Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? Kas kuria portalą Lrytas? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Adomai, koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida?
– Kaip dabar įvertinčiau – žiniasklaida labai ilgai bandė prisivilioti mane, bet pats joje atsidūriau neplanuotai.
Vaikystė sovietmetyje buvo nuobodi. Bendraamžių kieme nebuvo, per televizorių ką nors įdomesnio parodydavo geriausiu atveju kartą per kelis mėnesius. Kompiuterių – o tuo labiau interneto – irgi dar nebuvo, todėl pagrindine pramoga buvo knygų skaitymas. O suskaičius porą šimtų knygų, kažkaip atsirado ir bandymai rašyti.
Jau Nepriklausomybės laikais, berods šeštoje klasėje auklėtoja nusprendė, kad klasei reikia sienlaikraščio. Nelabai suprantu, kodėl vyriausiuoju redaktoriumi paskyrė būtent mane, nes tikrai toli gražu nebuvau gabiausiai rašantis klasėje. Bet tai tapo pirmąja realistiška pamoka, kaip veikia leidyba – numerio planavimas, straipsnių rašymas, interviu, korektūra ir t.t. Ir iki tol, kol redakcija galutinai nesusipyko, išleidome gal net penkis numerius.
O 2001 m. atsitiktinai tapau vienu iš tuometinio portalo takas.lt naujienų redaktorių. Tiesą sakant, tai net nebuvo pagrindinė užduotis pareigose – bet vėl, taip savaime kažkaip nutiko pirmoji pažintis su online žiniasklaida.
Na o galiausiai, 2006 m. baigus dirbti viename IT projekte, žmona užrodė skelbimą, kad vienas savaitraštis ieško darbuotojo į fotoredaktoriaus poziciją. Juokinga tai, kad neturėjau nė menkiausio įsivaizdavimo, kas yra tas fotoredaktorius, bet tuo metu jau buvau atradęs kitą savo pomėgį – fotografiją. Pats puikiai suvokiau, kad dar nieko nemoku, bet padariau gana logišką išvadą, kad dirbant tokį darbą, bus tikrai didelės galimybės mokytis. Panašu, kad labai tikslaus įsivaizdavimo, ką tiksliai turėtų daryti tas fotoredaktorius, neturėjo ir pati redakcija – todėl mane priėmė.
Ir tai turbūt buvo geriausias žingsnis mano profesiniame gyvenime. Atsidūriau tikrų žurnalistikos vilkų aplinkoje, o kaip tiesioginius bendradarbius dar gavau ir du nuostabius, itin aukšto lygio fotografus. Iš kurių paslapčia ir mokiausi – kaip ir iš kolegų žurnalistų. Galiausiai, pamatęs vieną ne itin kokybišką straipsnį, vyr. redaktoriui mestelėjau, kad bent jau aš galėčiau parašyti ir geriau. Vyr. redaktorius buvo inteligentiškas ir mandagus žmogus, todėl ne pasiuntė išsišokėlį kur nors toliau, o pasiūlė tai ir padaryti. Abiejų nuostabai, tai ir padariau. Nuo to laiko pradėjau rašyti daugmaž reguliariai. Tą ir darau jau dvidešimtus metus.
– Kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje?
– Tokio konkretaus ir apibrėžto noro niekada ir nebuvo. Tiesiog man nuo vaikystės patiko rašyti, pasakoti – tad greičiausiai dėl to ir atsidūriau ten, kur tokių reikėjo. Nes jei gali pragyventi iš to, kas tau ir taip patinka – ko dar laukti?
–Kaip atsidūrėte portale Lrytas?
– Prieš pusantro dešimtmečio pradėjau dirbti žurnale „Naujoji komunikacija“ (NK). Lietuvos mokslo ir IT žurnalistikoje tai buvo aukso laikai. Visi didieji portalai turėjo itin stiprius savo mokslo ir IT žurnalistus, vyko labai sveika ir gera (nors vietomis ir tikrai aštri) konkurencija, kas skaitytojui buvo tik privalumas – buvo daug tikrai aukšto lygio turinio.
Tačiau NK tai nebuvo patys geriausi laikai – projektas kurį laiką dar bandė nepasiduoti, bet galiausiai po kelerių metų galiausiai užsidarė. Ir jau kitą savaitę iš tuometinio Lrytas Mokslo ir IT redaktoriaus sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl darbo. Ir štai jau dešimti metai kaip dirbu portale Lrytas.
– Kas jums yra žurnalistika?
– Vertinant asmeniškai – didelė dovana: galimybė gyventi iš to, ką labiausiai mėgsti.
Vertinant idėjiškai ir logiškai – didelė atsakomybė. Profesionalioje žurnalistikoje neįmanoma dirbti atsainiai. Mano supratimu, pats žurnalistikos principas yra patikima, patikrinta ir paaiškinta informacija, o tai reikalauja daug pastangų – ir ne tik momentinių (faktų tikrinimas), bet ir ilgalaikių (srities išmanymas).
– Ar per karjerą turėjote momentą, kai supratote, kad atnešate pokytį ar darote įtaką savo straipsnių herojams ar pačiai valstybei?
– Sunku tai įvertinti objektyviai, bet žinau atvejų, kad Lrytas Mokslo ir IT rubrika buvo ir yra naudinga nušviečiant moksliškai pagrįstą COVID-19 pandemijos pusę, Lietuvoje vykusias didžiąsias duomenų vagystes (kurių pradžia, bet tikrai ne pabaiga buvo „CityBee“ incidentas), duomenų apsaugos incidentus, technologinę plataus masto karo Ukrainoje pusę.
Priešingai nei atrodo, mokslas ir technologijos iš tiesų nėra tokia jau sudėtinga sritis: ji yra konkreti, grindžiama patikrinamais duomenimis ir įrodymais. Problema glūdi tame, kad dalis žmonių atmeta informaciją, jei ji nesutampa su jų išankstinėmis pažiūromis.
Todėl džiugina kiekvienas atvejis, kai įvertinę turimus duomenis, žmonės sugeba kritiškai įvertinti savo pačių išankstinius nusistatymus. Tokių atvejų tikrai nėra daug, bet yra.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytumėte išskirtinumu? Kas būtent čia jums įdomiausia? Kokią misiją atlieka būtent jūsų skyriaus kryptis?
– Dirbu mano vertinimu pačioje įdomiausioje, bet kartu ir nelengvoje žurnalistikos srityje – mokslo ir IT žurnalistikoje. Daugmaž vertinant kelių savaičių periodu, Lrytas Mokslo ir Technologijų rubrikoje publikuojami straipsniai apima antropologijos, astrofizikos, biochemijos, dirbtinio intelekto, virusologijos, archeologijos, fizikos (taip pat ir kvantinės), kibernetinio saugumo, paleontologijos, genetikos, telekomunikacijų, karinių technologijų, zoologijos, geomokslų, kompiuterinių žaidimų, archeologijos, neuromokslo, bioinžininerijos, kibernetino saugumo temas. Ir dar iki poros dešimčių papildomų temų.
Visiems tokiame skyriuje dirbusiems žmonėms sakydavau, sakau ir sakysiu: straipsnį parenk taip, kad galėtum paaiškinti kiekvieną jo sakinį, jei tai nėra citata. O jei tai citata – jei pats ar pati nesupranti, iš pašnekovo išpešk suprantamą paaiškinimą. Tai tikrai nėra lengva. Tai reikalauja nemažai laiko ir įdirbio. Bet ilgainiui susikaupus žinių ir patirties bagažui, atsiranda saugikliai, leidžiantys pajusti, kai kažkas būna ne taip – o taip pat susikuria tinklas kompetentingų kontaktų, į kuriuos visada galima kreiptis dėl profesionalaus išaiškinimo.
O dirbant tokį darbą didžiausias malonumas – nuolat mokytis pačiam, sužinoti kažką naujo, geriau perprasti pasaulį ir jo veikimo dėsnius. Pastarąjį dalyką ir laikau skyriaus misija – padėti geriau suprasti pasaulį, jo veikimo mechanizmus. Mokslas turi vieną didelį privalumą – jis kvestionuoja viską, net ir pats save. Skeptikai šaiposi – mokslininkai vieną dieną pasakė vienaip, o kitą dieną – jau kitaip. Tačiau būtent tai ir yra didžiausias mokslo privalumas ir žavesys – buvimas antidogmatišku, nuolatiniame virsme. Lygiai taip, koks yra ir pats pasaulis.
– Kaip atrodo jūsų diena: atsikeliate, pradedate skaityti naujienas – kas toliau? Ką skaitote, žiūrite?
– Laikau didele laime tai, kad mano darbas labai didele dalimi sutampa su mano pramogomis ir malonumais. Perskaityti 20–30 mokslo ir technologijos krypčių straipsnių per dieną man yra didelis malonumas. Kaip ir pasikalbėti su mokslininkais man įdomiomis temomis. Kaip ir vakare po darbo įsijungti kompiuterinį žaidimą – ką iš tiesų vertinu kaip interaktyvią knygą. Ar išbandyti naują įrenginį.
Nemėgstu videoturinio – informacijos tankio ir laiko sąnaudų prasme tai yra resursų švaistymas. Jei visą tai, kas vaizdo įraše trunka valandą, transkribavus viską galima įsisavinti per mažiau nei dešimt minučių – kam švaistyti laiką?
Stengiuosi atrasti laiko skaityti grožinę literatūrą, ypač – fantastiką. Nes tai yra labai de/re/konstruktyvi ir dėkinga kryptis, išgryninanti ir analizuojanti antropogenines problemas – ir jei autoriui pavyksta, pateikianti jas nenuobodžiai.
Visas mano kasdienis gyvenimas man generuoja temas, kryptis straipsniams ar žinutėms. Esu nepaprastai dėkingas visiems, kurie yra aplink mane – jie įkvepia domėtis, tyrinėti, kvestionuoti, pažinti pasaulį vis giliau. Pasaulį, kuris vienu metu yra tiek ir baisus, tiek ir įdomus.
– Kokia istorija ar istorijos per karjerą labiausiai įsiminė?
– Vieni ryškiausių momentų turbūt buvo du: „CityBee“ duomenų vagystė ir plataus masto karo Ukrainoje pradžia. Abiem atvejais darbo diena truko ilgiau nei porą parų be miego – nes buvo labai daug informacijos, jos laukimo ir tikrinimo. Be to, „CityBee“ istorija, kurią Lrytas paskelbė pirmasis, nutiko kaip tik vasario 16-osios išvakarėse.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– O, taip. Vienas įsimtinesnių atvejų – kai paaiškėjus apie vieno anksčiau garsaus verslininko tinklalapio infekavimą virusu, ką registravo net populiariausios komercinės antivirusinės programos, sulaukiau virtinės agresyvių jo skambučių ir psichologinio spaudimo, objektyvių ir akivaizdžių faktų neigimo, mano šaltinio menkinimo, grasinimo ePolicija.
Tiesą sakant, tai buvo labai komiška – matėsi, kad žmogus visiškai nesigaudo srityje, nesuvokia situacijos, bet buvo įsitikinęs savo teisumu ir turbūt įtakingumu.
Kaip su tuo tvarkytis? Na, jei tavo faktai yra teisingi, tada nėra ko jaudintis. Tad svarbiausia yra tikrinti ir pertikrinti faktus – ir jei su jais viskas gerai, tada jie savaime yra tavo skydas nuo bandomo kurti spaudimo.
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Domėtis pasauliu ir savo nuomonę grįsti patikrintais duomenimis. Išlaikyti kritinį mąstymą: įsivertinti, kiek patikimi, pagrįsti yra teiginiai, kokiais šaltiniais jie grindžiami. Nepasiduoti pirminiam, emociniam impulsui. Didžiausias mūsų – žmonių – trūkumas yra emocionalumas, ir geriausi dalykai nutinka tada, kai jį pavyksta eliminuoti. Nors tai tikrai nėra lengva.
– O ką – žmogui, kuris svarsto eiti į žurnalistiką?
– Turbūt patarčiau pačiam ar pačiai sau išsigryninti, kodėl jis nori čia atsirasti. Mano supratimu, patys giliausi žurnalistikos principai yra laisvė, sąžiningumas ir geranoriškumas. Pastarąjį laikyčiau kritiniu dalyku – kiek nori skirti laiko, darbo ir jėgų, kad būtų gerai ne tik tau, bet ir visiems aplink tave.
Arba galima elgtis ir kitaip – tiesiog imti ir išbandyti. Juk gal patiks? O jei ne – šiais laikais tikrai nesunku pakeisti veiklos kryptį. Ir nieko smerktino tame nematau.
Tačiau svarbu suprasti viena – žurnalistika tikrai nėra lengva sritis. Reikia daug atsidavimo darbui, kritinio mąstymo, sąžiningumo. O ypač – tolesnio mokymosi net ir pabaigus pradinius žurnalistikos mokslus (tarkime, universitetą). Vienas iš tų dalykų, kurių mokaisi visą gyvenimą.
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi ir galia?
– Kiek galiu remtis savo patirtimi, žiniasklaida iš tiesų veikia kaip visuomenės veidrodis. Tad mano vertinimu, klausimą reikėtų pradėti ne nuo žiniasklaidos, bet nuo visuomenės. Ir vertinant dabartinę situaciją, pradžioje ji tarsi ir neatrodytų itin šviesi.
Tačiau optimizmo įneša tai, kad priešingai nei susidarytų pirminis įspūdis, didžiausią triukšmą keliantys ir didžiausią nepasitenkinimą reiškiantys akivaizdžiai nėra didžiausia visuomenės dalis – net ir įskaičiuojant tą dirbtinai generuojamą srautą. Nesutinkančių su tuo galima paklausti – o kada paskutinį kartą parašėte teigiamą, palaikantį komentarą? Tokių nerašome, nes atrodytų, jei kažkas yra gerai – tai kam apie tai kalbėti, nes juk taip ir turėtų būti?
Bet juk tokių žinių – kad didelė dalis mūsų bendruomenės kuo puikiausiai veikia – yra absoliuti dauguma. Yra bandančių gąsdinti, kad žiniasklaidą sunaikins dirbtinis intelektas. Nesutinku ir su tuo. DI pats savaime nieko nekuria – jis tik atkartoja ir perkuria savo šaltinius, kas yra tie patys žmonės ir jų darbas. Todėl nematau perspektyvos, kad be žmogiškojo indėlio DI sukurtų kažkokią ilgalaikiškesnę vertę.
Tad grįžtant prie klausimo – aš tikiu pakankamai šviesia žmonijos, bendruomenės ateitimi. O žiniasklaida tik atspindės tą žmonijos ir bendruomenės būklę. Kuri, beje, niekada nebus tobula.