Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
Lrytas pristato projektą „Žmonės, kurie šviečia“ ir skatina suprasti žurnalistikos kuriamą vertę
– Monika, koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida? Ar buvo momentas, kai nusprendėte, kad norite būti žurnaliste?
– Mane nuo mažens tėvai vadino „tardytoja“, „korespondente“. Kiek save pamenu, visada buvau labai smalsi ir mėgau visko klausinėti nuo A iki Ž. Turbūt dėl to norėjau tapti arba policininke tyrėja, arba žurnaliste. Matyt, man šios profesijos buvo kažkuo artimos: po detalytę dėlioji įrodymus, renki liudijimus, o paskui sudedi viską į nuoseklią istoriją.
Susiję straipsniai
Taip pat dar būdama pradinukė leidau savo nediduką leidinį, kurį pavadinau „Augalai ir gyvūnai“. Vėliau pamažu šio laikraštuko tematika plėtėsi.
Nuo mažų dienų žiūrėjau į žurnalistus televizijoje kaip į „dievukus“. Man jų darbas atrodė išskirtinis, įkvepiantis. Matyt, giliai širdyje ir pati troškau paragauti tos žurnalisto duonos.
– Kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje?
– Baigiau viešosios komunikacijos studijas ir po jų teko apsispręsti – dirbti viešųjų ryšių srityje ar žiniasklaidoje. Ilgai galvoti tikrai nereikėjo, nes visuomet traukė žurnalistika, nes šiame darbe įžvelgiau didelę prasmę. Aš į savo darbą žiūriu kaip į svarbią misiją ir pareigą – nušviesti aktualias temas ir informuoti visuomenę.
– Ar per karjerą turėjote momentą, kai supratote, kad atnešate pokytį ar darote įtaką savo straipsnių herojams ar pačiai valstybei?
– Tokių momentų buvo ne vienas. Ko gero, labiausiai tai pajunti pamačius, kad po straipsnių publikavimo situacija pradeda keistis į gerą, inicijuojami reikšmingi pokyčiai. Taip pat maloniai nuteikia ir skaitytojų skambučiai ar laiškai, kai padėkojama, kad publikacija jiems padėjo išspręsti senas problemas, kurių metų metais niekas nejudino.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytumėt išskirtinumu? Kas būtent čia jums įdomiausia? Kokią misiją atlieka būtent jūsų skyriaus kryptis?
– Verslo skyriuje dažnai rašome temomis, kurios aktualios visiems arba daugeliui gyventojų. Stengiamės apie svarbius pokyčius pranešti aiškiai, suprantamai, nes, tarkime, valstybės biudžeto, mokesčių klausimai nėra visiems lengvai „virškinami“.
O skyriuje laiko ir labai smagus ir draugiškas moteriškas kolektyvas!
– Kaip atrodo jūsų diena: atsikeliate, pradedate skaityti naujienas – kas toliau? Ką skaitote, žiūrite?
– Diena prasideda labai paprastai, kaip, matyt, daugelio. Tik pakilus iš lovos įsijungiu LRT radiją, klausau naujausias žinias, aptariamas aktualijas. Peržvelgiu naujienų portalus, socialinius tinklus paskaitau, kas naujo įvyko per naktį. Stengiuosi neprarasti pulso, nes pastaruoju metu įvykiai rutuliojasi didžiuliu tempu.
– Ar visada renkatės tik rimtą turinį – žinias, prestižinių leidinių straipsnius, tinklalaides, ar visgi leidžiate sau atsipalaiduoti: kokio pobūdžio turinį tada žiūrote ir klausote?
– Ne be reikalo sakoma: moki dirbti – mokėk ir ilsėtis. Labai mėgstu dokumentinius filmus, paklausau meškeriotojams skirtas tinklalaides. Bet ir laisvu laiku stengiuosi sekti, kas vyksta ir politinėje padangėje. Net ir vairuodama, bėgiodama, vaikščiodama su šuniuku ar tiesiog dirbdama sode ausinėse klausau skirtingų laidų, tinklalaidžių, kur aptariamos įvairios politinės temos Lietuvoje ir pasaulyje.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– Oj ir ne kartą. Visada stengiuosi susitelkti į savo darbą ir atsiriboti nuo emocijų. Visai neseniai buvo atvejis, kai pašnekovas įrašinėjo visą mūsų pokalbį, kitas – bendravo tik per savo advokatę. Buvo ir tokių, kurie reikalavo, kažko nerašyti straipsnyje, liaudiškai tariant, primygtinai prašė jo pasisakymą „iškirpti“.
Kol kas su tuo tvarkytis sekasi neblogai, nes suprantu, kad tokiais metodais gali būti siekiama išmušti žurnalistą iš vėžių. Vis tik su laiku tokios priemonės įspūdžio nedaro, o kartais net šiek tiek kelia šypseną.
– Su kokių stereotipiniu požiūriu į žurnalistiką susiduriate?
– Meluočiau jei sakyčiau, kad visi žiūri teigiamai į mūsų profesiją. Kartais pasigirsta niekuo nepagrįstų nuomonių, kad mes „užsakyti“ ir pan. Tačiau tokie žodžiai neturi jokio pagrindo.
Požiūris keičiasi ir, sakyčiau, į gerą. Daug kas pradeda suprasti, kad tai itin sunkus darbas, o dažnai tenka dirbti gana įtemptoje aplinkoje, kai naujienos veja naujienas, o tu turi tik dvi rankas.
– Ką patartumėt savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Pirmiausia noriu padėkoti skaitytojams, kad jie renkasi Lrytas.
Visada raginu skaityti patikimus naujienų portalus, turinčius patirtį ir dirbančius remiantis žurnalistų etikos standartais. Šiame dirbtinio intelekto amžiuje, kur daug informacijos žmonės randa socialiniuose tinkluose, svarbu atkirti pelus nuo grūdų.
– Ką – žmogui, kuris svarsto eiti į žurnalistiką?
– Pirmiausia siūlyčiau savęs paklausti, ar jauti, kad turi tam pašaukimą, nes, manau, kad čia jo reikia. Tai nėra standartinis darbas nuo 8 iki 17 val., o kartais čia prireikia ir plieninės kantrybės.
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi ir galia? Ar žiniasklaida šiandieną yra „ketvirtoji valdžia“?
– Neabejoju, kad mūsų profesijos įtaka ne tik nemažės, bet tik augs.