Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
T. Mikalajūnas: galvojantiems, kad žiniasklaida tik vaikosi sensacijų, pasakysiu – tai mitas
– Tautvydai, kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir portale Lrytas?
– Visiškai netikėtai ir neplanuotai. Pačioje 2006 metų pradžioje sužinojau, kad dienraštis „Lietuvos rytas“, kuris tuo metu buvo didžiausias ir populiariausis dienraštis Lietuvoje, planuoja startuoti su naujienų portalu lrytas.lt ir ieško sporto žurnalisto. Tuo metu svetainė buvo skaitmeninė dienraščio versija, tačiau didėjant interneto galimybėms, buvo nuspręsta jį paversti naujienų portalu.
Gavau Rimvydo Valatkos, kuris buvo paskirtas portalo vyriausiuoju redaktoriumi, telefono numerį ir jam paskambinau. Tą pačią dieną susitikome ir po trumpo pokalbio jis pakvietė mane, neturintį absoliučiai jokios žurnalistinės patirties, jungtis prie buriamos komandos. Tik jo dėka ir pasatangomis atsidūriau žurnalistikoje, jo dėka daug išmokau ir užaugau – už tai jam būsiu visada dėkingas.
Susiję straipsniai
– Kodėl Lrytas, ar niekada nekilo mintis: o kaip kitur?
– Lrytas dirbu nuo pat pirmos jo, kaip naujienų portalo dienos – 2006 metų vasario 13-osios. Čia užaugau ir kaip žurnalistas, ir kaip redaktorius.
Būdavo laikotarpių, kai galvodavau apie naujus profesinius iššūkius, sulaukdavau ir konkrečių pasiūlymų. Kai ilgą laiką dirbi toje pačioje redakcijoje, dažnai aplanko mintis išbandyti jėgas kitur. Per 20 metų ne kartą buvo rimtų pasvarstymų keisti profesinį kelią, tačiau galiausiai nugalėdavo Lrytas.
– Ką jums reiškia būti žiniasklaidos dalimi?
– Būti žurnalistu man pirmiausia reiškia būti įvykių centre. Žinoti tai, ko kiti dažniausiai nežino arba dar nežino. Kitaip tariant – žinoti daugiau.
Be to, būti žiniasklaidos dalimi reiškia ir didžiulę atsakomybę. Kiekvienas mūsų tekstas, reportažas, atskleista informacija labai dažnai turi didžiulę įtaką visuomenės nuomonei, nuotaikai ar pažiūroms. Žiniasklaidos žodis turi būti laisvas, bet tuo pačiu – ir atsakingas. Objektyvumas ir atsakingumas privalo eiti koja kojon su profesionalia žurnalistika.
– Su kokiu stereotipiniu požiūriu į žurnalistiką susiduriate?
– Kad žurnalistai vaikosi sensacijų. Kad žurnalistai atstovauja verslo, įvairių politinių partijų interesams. Kad Lietuvoje dominuoja „sisteminė žiniasklaida“, kuri gina ne viešąjį interesą, o kažkam tarnauja.
Žurnalistai niekada nebuvo mėgstami valdžios, institucijų ar kitų sprendimų priėmėjų, todėl labai patogu kurti mitą, kad už žiniasklaidos kažkas stovi.
– Ar portalų žurnalistai tikrai tik „medžioja sensacijas“?
– Tai yra mitas. Žurnalisto tikslas – ginti viešąjį interesą, pirmam sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų. Tikslas – išsiaiškinti tiesą. O tiesa dažnai būna sensacinga.
Žinoma, yra žmogiškas ir natūralus kiekvieno žurnalisto noras, kad jo parašytas tekstas sulauktų kuo didesnio skaitytojų dėmesio. Kartais tam prireikia ir aštresnių antraščių, kurios sulaukia ir didesnio dėmesio, o neretai – ir kritikos (kartais – pagrįstos) dėl sensacingų pavadinimų, sensacijų vaikymosi ir pan.
Objektyvus ir kokybiškas turinys yra kiekvienos redakcijos neginčytinas prioritetas, tačiau reikia suprasti ir tai, kad portalai taip pat yra ir verslas, kuriam reikia įgyvendinti suplanuotą biudžetą, mokėti darbuotojams atlyginimus, stiprinti redakciją patyrusiais žurnalistais, gerinti portalo funkcionalumą. Tai reikalauja didžiulių kaštų, todėl visada turime balansuoti tarp skaitytojų dėmesio, turinio kokybės ir gerų finansinių rezultatų.
– Kaip nusprendžiate, kas redakcijoje verta viešinimo, o kas – ne?
– Atrankos kriterijų – ne vienas. Dažnai redakcijos žurnalistų darbą diktuoja politiniai, ekonominiai, geopolitiniai ir sporto įvykiai, kylantys skandalai, kuriuos būtina viešinti, analizuoti, vertinti.
Taip pat yra ir „lėtesnės“ temos, žmonių istorijos, interviu su įdomiais žmonėmis, kurie turi ką papasakoti. Labai daug dėmesio skiriame geopolitikai, šalies politinėms atualijoms, ekonominėms temoms, bet, patikėkite, bet kuriame Lietuvos mieste ar miestlyje gyvenantys žmonės labai dažnai turi įdomių ir įkvepiančių istorijų, kurias verta aprašyti.
– Koks karjeros momentas jums tapo įsimintiniausias?
– Jų begalės. Kadangi savo karjerą pradėjau kaip sporto žurnalistas, pirmosios komandiruotės į Europos ar pasaulio krepšinio čempionatus įstrigo visam laikui. Vėliau – olimpinės vasaros žaidynės iš arti. Daug kelionių į tokius Europos ar pasaulio miestus, kur kaip turistas nė negalvotum nuvykti.
Vienas įsimintiniausių įvykių – 2009 metų sausį vykusios riaušės prie Seimo, kuriose dalyvavau kaip reporteris. Viską mačiau iš arti – kaip ėmė keistis protestuojanti minia: taikiai nusiteikusią publiką labai greitai pakeitė į minią įsilieję agresyviai nusiteikę jaunuoliai, kurie pradėjo provokuoti šturmuoti Seimą.
Puikiai prisimenu, kaip į Seimo langus pradėjo skrieti sniego gniūžtės, vėliau – akmenys ir plytgaliai. Iki dabar puikiai atsimenu krauju pasruvusius sužeistuosius ir jaučiu ašarinių dujų skonį burnoje. Buvo neeilinis įvykis.
Iš naujausių įvykių – interviu su buvusiu Kultūros ministru Ignotu Adomavičiumi, po kurio jis turėjo atsistatydinti. Interviu išvakarėse aptarėme, kad tai bus tikras sprogimas visoje šalyje. Buvo labai svarbi diena Lietuvai, ir neeilinis įvykis Lrytas istorijoje.
Apskirtai, žurnalistika ir reporterinis darbas leidžia žurnalistui atsidurti ten, kur kiti neturėtų galimybės patekti. Pamatyti ir išgirsti tai, ko niekada nepavyktų dirbant kitokį darbą.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– Anksčiau, kai portaluose buvo leidžiama komentuoti visiems skaitytojams, buvo daug purvo ir neapykantos žurnalistų adresu. Vėliau srautas persikėlė į socialinius tinklus. Sulaukiame ir grasinančių laiškų, būna ir nepatenkintų, priešiškų, nusivylusių žmonių skambučių. Sulaukiame ir gero žodžio, padėkų.
Nuolat kartoju, kad didžiausias žiniasklaidos privalumas ir trūkumas viename: viešumas. Klaida, netikslumas iššaukia skaitytojų nepasitenkinimą ir kritikos bangą, tačiau geri tekstai, istorijos, pagalba žmonėms sulaukia ir didžiulio dėmesio, ir teigiamo įvertinimo.
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Tarp vartotojų dominuojant socialiniams tinklams, o pastaruoju metu vis labiau augant dirbtinio intelekto platformoms ir jų sugeneruojamam turiniui, patikimas ir ne dezinformacinis turinys tampa dar svarbesnis ir aktualesnis.
Gyvename sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu, sparčiai besikeičiančios technologijos leidžia pakankamai lengvai manipuliuoti žmonių, visuomenių nuotaikomis, todėl objektyvi, patikima ir kokybiška informacija tampa būtinybe. Raginčiau kiekvieną skaitytoją visą informaciją, ypač socialiniuose tinkluose, vertinti kritiškai, skaityti patikimus Lietuvos ir užsienio portalus.
– O ką – žmogui, kuris svarsto eiti į žurnalistiką?
– Šabloniškas, bet labai teisingas posakis: žurnalistika – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas.
Dirbant žiniasklaidoje nebūna savaitgalių, švenčių, laisvų vakarų. Kiekviena diena atneša daug naujienų, įvykių, skandalų, todėl žurnalistai turi būti pasiruošę. Šiam darbui reikia ir pasiaukojimo, kartais neskaičiuojant dabo valandų, ir nuolatinio domėjimosi, skaitymo, susitikimų ir pokalbių.
Jeigu žmogus bus tam pasiryžęs ir pasiruošęs – jam tai bus ne darbas, o gyvenimo būdas.
– Ar pats dar tikite žurnalistikos galia?
– Be jokios abejonės. Nors viešąją erdvę ir žmonių laiką vis labiau sugeria socialinės erdvė, video turinys, tinklalaidės, o pastaraisiais metais – ir dirbtinio intelekto įrankiai, neabejoju, kad anksčiau ir vėliau kokybiškos, patikimos redakcijos ir žurnalistų poreikis bus dar stipresnis ir reikalingenis.
Išgyvename melagienų, dezinformacijos, „fake news“ laikotarpį, kada niekas nebeskiria, o dažnai – tiesiog ir nebenori skirti, kur tiesa, o kur melas, bet neabejoju, kad tai laikina. Patikimos ir objektyvios žiniasklaidos trūkumą ir dar didesnį poreikį visuomenė pajus labai greitai. Tada žurnalistika bus svarbi ir reikalinga kaip niekada anksčiau.