Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės. Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida? Ar buvo momentas, kai nusprendėte, kad norite būti žurnalistu?
Lrytas pristato projektą „Žmonės, kurie šviečia“ ir skatina suprasti žurnalistikos kuriamą vertę
– Pirmasis mano prisilietimas prie žiniasklaidos buvo studijuojant žurnalistiką Vilniaus universitete (VU). Dar 17-metė aš net neturėjau jokios minties, jog vos už poros metų svajosiu būti žurnaliste, nes ir pati idėja siekti to kilo labai netikėtai.
Pradedant svarstyti apie aukštąjį išsilavinimą akys profesijų sąraše užkliuvo būtent už tos paskutiniosios eilutės „žurnalistika“. Tada pagalvojau, kad kur aš buvau visus mokslų metus, nes būtent šioje profesijoje yra užkoduota viskas, ką norėčiau veikti kas dieną, viskas, kuo tikiu ir viskas, kas leistų sakyti, jog darau prasmingus dalykus.
Susiję straipsniai
– Kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir portale Lrytas?
– Dar studijų pradžioje visada sau kartojau, kad jau su vaizdu ir televizija tikrai nedirbsiu. Tikėjau, kad toks darbas visiškai ne man, o ir kameros baugino bei kėlė dar didesnį nepasitikėjimą savimi.
Tačiau, kaip sakoma – niekada nesakyk niekada. Atlikinėdama universitete privalomą praktiką viename iš internetinės žiniasklaidos portalų jau trečią dieną gavau pasiūlymą išbandyti savo jėgas „Lietuvos ryto“ televizijoje.
Žinoma, kad tokios progos negalėjau atsisakyti, tad stačia galva pasinėriau į šią avantiūrą. Po poros mėnesių iš reporterės tapau video skyriaus redaktore.
Kelerius metus ten darbavausi, vedžiau įvairias laidas ir glaudžiai bendradarbiavau su Lrytas portalu bei jame kuriamais projektais. Būtent šis bendradarbiavimas prieš porą metų išaugo į Video projektų vadovės ir lrytas.tv redaktorės pareigas Lrytas.
– Kas jums yra žurnalistika?
– Žurnalistika, kurioje dirbu pati, man yra apie tai, kaip vaizdo ir informacijos pagalba galima atskleisti žmones, įvykius bei parodyti pastarųjų esmines detales visuomenei. Profesionaliai parengtos laidos, reportažai leidžia kiekvienam žiūrovui, nepaisant kurioje pasaulio vietoje pastarasis gyvena, iš arčiau pamatyti tai, kas vyksta aplink.
Malonu žiūrovams parodyti tai, ką kartais net sunku įsivaizduoti, leisti jiems pasijusti, lyg tam tikroje kelionėje po įvairiausias Lietuvos vietas, supažindinti su išskirtiniais žmonėmis.
G.Bitvinsko nuotr.
– Ar per karjerą turėjote momentą, kai supratote, kad atnešate pokytį ar darote įtaką savo siužetų herojams ar pačiai valstybei?
– Mano profesijoje labiausiai žavi projektai, kurie leidžia iš arčiau prisiliesti prie išskirtinių žmonių ir jų unikalių istorijų. Per kelerius metus teko susidurti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, o didžiausią įspūdį palieka tie, kurie patys savo užsidegimu kurti bei daryti pasaulį geresniu, motyvaciją perduoda ir aplinkai.
Dažniausiai tai būna visiškai paprastos, kuklios, tačiau išskirtiniais talentais apdovanotos asmenybės. Niekada nepamiršiu Kaune gyvenusios moters, kuri metusi eilę metų dirbtą darbą, pasinėrė į papuošalų gamybą.
Atrodo, jog istorija ganėtinai paprasta, tačiau iš šios moters sklido tokia motyvacija, toks noras gyventi ir keisti bei neapsakomas tikėjimas tuo, ką ji daro, kad sunku tai nupasakoti žodžiais.
Mūsų vizitas, filmavimas, kameros ir gautas dėmesys, kaip ji pati minėjo, tikra dovana ir įvertinimas, parodantis, jog tas drąsus žingsnis eiti ten, kur kviečia širdis buvo geriausias jos gyvenimo sprendimas. Pamenu, jog net interviu metu pašnekovė šluostėsi džiaugsmo ašaras.
Būtent tokiais momentais supranti, kiek daug kitiems gali duoti tavo darbas. Kas man atrodo tarsi kasdienė duona bei dar vienas filmavimas, kitam tai gali tapti tikru įvertinimu, kurio taip nedrąsiai laukė, bet kryptingai siekė. Būtent po tokių darbo dienų supranti kokią svarbą gali sukurti.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytumėte išskirtinumu?
– Dažnai juokaujame, jog kartu su filmuojančiu ir medžiagą montuojančiu kolega esame skyrius skyriuje. Kodėl? Dažniausiai dirbame dviese, o ir keliaujame po visą Lietuvą. Tad paklausta apie darbo specifiką, galiu pasakyti tik tiek, jog nežinau ką gali atnešti rytojus.
Vieną dieną galiu prieš kameras kalbinti Vilniaus savivaldybės atstovus, kitą – vaikščioti milžiniškoje gyvulių fermoje Latvijos-Lietuvos pasienyje.
Mano socialines paskyras stebintys draugai ir šeima tikriausiai galvoja, jog projektinė žurnalistika – pramoga! Keliauji, pamatai vietas, kur dažnai taip paprastai užeiti, deja, neįmanoma, susipažįsti su unikaliais žmonėmis, visada visur sudalyvauji pats pirmas. Ir taip, iš dalies tai tikrai tiesa!
Tikriausiai ant rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti miestelius, kuriuose dar neteko filmuoti. Ir tai tikrai žavi. Tačiau toks darbo modelis reikalauja daug laiko. Nors Lietuva nėra labai didelė šalis, tačiau kelionės užtrunka, o ir filmavimai, net ir išmaniųjų technologijų laikotarpiu, trunka bent kelias valandas. Bet dienos pabaigoje namo grįžti su šypsena ir nuovargis tikrai nenustelbia įspūdžių.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Mano darbo diena dažniausiai prasideda nuo kelionių, ar tai būtų vizitas kitame mieste, ar kelionė į filmavimams skirtą studiją. Tuomet kelias valandas trunkantys filmavimai, grįžus – tekstų rašymas ir kitos dienos planavimas bei pasiruošimas sekančios dienos interviu. Žinoma, įsiterpia ir kiti darbai, dešimtys skambučių bei labiau techninių pareigų atlikimas.
– Ar visada renkatės tik rimtą turinį – žinias, prestižinių leidinių straipsnius, tinklalaides, ar visgi leidžiate sau atsipalaiduoti: kokio pobūdžio turinį tada žiūrite?
– Dienos metu visada seku pagrindinius naujienų portalus ir jų skelbiamas naujienas, vakare turiu tradiciją peržiūrėti žiūrimiausių kanalų žinias, tam, jog visada būčiau susipažinusi su tuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Galiausiai toks modelis tampa įpročiu ir net nepastebi, kai tai virsta rutina. Tiesa, tikrai nepraleidžiu ir lengvo turinio, domiuosi įvairiomis tinklalaidėmis, tikrai turiu savo mėgstamiausias, bet stengiuosi pažiūrėti ir ką naujo siūlo interneto platybės. Smagu matyti, jog lietuviai geba kurti tikrai įtraukiantį bei kokybišką turinį.
– Kokia istorija per karjerą labiausiai įsiminė ir kas labiausiai sukrėtė?
– Įsimintinų istorijų tikrai turiu nors su vežimu vežk, tačiau viena yra juokinga ir gėdinga dar iki šiol. Teko garbė vesti Lrytas laidą „Sveikatos ekspertai“. Tiesa, šioje laidoje kalbinami medikai dažnai turėdavo ganėtinai sudėtingai įsimenamas pareigas, kurias man tekdavo ištarti filmavimų metu.
Tikrai niekada nepamiršiu, kai prieš pokalbį tris dienas mokiausi taisyklingai ištarti „otorinolaringologas“. Filmavime pavyko, tačiau po jo pasigilinusi supratau, jog galėjau mediką pristatyti kaip LOR specialistą. Dabar išmokau tikrinti visas įmanomas sudėtingesnių žodžių formas.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate?
– Su pykčiu ir agresija susidurti tikrai neteko. Dažniausiai tenka susidurti su paniškai kamerų bijančiais žmonėmis, kas tampa tikru iššūkiu norint gauti geriausią rezultatą.
Pašnekovas realybėje kalbus, veržlus, kol įsijungia kamera. Vos paspaudus mygtuką žmogus pasikeičia ir negali pasakyti nei žodžio.
Tiesa, nėra buvę, jog net ir tokiu atveju grįžtume be interviu. Tenka įjungti visą savo asmenybės žavesį ir įnešti pašnekovui maksimalų jaukumą, jog įjungtų kamerų šis nė nebepastebėtų.
– Su kokiu stereotipiniu požiūriu į žurnalistiką susiduriate?
– Neretai tenka girdėti kaltinimų, kad žurnalistai ieško tik skandalų ir visą gaunamą informaciją stengiasi pateikti tik iš neigiamos perspektyvos. Ir tai tikrai nėra tiesa. Žurnalistika yra apie tiesą ir abiejų pusių parodymą, nes praktiškai visos situacijos turi dvi puses.
Objektyvumas ir tiesos paieškos atsakymais į žurnalisto užduodamus klausimus yra to išraiškos forma. Šioje profesijoje kolegos domisi ne tik politikais ar pramogų pasaulio žmonėmis, didelį dėmesį skiriame ir tiems, kurie turi išskirtines asmenybes bei norime juos atskleisti visuomenei.
Deja, tokie tekstai ar siužetai dažnai sulaukia mažiau populiarumo, tačiau savo svarba yra tikrai ne ką mažiau reikšmingi.
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Atsakingai rinktis priemonę, kurios informacija vadovaujasi. Tikrai rekomenduoju domėtis pagrindiniais šalies portalais ar kanalais bei labai atidžiai įvertinti tai, jog čia pateikta informacija nėra lygi socialiniuose tinkluose pamatytam įrašui. Žurnalistas atstovauja įmonę, laikosi numatytų kodeksų, o profesionalus žurnalistas atidžiai tikrina visą surinktą informaciją ir ją jau pilnai atrinktą pateikia visuomenės akims. Socialiniuose tinkluose matomos naujienos nėra objektyvi informacija, tad ją vertinti reikia atsargiai ir atsakingai.
– O ką – žmogui, kuris svarsto eiti į žurnalistiką?
– Siekti svajonės ir nebijoti! Žurnalistika turi labai daug ką pasiūlyti. Egzistuoja milžiniška temų, formatų įvairovė, kurią tikrai verta išbandyti ir išsirinkti tai, kas labiausiai patinka bei leidžia atskleisti savo talentus!
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi ir galia. Ar žiniasklaida šiandien yra „ketvirtoji valdžia“?
– Absoliučiai tikiu žiniasklaidos galia. Kad ir kokios negandos ištiktų pasaulį, būtent žiniasklaida yra ta institucija, kuri leidžia suprasti įvykių esmę, padeda būti informuotiems ir veikti tikslingai. Manau, kad būtent žinojimas ir tikslinga informacija yra mūsų kelias į šviesesnę bei saugesnę ateitį. Tad saugokime ir branginkime laisvą žodį!