Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasidenybės. Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro?
O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida? Ar buvo momentas, kai nusprendėte, kad nori būti žurnalistu?
– Nors mano kelias į žiniasklaidą buvo gan atsitiktinis, į galvą ateina viena istorija. Na, tiksliau – ją geriau prisimena mano mama.
Visą gyvenimą buvau didelis krepšinio fanas. Pasirodo, kad vaikystėje dažnai reiškiau norą būti būtent šios sporto šakos varžybų komentatoriumi.
Galbūt skambės juokingai, bet vaikystėje mėgdavau mėgdžioti krepšinio varžybų komentavimą – tiek stebėdamas varžybas, tiek mėtydamas į krepšį kieme. Kiek pamenu, tuo metu krepšinio varžybas komentavo Robertas Petrauskas. Jo balsas man yra įstrigęs iki šiol, tad nesistebiu kad galėjau bandyti atkartoti jo legendinį komentavimą.
Tačiau nuoširdžiai nepamenu, kad būčiau išsakęs svajonę tapti sporto žurnalistu. O ir žvelgiant į savo paauglystę, tai man atrodytų kiek keista. Tam tikra prasme dabar šis vaikystės noras išsipildė – nors ir esu kitos srities žurnalistas.
– Kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir portale Lrytas?
– Tai, kad atsidūriau žiniasklaidoje, primena reiškinį, dar vadinamą „drugelio efektu“.
Viskas prasidėjo nuo įprasto „išbėgimo“ į krepšinio aikštelę su draugais prieš daugiau nei penkis metus. Tuomet buvau ką tik baigęs mokyklą ir planavau stoti į istorijos fakultetą. Viskas pasisuko kiek kita linkme, nes vienas iš mano draugų per pertraukėlę užsiminė apie politikos mokslų programą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI).
Iki tol apie tokią programą nebuvau girdėjęs, tačiau pasidomėjęs supratau, kad ji puikiai atitinka mano asmenybę ir interesus.
Per ketverius metus VU TSPMI įgijau daugybę svarbių žinių, kurios padeda suprasti politinį lauką. Tai pasitarnauja ir dabartinėje karjeros stotelėje. Studijų metu prisijungiau ir prie VU TSPMI studentų korporacijos RePublica – organizacijos, skatinančios patriotizmą, akademiškumą ir bendruomeniškumą. Ji man iki šiol yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kelia šiltus jausmus.
Įdomus faktas, kad korporacijos nariais liekama net ir baigus studijas, skirtingai nei daugelyje universiteto organizacijų. Čia susipažinau su savo antrąja puse, susikūriau daug pažinčių ir radau gerų draugų.
Tačiau istorija – ne apie tai. Įdomu tai, kad mano skyriuje jau kelis metus dirba bent vienas korporantas (kitaip tariant „RePublica“ organizacijos narys). Tai yra atsitiktinė tradicija, kurią dabar tęsiu ir aš.
Praėjusią žiemą sužinojau, kad Lrytas Pasaulio skyrius ieško naujo darbuotojo. Ši sritis buvo mano stiprioji pusė universitete, tad be ilgų dvejonių nusprendžiau išbandyti save. Tai, kas prasidėjo gana atsitiktinai, tapo vienu prasmingiausių laikotarpių mano gyvenime.
Per nepilnus dvejus metus žiniasklaidoje sukaupiau daug žinių, susipažinau su protingais ir įdomiais žmonėmis bei įgijau pasitikėjimo savimi.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytumėt išskirtinumu? Kas būtent čia jums įdomiausia ir laiko? Kokią misiją atlieka būtent jūsų skyriaus kryptis?
– Žurnalistikoje mane labiausiai žavi nenuspėjamumas ir įvairumas. Vieną dieną Pietų Korėjoje skelbiama karinė padėtis, kitą – virš Lenkijos pasirodo Rusijos dronai, o vakare Donaldas Trumpas pateikia dar vieną staigmeną. Būtent tai mane įtraukia.
Darbas žurnalistikoje lemia ir nuolatinį asmenybės augimą. Tik pradėjęs dirbti Lrytas pirmą sykį pamačiau į straipsnių skaitomumą ir negalėjau patikėti: „Oho, mano padarytą tekstą perskaitė tiek žmonių“.
Žinau, kad tai yra tik maža bendro paveikslo detalė, bet džiaugiuosi, kai skaitytojai iš mano straipsnio sužino ką nors naujo. Tad tikiu, kad savo veiksmais darau bent šiokią tokią teigiamą įtaką Tėvynei. Tai mane veža.
Čia mane laiko ir asmeninis tobulėjimas – tenka domėtis neįprastomis temomis, kalbėti su ekspertais ir pagilinti jau turimas žinias.
Manau, kad mūsų misija šiuo metu yra itin svarbi. Arti mūsų vyksta visą pasaulio tvarką galintis pakeisti karas. Nors dabar vyksta intensyvios taikos derybos, galimų pabaigos scenarijų vis dar išlieka labai daug. Tai, kuris iš jų galų gale išsipildys, turės didelę įtaką ne tik mūsų regiono saugumui, bet ir viso pasaulio tvarkai.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje kilo demokratijos banga. Tačiau pastaruoju metu šis procesas pradeda braškėti ir suktis atgal. Tuo pačiu keičiasi ir pasaulio galių balansas. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos pasaulyje dominavo Jungtinės Amerikos Valstijos. Akivaizdu, kad tuo patenkinti buvo ne visi, tad dabar atsiranda pasipriešinimas ir kiti galios centrai – pavyzdžiui, Kinija. Tuo tarpu Europa susiduria su savomis problemomis ir bando vytis nuvažiuojantį JAV ir Kinijos traukinį.
Manau, kad pasaulis stovi prieš didelę kryžkelę. Lietuva nėra išimtis – mus veikia globalūs procesai ir įvykiai. Todėl žiniasklaidos misija supažindinti žmones su tikslia informacija yra svarbi kaip niekad.
– Kaip atrodo jūsų diena? Ką skaitote ir žiūrite?
– Iš tiesų kiekviena mano diena atrodo vis kitaip. Kaip mėgsta sakyti mano kartos žmonės, aš dažnai „winginu“ (kitaip tariant improvizuoju) ir stengiuosi planuoti kuo mažiau. Vis dėlto yra keli dalykai, kurie išlieka stabilūs mano kasdienybėje: laikas su antra puse, sportas ir, netikėta, naujienų skaitymas.
Rytą visada pradedu praleisdamas laiką su savo mergina – tai mane pakrauna ir nuteikia visai likusiai dienai. Beveik visą gyvenimą turėjau kai kuriems kiestoką įprotį – nevalgiau pusryčių ir negerdavau kavos. Viskam lemta keistis – pastaruoju metu be šių dviejų negaliu gyventi.
Dirbant žurnalistikoje, be abejonės, žiniasklaidos skaitymas yra esminė mano dienos dalis. Kaip ir gyvenime, neturiu rutinos ar portalo, kurį pirmiausia atsidaryčiau kiekvieną rytą. Dažnai tai būna vakar paskutinis atidarytas naujienų portalas, arba nuoroda, kurią atsiunčia mano kolegos. Galėčiau išskirti vieną nesikeičiantį dalyką – užsuku į Ukrainos naujienų portalus, nes karo įvykiai yra pagrindinė mano interesų sritis. Toliau viskas vyksta dinamiškai – prie informacijos grįžtu pagal aktualijas.
Dažnai dirbu iš namų, todėl per pietų pertrauką mėgstu nueiti iki parduotuvės. Dažnai – tiesiog nusipirkti bandelę ar „Coca-Cola“ skardinę vien tam, kad pajudinčiau kojas. Grynas oras padeda „atsipūsti“ nuo didelio naujienų srauto.
Vienas iš pagrindinių mano hobių – sportas. Aktyviai pradėjau sportuoti prieš daugiau nei pusantrų metų, o tai kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Dabar esu išsikėlęs tikslą aktyviai praleisti kiekvieną vakarą (tai veikiau tikslas, nes praktiškai jį pasiekti pavyksta retai). Turiu keturias mėgstamas sritis – sporto salę, bėgimą, važinėjimą dviračiu ir krepšinį. Labai didžiuojuosi, kad praėjusiais metais dviračiu pavyko „numinti“ apie 2 tūkst. kilometrų. Taigi aktyvus gyvenimas yra esminė mano dienos dalis.
Didelė mano kasdienybės dalis yra vaizdo įrašų žiūrėjimas. Tikrai dažnai renkuosi rimtą turinį, bet kiekvieną dieną įsijungiu ir su sportu susijusią medžiagą. Klausausi tinklalaidžių, seku mėgstamų turnyrų užkulisius. Ir, žinoma, kiekvieną vakarą prieš miegą kuo daugiau laiko skiriu savo antrai pusei.
– Ar visada renkatės tik rimtą turinį – žinias, prestižinių leidinių straipsnius, tinklalaides, ar visgi leidžiate sau atsipalaiduoti: kokio pobūdžio turinį tada žiūrite-klausote?
– Tiek dirbant, tiek laisvalaikiu didelę mano vartojamo turinio dalį sudaro rimtos naujienos ir edukaciniai šaltiniai – tokia jau mano srities specifika. Nuo pat vaikystės mane traukė karyba, todėl nenuostabu, kad daugiausia dėmesio skiriu turiniui apie karą Ukrainoje ir Antrąjį pasaulinį karą. Mane ypač domina karo veiksmų detalės, tokios kaip konkretūs mūšiai, dalinių judėjimas ir taip toliau. Seku ir kitas man įdomias temas – politiką ir diplomatiją.
Tai – tik dalis man įdomių temų. Ne paslaptis, kad labai myliu daugybę sporto šakų. Domiuosi jomis ne tik „per ekraną“, bet ir pats aktyviai sportuoju. Natūralu, kad norėdamas atsipalaiduoti dažniausiai renkuosi turinį apie sportą. Stebiu Eurolygą ir NBA, bet daugiausiai emocijų suteikia Kauno „Žalgirio“ varžybos – šią komandą palaikau nuo pat vaikystės (nors ir esu iš Vilniaus). Savaitgaliais stengiuosi nepraleisti „Formulės 1“ lenktynių. Gadinuosi nervus palaikydamas „Ferrari“ (tai – socialiniuose tinkluose paplitęs juokelis dėl neretai nuviliančių komandos rezultatų).
Veikdamas iš esmės bet ką klausau muzikos. Tai puikiai iliustruoja mano „Spotify Wrapped“, nes jau kelerius metus patenku tarp 1 proc. ilgiausiai besiklausančių klausančių vartotojų. Muzika mane lydi visur – dirbant, sportuojant, vaikštant ar tvarkant namus. Skirtingai nei daugelis, negaliu įvardinti jokio mėgstamiausio žanro. Keistas faktas, kad klausant muzikos visiškai paskęstu melodijoje, tad dažniausiai ignoruoju dainos žodžius. Turbūt net nepasakyčiau, kas bandoma pasakyti mano klausomiausiose dainose. Mano skonis yra įvairus ir kinta pagal tą savaitę vyraujančią nuotaiką. Turbūt todėl mano mėgstamiausi atlikėjai ir prodiuseriai – Jessica Shy, Metro Boomin, Coldplay, The Weeknd ir Kendrick Lamar – atliepia skirtingus muzikos žanrus.
Kartais įsijungiu ir televizorių. Esu visiškai neišrankus – sunku prisiminti filmą ar serialą, kuris būtų palikęs blogą įspūdį (galbūt miuziklai – jų pakęsti negaliu). Labiausiai mane įtraukia serialai, kurie verčia rimtai pasukti galvą ir pasižymi netikėtais posūkiais. Mano favoritas – vokiečių serialas „Dark“. Peržiūrėjau jį du kartus, tačiau net ir po daugybės aiškinančių „YouTube“ vaizdo įrašų vis dar pilnai nesuprantu kai kurių istorijos detalių. Tikrai rekomenduoju visiems.
– Kokia istorija ar istorijos per karjerą labiausiai įsiminė ir kas labiausiai sukrėtė?
– Per pastaruosius penkerius metus pasaulyje ir Lietuvoje įvyko daugybė svarbių, net istorinių lūžių. Atrodo, kad pasaulį keičiantys įvykiai vyksta kone kas savaitę. Ne išimtis ir mano patirtis žiniasklaidoje. Prieš pradėdamas dirbti Lryte net neįsivaizdavau, su kiek svarbių naujienų, istorijų ir nuomonių teks susidurti. Natūralu, kad dalis jų pasimiršta, tačiau yra temų, kurios išliks atmintyje visam gyvenimui.
Žmonės, kurie mane pažįsta, gali patvirtinti, kad nuo pat karo pradžios visais įmanomais būdais palaikau už mūsų visų laisvę kovojančią Ukrainą. Natūralu, kad visą gyvenimą prisiminsiu naktį, kai viskas prasidėjo. Tuomet dar nedirbau žiniasklaidoje, bet buvau pirmo kurso politikos mokslų studentas – tai laikau savo ankstyvosios karjeros dalimi. Gerai prisimenu kelias dienas tvyrojusį nerimo jausmą, bet galvoje labiausiai įstrigo paskutinį vakarą pasirodžiusi žinia apie uždarytą šalies oro erdvę. Pamatęs ją buvau užtikrintas, kad viskas prasidės būtent tą naktį – ir neklydau.
Naujienas sekiau visą naktį – iš esmės tiesiog atnaujindamas „Twitterio“ sieną. Apie ketvirtą ryto, besiruošdamas eiti miegoti prieš rytinę paskaitą, pamačiau prasidedančią Putino kalbos transliaciją (mažai kas pamena, kad tuo pat metu vyko JT posėdis dėl situacijos Ukrainoje). Iš pradžių maniau, kad rodoma sena ar netikra Vladimiro Putino kalba, bet netrukus pradėjau girdėti naujienas apie į Ukrainą skrendančias raketas. Miegoti taip ir nėjau – visą naktį sekiau įvykius ir praleidau rytinę paskaitą. Tik kitą dieną, dalyvaudamas tūkstantiniame proteste Vilniuje, iki galo suvokiau situacijos mastą. Šią naktį likau stipriai šokiruotas, tad ji tikrai išliks mano gyvenime.
Nuo šios nakties praėjo treji metai. Karas vis dar tęsiasi. Per šį laiką pradėjau dirbti žurnalistikoje, tad žinant mano asmeninį santykį su Ukrainos tema, natūralu, kad būtent naujienos apie šią sritį mane veikia labiausiai.
Kai galvoju apie didžiausią įspaudą palikusius įvykius į galvą sugrįžta vakaras, kai rašiau apie vasarį įvykusį Donaldo Trumpo ir Volodymyro Zelenskio konfliktą Baltuosiuose rūmuose. Tądien po treniruotės maniau, kad aprašysiu svarbų, tačiau gana standartinį politinį įvykį. Greitai supratau, kad labai klydau. Pradėjus plūsti žinioms apie skandalingą ginčą buvau šokiruotas, bet nepaisant emocijų reikėjo dirbti. Visada stengiuosi išlikti kiek įmanoma neutralus, tačiau viduje sunkiai pavyko suprasti, kaip tariama „demokratijos širdimi“ laikomos valstybės lyderiai gali taip agresyviai pulti šalies, kasdien kovojančios už išlikimą, vadovą.
Prisimenu ir apie pastaruosius JAV prezidento rinkimus. Dirbau balsavimo naktį – Lietuvoje tai buvo vėlyvas vakaras. Naujienų srautas buvo didelis, o politinės pasekmės – dar didesnės. Prisimenu, kad rinkimai atrodė kaip keletos didelių įvykių kulminacija. Vien per pusę metų iki rinkimų įvyko pasikėsinimas į Donaldą Trumpą, plačiai aptarti Joe Bideno ir jo oponento debatai, vėliau – Joe Bideno pasitraukimas iš kovos dėl Baltųjų rūmų.
Nemeluosiu, kad asmeniškai vertindamas situaciją buvau „įlipęs“ į Kamalos Harris traukinį ir maniau, kad ji įveiks Donaldą Trumpą. Ryte, atsikėlęs po kelių valandų miego, buvau priblokštas. Nors tikėjausi atkaklios kovos, bet tokio balsų skirtumo (312 prieš 226 rinkikų kolegijos balsų) tikrai negalėjau nuspėti. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos negalėčiau pasakyti, ar ši naktis įsiminė dėl pačių įvykių, ar dėl sunkiai į kelis žodžius sutalpinamų Donaldo Trumpo pergalės pasekmių.
Tą naktį prisiminsiu ir todėl, nes pats darbas nepraėjo be nuotykių. Dirbti planavau iš namų, tačiau technologijos man pakišo koją. Sutapimas, bet tądien baigė galioti mano kompiuterio slaptažodis, todėl vėlyvą vakarą skubėjau į biurą, kad galėčiau prisijungti prie vidinių sistemų. Jei manęs neapgauna atmintis, iš biuro išėjau apie trečią ryto – tad darbas prasitęsė į paryčius.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis skaitytojų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– Tokių atvejų daug nebuvo. Retkarčiais užmetu akį komentarus po naujienų portalų tekstais. Ten ne kartą esu radęs ir aštresnių, tiesiai į mane nukreiptų pastabų (kai kuriuose net tiesiogiai buvo paminėtas mano vardas). Jų nesureikšminu ir nepriimu asmeniškai – kai auditorija didelė, natūralu, kad nuomonės skiriasi, o kai kam mano tekstų turinys gali ir visai nepatikti.
Tvirtai tikiu žodžio laisve, todėl man svarbu, kad skirtingos nuomonės, nors ir ne visada pagrįstos ar faktiškai teisingos, būtų reiškiamos viešai, net jei jos kartais nėra maloniausios.
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Mano patarimas gali nuskambėti nuobodžiai, bet manau, kad tai yra labai svarbu. Iš esmės viskas susiveda į du dalykus – reikėtų kritiškai vertinti informaciją ir būti smalsiems apie supantį pasaulį.
Pilnai pripažįstu, kad vartoti žiniasklaidą šiandien gali būti sudėtinga, o nuolatinis naujienų srautas neretai kelia daug neigiamų emocijų. Internetas prieinamas beveik visiems, tad suveikia pagrindinis ekonomikos dėsnis – augant paklausai atsiranda didelė pasiūla. Prieš interneto „sprogimą“ visuomenė naujienas gaudavo iš laikraščių ir televizijos. Taigi – vieną ar kelis kartus per dieną. Interneto amžiuje informacijos srautas tapo nenutrūkstamas, todėl žmonėms, kurie neseka visko, lengva pasimesti tarp daugybės įvairių istorijų.
Šiandien pastebimas ir kitas reiškinys — stiprus visuomenės susiskaldymas pagal politines pažiūras. Įtampa visuomenėje, ekonominė nelygybė ir kiti svarbūs faktoriai kelia daug emocijų. Jomis naudojasi ir kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurios stipriai pasvyra į kurią nors politinę kryptį. Tai gali pasireikšti ir per melagingos informacijos skleidimą ir vienpusį temų, pašnekovų pasirinkimą. Sudėjus šiuos faktorius formuojasi vadinamieji „echo chambers“ (kitaip tariant informaciniai šuliniai).
Manau, kad vartojant žiniasklaidą yra svarbi atkreipti į šiuos aspektus. Kalbant praktiškai, reikia filtruoti milžinišką naujienų kiekį ir atskiri svarbią informaciją. Lengvai įgyvendinimo sprendimo pateikti negaliu — čia labiausiai padeda bendrų procesų supratimas. Tai reiškia, kad reikia būti smalsiems ir domėtis mus supančiu pasauliu.
Norint kritiškai įvertinti bet kokią pateiktą informaciją skaitytojas gali išsikelti klausimus, kuriuos vertindamas informaciją naudoju ir pats: iš kur tai žinome? kokie įrodymai tai grindžia? kieno perspektyva čia pateikiama ir galbūt kažko trūksta?
Tai nereiškia, kad vartojant žiniasklaidą reikia netikėti jokia informacija. Tai būtų kontrproduktyvu. Stebėdami mums priešiškų valstybių informacinę erdvę dažnai matome daugybę absurdiškų ir visiškai nerealiai skambančių pranešimų. Kartais tai atrodo juokinga, tačiau neseniai teko skaityti apie tokio metodo tikslus. Idėja yra paprasta – tokios valstybės, kaip Rusija, nebando įtikinti. Skleisdamos akivaizdžiai iškraipytą informaciją jos tarsi signalizuoja: „Žiūrėkite, visa informacija gali būti iškraipoma ir gali būti netiksli“. Tad galutinis tikslas – priversti žmones netikėti niekuo. Tad iš tikrųjų vartojant žiniasklaida, vėlgi, svarbu išlikti smalsiems – įvertinti temą iš įvairių pusių, atsižvelgti į susijusius įvykius ir kontekstą. Tuomet galima susidaryti pagrįstą nuomonę ir rasti tiesą.
Be abejonės, nereikia pamiršti to, ką dažnai girdime visi. Būtina remtis patikimais šaltiniais. Skirtingų šaltinių yra beprotiškai daug, tad suprantama, kad galima lengvai pasimesti. Norint rasti tikslią informaciją itin svarbu įvertinti šaltinių (įskaitant cituojamus portalus ar pašnekovus) patikimumą, žiniasklaidos priemonės kilmę, finansavimo šaltinius ir atidžiai skaityti teksto formuluotes. Norint įvertinti užsienio žiniasklaidą galima pasitelkti specialius įrankius, pavyzdžiui, „Media Bias/Fact Check“ ir kitus.
Bet ne viskas yra taip rimta. Vartojant žiniasklaidą rekomenduočiau atsipalaiduoti ir pasinerti į daugybę žurnalistų pateikiamų istorijų. Stebint nuolatinį naujienų srautą tikrai nesunku pagalvoti, kad viskas yra blogai, o pasaulis griūva mums po kojomis – dažnai sunkūs įvykiai persiduoda ir man pačiam. Tad tikrai suprantu, kaip lengva būti paveiktiems neigiamų emocijų. Tokiu atveju patarčiau atsitraukti nuo ekrano ir pasidžiaugti tuo, ką turite prieš savo akis – išeiti į lauką, praleisti laiką su artimaisiais ir užsiimti sau smagia veikla.
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi ir galia?
– Trumpai tariant – taip. Bet atsakymas yra sunkesnis nei tai.
Nepaisant kritikų ir neigiamų komentarų, esu įsitikinęs, kad dėl žiniasklaidos galios abejonių kelti neturėtų. Galima įvardinti daugybę atvejų, kai žurnalistai išnarplioja itin svarbias istorijas, politikai svarbią informaciją pirmiausia sužino iš straipsnių (ir atvirai dėl to nervinasi), o dėl taiklių ir svarbių klausimų savo kėdes palieka aukšto rango pareigūnai – tokį atvejįį neseniai turėjome ir mūsų Vyriausybėje.
Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, kasdien naudoju ir stebiu socialinius tinklus. Ten dažnai pasirodo teiginių, neva žurnalistiką pakeis dirbtinis intelektas (DI), o tradicinę žiniasklaidą „nuvers“ socialiniai tinklai.
Manau, kad visiškas DI „perversmas“ žurnalistikoje yra labai tolimas arba iš esmės neįmanomas. Ne paslaptis, kad DI plačiai naudojamas įvairiose srityse, įskaitant žurnalistiką. Iš vienos pusės tai – įrankis, kurį galima išmokyti rašyti objektyvius straipsnius ir rinkti reikalingą informaciją. Jo darbo tempas yra daug kartų didesnis nei klaviatūra rašančio žmogaus. Paprastas pavyzdys – panašaus ilgio pastraipą „Chat GPT“ parašytų per 2 sekundes, o aš ją rašau apie valandą. Tačiau manau, kad čia slypi esminė problema. DI dirba pagal algoritmus, apdoroja srautą ir atvirus šaltinius, tačiau dezinformacijos pilname informaciniame lauke jie patys gali būti netikslūs.
Parašęs šią mintį iš smalsumo paklausiau, ką „Chat GPT“ mano apie DI galimybes perimti žiniasklaidos rolę. Gavau ganėtinai panašų atsakymą: „Dirbtinio intelekto technologijos leidžia greičiau apdoroti informaciją, automatizuoti rutinines užduotis ir kurti personalizuotą turinį, tačiau kartu kelia iššūkių dėl patikimumo, šališkumo ir dezinformacijos. Vis dėlto tikėtina, kad DI ne pakeis, o transformuos žurnalistų darbą – suteiks įrankius greitesnei analizei ir faktų tikrinimui, o žmonės išliks atsakingi už kritinį vertinimą ir etišką sprendimų priėmimą.“
Net nekalbu apie kitus svarbius žurnalistikos aspektus: šaltinių kalbinimą, gyvus reportažus ar kompleksinių politinių procesų suvokimą ir perteikimą. Sunku įsivaizduoti, kaip DI galėtų atlikti šias užduotis. DI tikrai nereikia bijoti – jis gali būti puikus pagalbinis įrankis, tačiau manau, kad greitu metu nepakeis žiniasklaidos ir jos vietos visuomenėje.
Pati žiniasklaida dabar išgyvena spartų pokytį. Kai kurie teigia, kad žiniasklaidą pakeis socialiniai tinklai, nepriklausomai veikiantys žurnalistai ir tas pats DI. Tačiau manau, kad yra kiek kitaip – šios priemonės ir transformuos tai, kaip mes suprantame žiniasklaidą. Taip vyksta ir istoriškai. Technologinė pažanga ir visuomenės pokyčiai nuolat keitė net ir tas sritis, kurių suvokimas ilgą laiką buvo laikomas „neliečiamu“. Prie šiuolaikinių tendencijų prisitaiko ir tradicinė žiniasklaida – kuria vaizdinį turinį, tinklalaides ir išnaudoja socialinius tinklus. Esu įsitikinęs – žiniasklaidos, kuri keisis kartu su nauja pasaulio realybe, laukia šviesi ateitis.
Tačiau nereikėtų ignoruoti ir grėsmės, su kuria susiduria žiniasklaida. Žinoma, galime daug kalbėti apie visiems žinomas Rytų diktatūras ir išskirtinius atvejus Vakaruose. Tai jau nieko nestebina ir nėra naujas reiškinys egzistavo. Dabar labiausiai neramina tai, ką vadiname istorine demokratijos širdimi – Jungtinės Amerikos Valstijos. Donaldo Trumpo kryžiaus žygis prieš vadinamąsias „fake news“, ieškiniai naujienų portalams ir šiurkštus elgesys su žurnalistais verčia kelti daug klausimų dėl žiniasklaidos likimo.
Bene geriausia iliustracija – neseniai Baltųjų rūmų svetainėje pasirodęs „žiniasklaidos nusižengimų“ sąrašas. Paradoksalu, bet daugelis į jį įtrauktų portalų yra laikomi prestižiniais. Daugelis jų taip pat laikomi objektyviais – ir dažnai naujienas, kurias Donaldo Trumpo administracija norėtų nuslėpti. Šis Baltųjų rūmų požiūris į kritiką ir nepatogų sprendimų vertinimą sukuria blogą precedentą likusiam pasauliui.
Kurį laiką atrodė, kad šios problemos nepasieks Lietuvos, tačiau dabar taip mąstyti būtų klaidinga – įvykiai mūsų šalyje kelia didelį nerimą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad žurnalistika turėtų būti nepriklausoma – tiek nuo pinigų, tiek nuo politikų ir jų asmeninių ambicijų – skaidri ir demokratiška. Nors šių principų pilnai pasiekti praktiškai neįmanoma, tai turėtų būti siekiamybė. Deja, kai kurie šiuo metu eina priešingu keliu, keliančiu grėsmę ne tik žurnalistikai, bet, ilguoju laikotarpiu – ir demokratijai.
Tačiau manau, kad šias problemas tikrai galima išspręsti. Šiuo ir kitais klausimais esu optimistas ir nepasiduodu „doomerizmui“ (beviltiškumui). Tikiu, kad galų gale nugalės teisingumas ir demokratija. Visuomenė su šiais iššūkiais susitvarkys, tad ir žiniasklaida išliks svarbi pasaulio ir Lietuvos dalimi.