Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
M. Suslavičius: „Žiniasklaida stiprės, jeigu stiprės ir demokratinis pasaulis“
– Martynai, koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida?
– Žiniasklaida iš esmės visada buvo arti manęs. Vaikystėje su kiemo draugu netgi leidome laikraštuką – buvo labai mažas tiražas, spausdinamas kalkinio popieriaus pagalba, o ir turinys labai lengvo pobūdžio, tačiau visada išparduodavome, nes šeimos narių ir giminaičių buvo perkamas privaloma tvarka. Tiesa, išleidome porą numerių ir nusprendėme užsidaryti.
Susiję straipsniai
Žinoma, čia juokauju, tačiau dėl žiniasklaidos buvimo – ne, nes mano mama yra žurnalistė, tad vis girdėdavau diskusijas apie straipsnius, apie politiką, o kartais ir apie tai, kad kažkas nenori, kad išeitų kritiškas straipsnis. Kadangi dirba Kaišiadoryse, galbūt reikėjo paaugti, kol supratau, kokią reikšmę geras vertybes turintis žurnalistas turi regiono miestui.
Savaime aišku – buvo ir daug skaitoma. Ne tik knygų, bet namuose visada turėdavome „Lietuvos ryto“ laikraštį, tad natūraliai ir aš daug skaičiau, o labiausiai mėgau „Rytų-Vakarų“ skiltį bei legendinį žurnalą „Krepšinis“.
– Ar buvo momentas, kai nusprendėte, kad norite būti žurnalistu?
– Turiu prisipažinti – viskas vyko paskutinę akimirką. Baigus mokyklą reikėjo sudaryti sąrašą specialybių, ką norėčiau studijuoti. Buvo galima užpildyti 10 laukelių. Pamenu, kad pradėjau nuo pačios apačios – kažkur įrašiau politologiją, lietuvių kalbą, istoriją. Viršuje palikau du laisvus langelius ir labai ilgai svarsčiau, ką daryti.
Buvau gavęs patarimą, kuris labai patiko, kad pasirinkčiau viešąjį administravimą, o vėliau sukčiau eurobiurokrato keliu. Patiko idėja, bet vis pagalvodavau apie žurnalistiką.
Tad kurį laiką žiūrėdamas į lapą pakėliau galvą, kažkur tolėliau vaikščiojo kartu su manimi į Vilnių atvažiavusi mama, ir nusprendžiau pirmu numeriu įrašyti žurnalistiką Vilniaus univeristete (VU).
Kiek pamenu, per stojamuosius egzaminus, pats faktas, kad žurnalistika įrašyta pirmuoju numeriu kai kuriems vertintojams turėjo įtakos.
– Kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje?
– Kadangi jau studijavau VU Žurnalistikos institute, atrodė logiška, kad dirbsiu žiniasklaidoje. Per keletą metų dalis kolegų jau suko į viešuosius ryšius, kažkas paliko studijas, bet man atrodė, kad rasiu save žurnalistikoje. Tik nežinojau, kur tiksliai – visada mėgau pasakoti istorijas, tad traukė rašyti apie žmonių gyvenimus, bet tuo metu labai domėjausi ir politika, politikos kritika, tad ir ši sritis atrodė įdomi. Visada šalia keliavo sportas, nors tada nesijaučiau stiprus šioje srityje.
Čia svarbu paminėti, kad universitete yra privalomos praktikos, tad save galėjau išbandyti ir laikraštyje, ir radijuje.
Prisipažinsiu, kad niekada nebuvau pavyzdingas dešimtukininkas ir neturėjau konkretaus plano, kaip viskas susidėlios. Taip pat ir su žiniasklaida, bet čia buvau įsitikinęs, kad šiame lauke dirbti pavyks, tik reikia sulaukti tinkamų progų.
Sulaukiau.
– Kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir portale Lrytas?
– Buvau trečiame kurse, kai į universitetinį elektroninį paštą atėjo portalo Lrytas skelbimas, kad ieškomas sporto žurnalistas. Paskaičiau, pasvarsčiau ir pabijojau. Nuoširdžiai sakau – kažkodėl išsigandau ir ėmiau dvejoti, ar tikrai noriu į sportą, ėmiau ieškoti priežasčių, kodėl šis bėgimo takelis man nėra tinkamas. Radau nemažai, tačiau turiu padėkoti savo porai kursiokių Austėjai ir Dovilei (abi pasuko žurnalistiniu keliu ir čia atsiskleidė labai stipriai), kurios mane paspaudė ir paskatino parašyti.
Parašiau. Nuėjau į darbo pokalbį. Legendinėje „Lietuvos ryto“ kavinėje susitikome su Rimvydu Valatka, pasikalbėjome apie futbolą. Dar ir dabar atsimenu, prie kurio staliuko sėdėjome. Baimė tada niekur nedingo, nes atrodė, kad R.Valatka mane mato kiaurai, bet kartu ir supratau, kad noriu būti tarp tuo metu geriausių sporto žurnalistų Lietuvoje.
Po pokalbio su R.Valatka susitikau su dabartiniu mūsų vyriausiuoju redaktoriumi Tautvydu Mikalajūnu. Jis vadovavo sporto skyriui, turėjo labai specifinių klausimų ir vienu pirmųjų jau pramušė mano šarvą: „Žiūri tenisą?“.
Iš to, kaip paklausė, iškart supratau, kad jam tenisas yra labai įdomus, tad nieko nevaidinau: „Ne, bet jeigu reikia, pradedu žiūrėti ir viską išmoksiu“.
Man atrodo, kad šį sakinį per tą patį pokalbį naudojau gal dar kokį kartą.
Paspaudėme vienas kitam rankas, atsisveikinome.
Grįžęs namo įsijungiau kompiuterį, pradėjau skaityti teniso taisykles, susiradau gerų ilgų skaitinių apie teniso pasaulį, dar parsisiunčiau ir teniso kompiuterinį žaidimą. Galvojau, kad jeigu priims dirbti – reikia parodyti, kad laikausi žodžio ir mokausi.
Ir priėmė. Tad 2011 metais pradėjau savo sporto žurnalisto karjerą. Ji neužsibaigia ir šiandieną, nors po 2018 metų Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių palikau sporto skyrių ir pradėjau dirbti naujienų redaktoriumi. Per šį laiką dar spėjau apsilankyti ir poroje vasaros olimpinių žaidynių, o kur dar pasaulio ar Europos krepšinio čempionatai.
Tiesa, perėjus iš sporto žurnalisto lauko gal kokius metus ar ilgiau nesidomėjau sportu, nes reikėjo gerokai pagilinti žinias tiek aktualijų, tiek verslo, pasaulio ir kituose laukuose.
Žinoma, sena meilė nerūdija, nors dabartinės pareigos – be galo įdomios, o ir reikalauja platesnių žinių.
– Kas jums yra žurnalistika?
– Žurnalistika man pirmiausia yra žmonių informavimas apie tai, kas vyksta ir kodėl taip vyksta. Tai – visa ko pagrindas. Žurnalistika man yra apie įvykio ar istorijos papasakojimą taip, kad tai suprastų ir pajustų ir žmogus, kuris nėra buvęs įvykio vietoje ar nieko nežino apie žmogų, apie kurį tu kalbi.
Žurnalistika yra ir apie raštingumą. Aš tikiu ta klasikines žurnalistika, kur žurnalistas turi galvoti ir apie tai, kokia forma pateikia savo straipsnius. Čia net nekalbu apie skyrybą, bet apie teksto stilių, pirmųjų eilučių pasirinkimą, įvedimą į kontekstą.
Žurnalistika yra apie išsilavinimą.
Ir šiandieną žurnalistika man jau yra ir gyvenimo būdas.
Per žurnalistiką atradau ir savo gyvenimo meilę, su kuria sukūrėme šeimą. Ji – labai kieta sporto žurnalistė, tad net ir po darbo žurnalistikos gyvenime daug, nes apie sportą, politiką, svarbiausius įvykius daug kalbame ir namuose.
Per žurnalisto prizmę jau žiūriu ir į visus įvykius ir bandau juos suprasti taip, kaip išmokau šioje redakcijoje.
– Ar per karjerą turėjote momentą, kai supratote, kad atnešate pokytį ar darote įtaką savo straipsnių herojams ar pačiai valstybei?
– Prisipažinsiu, kad kažkokių herojiškų ir akivaizdžiai visų gyvenimus keičiančių momentų „užgyvenęs“ nesu, tačiau su tam tikromis situacijomis, kurios širdį paglosto turbūt susiduria kiekvienas žurnalistas. Tarp jų – ir aš.
Ar tai būtų politinių debatų moderavimas, kur bandai kuo geriau atskleisti valdžios siekiančius politikus ir tikiesi, kad galbūt tai turi įtakos vieno ar kito žmogaus supratimui. Čia neturi tikslo, kad išrinktų konkretų žmogų, bet pagrindinis tikslas – kuo geriau parodyti kiekvieną šalia sėdintį asmenį, kad rinkėjas turėtų išsamiausią informaciją apsisprendimui, kad ir koks jis būtų.
Ar tai būtų pasakojimas apie įvykį arba žmogų, iš kurio vėliau sulauki reakcijų.
Viena man asmeniškai ryškesnių situacijų įvyko būtent per 2018 metų Pjongčango žiemos olimpines žaidynes. Tuomet dar prieš savo pirmąją olimpiadą prisižiūrėjęs amerikietiškų reklamų pagalvojau, kad būtų įdomu prieš startus pakalbėti su sportininkų mamomis, kurios neretai lieka už kadro.
Tada pakalbinau vieno ryškiausių Lietuvos biatlonininkų Tomo Kaukėno mamą. Tekstas buvo vykęs, mama kalbėjo jautriai. Publikavau ir tiesiog perėjau prie kitų darbų.
Per olimpiadą T.Kaukėnas startavo įspūdingai ir 10 km sprinto rungtyje pasiekė geriausią Lietuvos biatlono rezultatą istorijoje. Tada stadione netgi pranešėjas minėjo T.Kaukėno pavardę – ypač, kai jis šaudė be klaidų.
Po šio pasirodymo paklausėme, kaip jis žiūri į savo rezultatą. T.Kaukėnas atsakė, kad buvo labai motyvuotas, o to priežastis – prieš startą perskaitytas interviu su mama.
Aš tada apsidžiaugiau ir, prisipažinsiu, netgi pasimečiau. Bet buvo labai geras jausmas – galbūt pirmą kartą giliau susimąsčiau, kad kiekviena parašyta istorija visada turi įtakos žmonėms.
Manau, kad kasdieniniame sraute ir greityje žurnalistai dažnai užmiršta ar nespėja pagalvoti apie tai, kokį ryšį užmezga ne tik su skaitytojais, bet ir pačiais įvykių ir istorijų herojais.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytum išskirtinumu? Kas būtent čia tau įdomiausia ir laiko? Kokią misiją atlieka būtent jūsų skyriaus kryptis?
– Dabar mano darbas susideda iš dviejų elementų: naujienų redaktoriaus ir vyr. redaktoriaus pavaduotojo.
Naujienų redaktoriai egzistuoja jau nuo portalų atsiradimo, bet, kaip mėgstu juokauti, apie jų egzistavimą žino vos keli.
Šį darbą yra sudėtinga apibūdinti, bet iš esmės naujienų redaktorius yra žmogus, kuris atsakingas už tai, ką matote atsidarę portalus. Medžiagas čia į „pirmąjį puslapį“ sukelia būtent naujienų redaktoriai, kurie tai daro atsižvelgdami į begalę kriterijų.
Svarbiausias – aktualumas, bet komercinei žiniasklaidai be galo svarbu ir būti skaitomam, užtikrinti kuo įvairesnį turinį, kad portalą atsidarę skirtingi žmonės iškart pamatytų, ką nori perskaityti, o ne keliautų kitur. Čia ir prasideda sudėtingiausia dalis, nes reikia subalansuoti labai skirtingus kriterijus, suprasti, kurios medžiagos tikrai vertos būti pirmosiose vietose, o kurioms užtenka pagyventi žemiau. Dirbame ir su pavadinimais, kur neretai tenka padiskutuoti su žurnalistais, kad neperspaustume.
Naujienų redaktorius padeda organizuoti tą dienos darbą, susižymi, kuo užsiims skyriai, aiškinasi, kam tą dieną reikės skirti daugiau dėmesio, o atsitikus įvykiui padeda tam skyriui, kuriam reikia labiausiai.
Naujienų redaktoriai taip pat ir patys rašo tekstus, verčia tekstus. Mūsų portale naujienų redaktoriai turi dvi pamainas per dieną – turime rytinį ir vakarinį. O dar reikia ir turėti atsakymus ir supratimą apie įvairiausias temas.
Natūralu, kad taip nebūna visą laiką ir jeigu nebūna – kreipiesi į vyr. redaktorių ar jo pavaduotoją.
Tad visos tos praktikos persikelia ir į pavaduotojo lauką. Čia esu labiau atsakingas už kasdienį darbą.
Apie pavadinimus jau kalbame gerokai daugiau, dažnai ieškome ir kompromisų tarp „labai rimto“ ir „ar nori, kad bent kažkas perskaitytų dvi dienas rašytą tekstą?“. Šaržuoju, bet tikrai būna ir taip. Ir tikrai nesakysiu, kad neperspaudžiame. Tikrai būna ir taip, bet ne iš blogos valios.
Bet čia visada prisimenu mano labai mėgstamą taisyklę: „Nerašyti nesąmonių.“ Čia jau ir pavadinimui, ir tekstui. Po šia taisykle telpa ir visi etikos kodeksai, Visuomenės informavimo įstatymas.
Bet pagrindine savo darbo dalimi laikyčiau pagalbą kitiems. Būtent tai ir labiausiai patinka. Galbūt dėl charakterio, auklėjimo ir kitų savybių jaučiuosi labai gerai, jeigu bent kažkiek galiu prisidėti padėdamas sugalvoti klausimą, kampą, pavadinimą, ar tiesiog pasiūlydamas temą. Šios situacijos jau nėra apie mane, o apie kitus.
Nesijaučiu senas, bet jau esu savo akimis matęs, kaip užauga labai stiprūs redakcijos žurnalistai ir žurnalistės. Jeigu kažkiek prie to prisidėjau – džiaugiuosi su kaupu.
– Kaip atrodo jūsų diena: atsikeliate, pradedate skaityti naujienas – kas toliau? Ką skaitote, žiūri?
– Turbūt niekuo nesiskiria nuo visų žurnalistų – atsikeli su naujienomis, kurias skaitai, klausai radiją ir eini miegoti su naujienomis, kurias skaitai ir stebi TV žiniose. Jeigu iš vakaro nesuspėji pažiūrėti kokios nors svarbios laidos, tai stengiesi tai padaryti ryte.
Rytą visada pradedu nuo karo Ukrainoje ir politikos aplink jį, tada pereinu prie Lietuvos ir kitų pasaulio įvykių. Arba šis planas subyra, nes įvykiai padiktuoja savo scenarijų.
Tikslas visada tas pats – žinoti ir suprasti, kas vyksta aplink. Ar bent jau siekti to supratimo.
Aš visada, jeigu manęs paklausia, noriu atsakyti taip, kad žodžiuose būtų turinio. Apsimesti, kad suprantu nemėgstu, tad belieka bandyti suprasti.
Čia ypač svarbų vaidmenį atlieka ir darbas redakcijoje, nes kalbėdamas su kolegomis gali dar labiau pagilinti supratimą. Turime labai pasikausčiusių, labai stiprių žmonių, kuriuos, mano supratimu, būtina išgirsti.
Redakcija yra žinių židinys – į jį reikia įnešti kažką savo ir būtinai pasišildyti nuo to, ką atnešė kiti.
O darbo diena – tai paprasta, išskyrus tada, kai reikia visus planus mesti į šiukšliadėžę, nes kažkas atsitiko – ar sprogimas daugiabutyje Viršuliškėse, ar DHL lėktuvo katastrofa Vilniuje, JAV karių tragedija Pabradėje.
Tas staigus planų keitimas – kiekvieno žurnalisto kasdienybė.
– Ar visada renkatės tik rimtą turinį – žinias, prestižinių leidinių straipsnius, tinklalaides, ar visgi leidžiate sau atsipalaiduoti: kokio pobūdžio turinį vartoji?
– Tikrai negyvenu vien tik rimtomis naujienomis. Toli gražu. Mėgstu tinklalaides, bet beveik visos jos yra apie politiką, visuomenę ar žmonijos raidą. Rekomenduoju Lrytas laidą „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“, nes čia krapšto tikrai giliai, tiksliai ir labai įdomiai. Kartais vieną laidą paklausau ir dukart.
Dažnai šalia ir muzika.
Dabar populiaru mėgti „standup“ komediją ir būtent daug dėmesio skiriu šiam žanrui. Pasijuokti reikia mokėti. Ypač iš savęs.
Stengiuosi būtinai pamatyti visų Marko Twaino apdovanojimą už nuopelnus Amerikos humorui gavusių komikų pasirodymus.
Praktiškai niekada nenuvilia ir visada kažką išmoksti.
Stengiuosi pasiklausyti ir Lietuvos komikų tinklalaidžių ar bent jau segmentų. Lietuva tikrai turi gerų komikų – tiesiog reikia atsipalaiduoti ir atvirai paklausyti.
Ir tikrai nesu atsparus filmams ir serialams. Duokite kuo daugiau fantastikos. Fantastikos su kardais, skydais ir magija.
Užaugau skaitydamas išskirtinai fantastines knygas ir dabar nepraleidžiu progos.
O jeigu dar atsiranda proga ir pažaisti kompiuteriu...
– Kokia istorija ar istorijos per karjerą labiausiai įsiminė ir kas labiausiai sukrėtė?
– Galvojau, ką čia originalaus pasakyti, bet nepavyks. Tai būtų koronaviruso pandemija ir karas Ukrainoje.
Koronaviruso pandemija tapo absoliučiu visuomenės lūžiu visame pasaulyje, nes pasikeitusi kasdienybė nesugrįžo į pradžios tašką. O man ji visada įsimins, nes tada galbūt labiausiai pajutau dezinformacijos, melo ir noro sukiršinti visuomenę galią.
Redakcijoje dar Lietuvoje nepaskelbus apie pirmąjį COVID-19 atvejį žurnalistams teko atlaikyti didžiulį spaudimą ir tiesiog melo srautą.
Žmonės skambino į redakciją pasakodami nebūtas istorijas iš ligoninių, o paprašyti paaiškinti, iš kur žino, sakydavo, kad pasakojo „kaimynė, kurios sesuo dirba sesele“, šaukdavo klausdami, kodėl nepaskelbiame kokio fakto, kurio tiesiog nebuvo.
Ligoninių atstovai jau buvo pavargę nuo nuolatinių žurnalistų skambučių su prašymais patvirtinti arba paneigti informaciją.
Įtampa visuomenėje augo ir dalis tos įtampos gulė ant žurnalistų pečių. Kiršintojai suaktyvėjo, skleidė abejones valdžia, žiniasklaida ir bandė žmones pervilioti į jų kanalus, kur faktų tikrinimas nieko nereiškia.
Labai gaila, kad dalis žmonių ten ir pasiliko. Tamsoje.
Karas Ukrainoje bus mūsų visos kartos ženklu. Pamenu, kad atsibudau Rusijos pilno masto invazijos ankstų rytą. Kaip tik turėjau ryte budėti, dar pabudau anksčiau. Viską pamenu kaip per rūką.
Pabudau, pažiūrėjau į telefoną ir net nepamenu, kaip jau sėdėjau prie kompiuterio virtuvėje, bandydamas suprasti, kaip viskas vyksta. Įtampa buvo milžiniška. Sėdi prie kompiuterio net neapsirengęs, bandai aprėpti viską, kas darosi ir kartu galvoje į dėžutę uždarai bet kokias emocijas, kurios kilo daugeliui mūsų.
Sunku apibūdinti, ką tada jaučiau – tiesiog visa įmanoma įtampa susivedė į vieną tašką ir ją reikėjo greitai kažkur padėti, nes tuo metu tikslas buvo informuoti.
Realiai gal po kokių poros dienų tik pradėjau atsisėdęs ant sofos su savimi svarstyti, kas ką tik įvyko ir kaip tai veikia mane. Kaip ir, ko gero, visi mes.
Netrukus pradėjo prisijungti kolegos, reikėjo išsiskirstyti darbus, o svarbiausia – subalansuoti tvarkingą žinių pateikimą. Viską reikėjo daryti labai atsargiai, nes labai suaktyvėjo ir rusų propaganda.
Tai buvo antroji tos tamsos banga, suaktyvėjo ir trolių fabrikai.
Neslėpsiu, kad stebina ir šiandienos įvykiai Lietuvos valdžioje.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– Žinoma. Tokios situacijos yra natūralios kiekvienam žurnalistui. Nesvarbu, kokiame skyriuje dirbama – anksčiau ar vėliau kažkas aprėks, galbūt pagrasins ar bandys įžeisti.
Šiandieną valdžioje turime R.Žemaitaitį, kuris nuolat atakuoja žurnalistus ir tyčia bando žeminti žiniasklaidą. Čia veikia tas pats principas – nukreipti žmones į „savus kanalus“, kur neegzistuoja nei etikos kodeksai, nei įstatymai.
Gaila, bet žmonėms dažnai patinka, kai „pamoko žurnaliūgą“. Visi žurnalistai į tai reaguoja skirtingai, bet aš visada sakau, kad tai – labai geras ženklas. Jeigu po tavo kritiško klausimo pašnekovas ima pykti, o jeigu tai dar ir politikas, tai tikrai darai kažką gerai.
Jeigu sklaidosi ir rėkia, tai gali būti dar vienas būdas parodyti tikrąjį veidą.
Bet nė kiek nepateisinu agresijos. Žurnalistai vis dažniau atakuojami ir netgi Lietuvoje turėjome ne vieną atvejį, kai susidūrė su fizine agresija. Tai yra paprasčiausia tamsa. Prieš ją būtina kovoti, nes jos tikslas paprastas – sunaikinti mūsų laisvę ir demokratiją. Kai siekiama blogų tikslų žiniasklaida visada tampa vienu pirmųjų taikinių.
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Turėti daugiau nei vieną informacijos šaltinį. Skaitykite bent porą lietuviškų naujienų portalų – Lrytas privalo būti vieni iš jų – tą patį reikėtų daryti ir su užsienio portalais.
Feisbukas nėra patikimas šaltinis – yra patikimų žmonių, kurie turi gerą reputaciją, bet reikia būti atsargiems.
Aš pamatęs kažkokį svaresnį komentarą ar naujieną feisbuke būtinai nueisiu paskaityti, ką rašo portalai.
Manau, kad turime keletą žmonių, kurių informacija jau būna patikrinta, o už jų prasideda minų laukas, kokį mums ir sukūrė socialiniai tinklai.
Lietuvoje žurnalistams yra taikomi įstatymai, jie vadovaujasi etikos kodeksais, turi redakcinę atsakomybę. Čia už klaidą realiai atsakoma, nors tikrai klaidas daro ir portalų žurnalistai.
Ir skaitykite knygas. Atrodo, kad nėra susiję su naujienomis, bet knygos mus skatina mąstyti ir nevartoti labai greitai. Mąstymas sekant naujienas yra būtinas, nors kartais ir užmirštamas.
– O ką – žmogui, kuris svarsto eiti į žurnalistiką?
– Žurnalistui svarbiausia savybė – noras sužinoti. Jeigu akys dega noru sužinoti, išsiaiškinti, papasakoti, suprasti – viskas bus gerai, net jeigu pradžioje ir nesiseka.
Mano pirmieji žingsniai žurnalistikoje buvo tikrai sunkūs ir ne kartą svarsčiau tiesiog viską mesti, bet kažkaip pavyko atsilaikyti. Ir galbūt tai pavyko padaryti dėl žingeidumo – aš visada norėjau žinoti daugiau, suprasti daugiau, pamatyti daugiau ir tada visiems papasakoti. Kai kalbu su kitais žurnalistais, matau, kad tai yra kone visus vienijantis bruožas.
Noras žinoti – vienas pagrindinių žurnalisto variklių. Viską jau matęs ir visus atsakymus turintis žurnalistas – miręs.
Esu matęs, kaip dėl „tai čia nieko įdomaus“, „kas čia naujo?“, „tai visi jau viską matę“ užgesta ne vienas labai rimtas žurnalistas ir teko susidurti, kai dėl tų pačių priežasčių neužauga pradedantieji. Dar nesu matęs, kad taip nutiktų degančiam noru suprasti ir išsiaiškinti.
Ir vėlgi – tai taikau bet kokiam skyriui – ar tai būtų politikos aktualijos, pramogų naujienos, sportas ar gyvenimo būdo istorijos.
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi ir galia. Ar žiniasklaida šiandieną yra „ketvirtoji valdžia“?
– Esu žurnalistikos fanas ir skelbiantiems, kad jai ateina pabaiga galiu tvirtai pasakyti – klystate. Taip, dabar žiniasklaida išgyvena sudėtingą laikotarpį, nes ir visuomenėje vyksta lūžis, jau kurį laiką atakuojami žurnalistai, bandoma sumenkinti pasitikėjimą jais, bet esu tikras, kad tai pavyks atlaikyti.
Tokia žiniasklaida, kaip ją matau ir suprantu, yra vienas kertinių visų demokratijų pagrindas. Aš kalbu apie laisvą, profesionalią žiniasklaidą, kuri tikrina faktus ir savo redakcijoje turi tikrus žurnalistus – nekalbu apie visokius dezinformacijos kanalėlius.
Tad kol turėsime demokratiją, tol turėsime ir „ketvirtąją valdžią“.
Ir jeigu kada nors ta valdžia kristų, nes kažkas ją uzurpuotų, tai mes automatiškai prarasime demokratiją. Tad čia jau klausimas, ar tikiu demokratijos ateitimi – tikiu.
Tų bandymų perimti, paveikti žurnalistus apstu nuolat. Tam tikrų poveikio žiniasklaidai atvejų pasitaiko prie kiekvienos valdžios – ar tai kažkas pradeda brautis į LRT, ar kažkas nusprendžia trinti posėdžių informaciją, galbūt siekia kažkaip prieiti prie kitų redakcijų. Simboliška ir labai gaila, kad apie tai dabar jau tenka kalbėti ne teoriškai, o matant, kaip valdantieji bando apriboti žiniasklaidos laisvę ir tariant „Šalin rankas“.
Bet aš tikiu, kad žurnalistai ir žiniasklaida gali atsilaikyti ir atsilaikys. Tik čia gali prireikti visuomenės įsikišimo, nes visi bandymai trukdyti žurnalistams rinkti informaciją iš esmės yra noras neleisti visuomenei sužinoti.
Dažnai tai užmirštama, bet žiniasklaida nėra apie pavardes ir pavadinimus, tai yra apie mūsų visų laisvę.