Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida?
– Rašyti tekstus mokyklos laikraščiui paskatino mokytoja, vėliau rašiniais pasiūlė dalytis ir su Vilkaviškio krašto laikraščiu „Santaka“. Į patyrusius žurnalistus žiūrėjau su didele pagarba ir atsakomybe, kaip jie mane priims, ar tiks mano rašiniai. Puikiai atsimenu „Santakoje“ išspausdintą pirmąjį ne su mokykla susijusį straipsnį. Rašiau apie eiles kuriančią kraštiečių šeimą, jaučiau didžiulę atsakomybę.
Nežinojau, kaip skaitytojai įvertins rašinį, kartu nerimavau ir dėl to, kaip jausis aprašyta šeima. Kai straipsnis pasirodė viešumoje, pasijutau labai gerai – labiausiai dėl to, kad atskleidžiau gražią žmonių istoriją, apie kurią žinojo net ne visi jų kaimynai.
Tą patį jausmą, kaip ir „Santakoje“, vėliau patyriau dirbdama nacionalinėje spaudoje. Buvo be galo malonu laikyti rankose laikraščius bei žurnalus su savo tekstais. Iš tikrųjų žurnalistui ne ką mažiau nei pašnekovui svarbus jo parengtas rašinys, ypač kai straipsnis publikuojamas matomiausiose leidinio vietose.
Į kolegas redakcijoje žiūrėjau su pagarba, mokiausi iš jų. Į galvą stengiausi dėtis visus patarimus. Išmokau, kaip prieiti ir kalbėtis su pačiais įvairiausiais žmonėmis, sužinojau, kad negalima turėti išankstinių nuostatų. Taip pat supratau, kad ruošiantis pokalbiams, net jeigu atrodo, kad temą gerai išmanai, būtina pasirengti, iš anksto pasidomėti pašnekovu ar situacija. Tai yra žurnalistinis profesionalumas.
Taip pat įsisavinau, kad nebūna „išsemtų“ temų. Net jeigu tema ir kartojasi, žurnalisto užduotis – ją atskleisti kitaip, naujai. Todėl kasdien keldavau sau užduotį į darbą ateiti bent su trimis temų pasiūlymais.
O labiausiai vertinau suteiktą šansą. Galimybė dirbti redakcijoje man, vaikui iš kaimo, tapo paskata ir įrodymu, kad visai nesvarbu, iš kur esi kilęs. Svarbiausia – kaip atkakliai sieki savo tikslo ir kiek esi pasiryžęs įdėti darbo. Darbas rajono laikraščio redakcijoje buvo viena pirmųjų ir rimčiausių mano žurnalistikos mokyklų, sudėliojusi pagrindus, padėjusi sukaupti patirtį, įsisavinti žurnalistui svarbias taisykles.
– Kodėl iš vis pasirinkote darbą žiniasklaidoje?
– Jau po pirmųjų rašinių rajono leidinyje dažnai sulaukdavau palaikymo, o ir klausimų, ar jaučiuosi žvaigžde, galinčia daryti įtaką. Kartais per pokalbius kaip tikrai žurnalistei juokais pasakydavo: „Čia ne spaudai.“ Džiaugiausi, kad nesulaukdavau priekaištų dėl rašymo stiliaus ar gramatikos, o aš pati dėl to labiausiai dėkojau redakcijos darbuotojams. Kiek vėliau aplinkoje atsirado žmonių, kurie tarsi regėjo galimybę pasinaudoti pažintimi ir patekti į laikraštį. Tada ir supratau apie žiniasklaidos galią, vertę ir naudą.
Žavėjo tai, kad ne tik geri dalykai ir istorijos žurnalistų dėka parodomi skaitytojams, bet ir padedamos spręsti problemos, įvyksta pokyčiai. Tai tik sustiprino norą dirbti žurnaliste.
Pradėjus dirbti nacionaliniame leidinyje, vėliau ir didžiuosiuose naujienų portaluose – supratimas bei įrodymas apie vykstančius pokyčius žurnalistų, jų aprašytų, atskleistų istorijų dėka – tik stiprėjo. Dar didesnį pokytį bei prasmę matau rengiant didžiuosius Lrytas projektus, tokius kaip: konferenciją „Saugumo kodas“, forumą „Švietimo kodas“, „Lietuvos mokytojų“ apdovanojimus bei kitus. Šios iniciatyvos – tai mūsų, kaip žurnalistų – atsakomybės įrodymas, ryšio kūrimas su visuomene, bendruomenėmis, siekiant ne tik suprasti problemas, bet ir daryti realius pokyčius.
Manau, kad žiniasklaidoje dirba smalsūs, „kodėlčiukais“ ir tiesos ieškotojais vadinami žmonės, kuriems neužtenka atsakymo „todėl“. Ir pati turiu šias savybes, todėl pasirinkimas atitiko mano asmenybę.
Dirbti žiniasklaidoje pradėjau dar būdama mokyklos suole, mačiau darbo prasmę ir vertę bei niekada nenustojau tikėti žiniasklaidos misija. Tai ir viena tų profesijų, kurių kasdienybė atneša ne tik naujus iššūkius, bet ir realius visuomenėje matomus pokyčius.
Darbas žiniasklaidoje – amžina mokykla, keičiasi tik užduotys. Ir nors žiniasklaidoje dirbu jau penkioliktus metus, nebuvo nė dienos, kad to gailėčiausi.
– Kokioje žiniasklaidos srityje dirbate dabar?
– Darbą žiniasklaidoje pradėjau kaip žurnalistė, rašiau švietimo, politikos, gyvenimo būdo temomis. Vėliau tapau naujienų redaktore, dar vėliau aktualijų skyriaus redaktore, dar vėliau naujienų portalo Lrytas redaktoriaus pavaduotoja.
O pastaruosius trejus metus dirbu kaip verslo vystymo vadovė su didžiausiais portalo projektais – konferencijomis bei naujomis iniciatyvomis.
– Kokia istorija jūsų karjeroje buvo įsimintiniausia ar labiausiai sukrėtė?
– Sunku ir net negalėčiau išskirti vienintelę istoriją, atvejį. Bet norėčiau paminėti pamoką, kurią teko labai greitai išmokti. Pamoka, su kuria tenka susidurti jauniems žurnalistams – kada žurnalistas tampa „žurnaliūga“?
Tada, kai užduoda ir aprašo nepatogius klausimus, temas.
Tuos, kurie nepagiria, nepaglosto, bet yra svarbūs žinoti visuomenei.
Žurnalisto darbas nėra vien apie gražius dalykus, puikius pašnekovus ir patogų laiką prie kompiuterio – tai darbas apie nepagražintą realybę, kuri yra ir apie mūsų visų gyvenimus.
– Ar šiai dienai dar tikite žiniasklaidos galia?
– Tikrai taip. Žiniasklaida prisideda prie šalies demokratijos. Be laisvos žiniasklaidos tiesiog nebūtų ir demokratijos. Žiniasklaida veikia ir keičia gyvenimus. Taip, tenka pripažinti, kad žiniasklaida susiduria su sudėtingais šių laikų iššūkiais ne tik dėl žmonių pasitikėjimo, kurį veikia dezinformacijos, fake news grėsmės bei kritinio mąstymo stoka.
Tačiau žmonės į žurnalistus atsigręžia ne tik tada, kai ieškoma atsakymų, pagalbos, kovojama su negerovėmis, bet ir reikia suprantamos informacijos, todėl žiniasklaidos reikalingumas – niekur nedingo.
– Kokias žiniasklaidos misijas galite išskirti kaip pačias svarbiausias?
– Žiniasklaidos principinė misija nesikeičia, o tik dar stiprėja – padėti ne tik suprasti, bet ir nepasiklysti. Manau, kad su Lrytas iniciatyvomis bei konferencijomis padedame atliepti šią misiją – parodyti tikrąsias vertybes ir šviečiančius žmones, įkvepiančius kitus, padedančius keisti požiūrį bei situaciją.
– Kokiais būdais žiniasklaida gali prisidėti prie visuomenės švietimo, neapsiribojant tik naujienomis? Kodėl tai svarbu?
– Tokiais projektais, kokius rengia Lrytas! Pavyzdžiui, konferencijomis „Švietimo kodas“, „Saugumo kodas“, „Verslo genas“, „Mano erdvė“. Tai iniciatyvos, „kurios išeina už portalo ribų“ – arčiau skaitytojų, arčiau žmonių, su jiems rūpimomis temomis, galimybe užduoti rūpimus klausimus bei išgirsti atsakymus.
Taip žiniasklaida ne tik praneša naujienas, informuoja, bet ir kuria tiltus su visuomene, kurdama tiltus ir platformas opių problemų sprendimui, taip prisidėdama prie visuomenės informuotumo, tokios visuomenės kūrimo, kurioje ir norisi gyventi.
– Su kokiu požiūriu į žurnalistiką susiduriate? Ką patartumėte savo skaitytojui?
– Apie žurnalistikos užkulisius ir iššūkius stengiuosi pasakoti kaip įmanoma plačiau – tiek moksleiviams ar studentams, tiek plačiai visuomenei konferencijose ar susitikimuose. Socialiniai tinklai, technologijos, medijų raštingumo stoka bei politikų manipuliacijos prisideda prie mūsų profesijos atstovų menkinimo, tačiau žiniasklaidos misija niekur nedingo. Ir ką mes matome ištikus krizėms – žmonės patikimos informacijos ieško tradicinėje žiniasklaidoje.
Dažnai tenka atsakinėti į klausimus, kodėl negali kiekvienas vadintis žurnalistu, kuo skiriasi nuomonė nuo straipsnio, kodėl matomos ar kitos naujienos, kodėl žurnalistams ilgiau užtrunka parengti bei paskelbti žinią. Atsakymas susiveda į atsakomybę – patikimų šaltinių paiešką, informacijos tikrinimą, nes už to yra atsakomybę prieš įstatymus, redakciją, visuomenę. Žurnalistai ne tik informuoja visuomenę, paaiškina dalykus suprantamai, bet ir padeda nepasiklysti informacijos triukšme.
Retas žino ar pagalvoja, kaip per akimirką žurnalistas gali būti pavadinimas „žurnaliūga“. Kodėl? O todėl, kad rašydamas gražias, pozityvias naujienas esi laukiamas ir geros žinios skleidėjas, bet uždavęs nepatogų, nemalonų klausimą, ieškodamas atsakymų – greitai iš besiteisinančių ar norinčių kažko nepasakyti, gali būti išvadintas „žurnaliūga“. Tai nėra žurnalisto darbas vien apie gerus žmones ir jų darbus, kurie pasidžiaugia pamatę istoriją apie save. Rašoma ir rodomo realybė, visuomenės gyvenimo atspindys. Be to, reikia nepamiršti, kad laisva žiniasklaida prisideda prie demokratijos užtikrinimo šalyje.
Skaitytojams linkiu neprarasti pasitikėjimo profesionaliais žurnalistais, kadangi tai jie, o ne tie, kurie save tiesiog taip vadina, atsakingi už pateikiamą informaciją bei iš tiesų laikosi pagrindinės misijos – skleisti patikimas žinias. Manau, kad rodymas redakcijos darbo užkulisių, priartėjimas prie skaitytojo, didina pasitikėjimą žiniasklaida, todėl kviečiu apsilankyti Lrytas redakcijoje, papasakosime dar daugiau.