, vertimo, mechaninio naujienų srauto iš agentūrų sukėlimo ir kitų nuobodžių, bet reikalingų darbų. Tačiau atlaisvintomis rankomis žurnalistai ieškos naujų temų, prieigų ir formų. Atsiras daugiau erdvės kūrybai, analizei, kurios nelieka dirbant rutininius darbus. Kūrybos, inovatyvumo, originalumo poreikis vidurkius ir apibendrinimus atrajojančio dirbtinio intelekto sraute tik augs.
O ar žiniasklaida yra valdžia? Tikrai ne. Nei ketvirtoji, nei penktoji, bet tai profesija, kuri be galo svarbi valstybei ir visiems jos žmonėms, net ir tiems, kurie sako, kad portalų neskaito. Nes jie gyvena pasaulyje, kur viešumas ar viešumo baimė paskatina tuos, kas iš tiesų turi valdžią, nedaryti kai kurių savo blogų darbų, juos padarius taisyti ir daryti gerus.