Kaip šiandien gyvena regioniniai leidiniai? Kokios jų perspektyvos ir kokie išbandymai laukia ateityje?
Apie tai projekto „Žmonės, kurie šviečia“ diskusijoje „Lietuvos iššūkiai ir ateitis“ kalbėjosi „Utenos dienos“ vyr. redaktorius ir direktorius Deividas Ridikas, Medijų rėmimo fondo (MRF) vadovas Ruslanas Iržikevičius ir Kėdainių krašto laikraščio „Rinkos aikštė“ redaktorė Kristina Kasparavičė.
Portalo „Lrytas“ ir MRF projektas „Žmonės, kurie šviečia“ kviečia atkreipti dėmesį į žmones, kurie kasdien renka, tikrina ir pateikia informaciją visuomenei. Kartu su regionų žiniasklaidos atstovais kalbamasi apie svarbiausius iššūkius ir galimus jų sprendimus, o diskusijomis siekiama skatinti kritiškesnį informacijos vertinimą, grįžimą prie patikimų šaltinių ir gilesnį žurnalistikos reikšmės supratimą bendruomenėse.
Dėmesys bendruomenėms
Kėdainių krašto laikraštis „Rinkos aikštė“ neseniai minėjo 30-metį ir jo redaktorė K.Kasparavičė sako, kad regioninė žiniasklaida laikosi tvirtai, nors problemų netrūksta.
Regionams tenka susidurti su tais pačiais iššūkiais kaip ir nacionalinėms žiniasklaidos priemonėms – socialiniai tinklai nurėžia dalį auditorijos ir reklamos srautų, o konkurencija dėl skaitytojų dėmesio kiekvienais metais stiprėja.
„Iššūkių yra labai daug ir įvairių, tačiau kol kas su jais tvarkomės sėkmingai“, – teigė K.Kasparavičė.
„Utenos diena“ neseniai paminėjo 25 metų sukaktį. Šio leidinio vadovas D.Ridikas pritarė, kad iššūkių regionuose netrūksta.
Vis dėlto regioninė žiniasklaida turi aiškų pranašumą – artumą skaitytojui: „Mes esame arčiausiai paprasto žmogaus.“
D.Ridiko teigimu, miesteliuose ir rajonuose žurnalistus žmonės pažįsta, su jais bendrauja gyvai, skaitytojai gali bet kada užeiti į redakciją. Tai sukuria ryšį, kurio nacionalinės žiniasklaidos priemonės neturi, ir lemia regionų leidinių kryptį: mažiau vaikomasi momentinių sensacijų, daugiau dėmesio skiriama žmonių istorijoms ir vietos gyvenimo kontekstui.
„Mūsų tikslas – rašyti apie žmones ir jų istorijas“, – teigė D.Ridikas.
Didėjant konkurencijai skaitytojai turi vis daugiau pasirinkimų, kur ieškoti informacijos, tad regioninė žiniasklaida, pasak K.Kasparavičės, laimi tuo, kad yra arčiausiai žmogaus. Vietos gyventojams natūraliai įdomiausia tai, kas vyksta jų pačių aplinkoje, jų mieste ar bendruomenėje.
„Tai, ką rašo nacionalinė žiniasklaida, dažniausiai yra valstybės masto naujienos“, – sakė K.Kasparavičė.
Todėl socialiniai tinklai, kuriuose dominuoja žmogų tiesiogiai liečiantys įrašai, ir tampa tokie populiarūs. Regioninė žiniasklaida veikia panašiu principu – kalba apie tai, kas svarbu vietos gyventojams, tik daro tai profesionaliai, atsakingai ir su švietėjišku turiniu, kuris padeda skaitytojams geriau suprasti savo aplinką.
D.Ridikas priminė, kad prieš 16 metų „Utenos diena“ apsisprendė rašyti tik apie vietos įvykius, todėl laikraščio puslapiuose nėra ir artimiausiu metu nebus nacionalinių žiniasklaidos priemonių turinio – redakcija sąmoningai renkasi būti vietos bendruomenės balsu. Tą patį principą leidinys taiko ir savo prenumeratos strategijoje.
„Reikia ne tik rašyti, bet ir mokėti tinkamai parduoti“, – pabrėžė D.Ridikas ir akcentavo, kad regioniniams leidiniams svarbu išmanyti ir auditorijos poreikius, ir rinkos veikimo taisykles.
Nebijo pažvelgti į akis
Kalbėdama apie regioninės žiniasklaidos stiprybę būti arti žmogaus K.Kasparavičė pabrėžė, kad geras žurnalistas yra tas, kuris eidamas savo miesto gatve nevengia pažvelgti gyventojams į akis, nes rašo sąžiningai, teisingai ir nebijo tiesos.
Nors šiandien kiekvienas gali nufotografuoti įvykį ir parašyti savo komentarą, profesionalo darbas užtrunka: žurnalistas sugeba atskirti faktą nuo nuomonės, suprasti, kur baigiasi įvykis ir prasideda interpretacija.
„Socialiniuose tinkluose kiekvienas jaučiasi galintis paskelbti savo nuomonę, bet žurnalistą riboja ir įpareigoja Visuomenės informavimo įstatymas – jis turi pateikti ir kitą poziciją“, – priminė „Rinkos aikštės“ redaktorė.
D.Ridikas pridūrė, kad regionuose auditorija ypač jautriai reaguoja į netikslumus: „Jei antraštė neatitinka turinio, tą pačią dieną turime dešimtis skambučių.
Tad nuolat galvojame, ką ir kaip rašome, kad atlieptume savo skaitytojo lūkesčius.“
Kova su dezinformacija
„Utenos dienos“ vadovas priminė, jog informacinė erdvė šiandien nėra neutrali, – už Lietuvos sienų veikiantys priešiški režimai skiria milžiniškas lėšas propagandai ir socialiniuose tinkluose veikiančioms koordinuotoms kampanijoms.
Pavyzdžiui, Rusija prieš 2022 m. įsiveržimą į Ukrainą propagandai buvo išleidusi apie 5 mlrd. eurų. Panašius dezinformacijos modelius Maskva taiko ir kitose valstybėse.
„Mes šiek tiek laimime dėl to, kad esame maži ir pavieniai, – mūsų poveikis apsiriboja vietos bendruomene, o ne nacionaliniu mastu“, – apie kovą su dezinformacija kalbėjo D.Ridikas.
K.Kasparavičė teigė, kad regionų žurnalistai paprastai nesusiduria su masinėmis netikrų paskyrų atakomis, bet anoniminių žinučių problema yra reali. Pasak jos, ne kartą teko įsikišti ir teisėsaugai, kuri padėjo nustatyti anoniminius komentatorius. Nors procesas užtrunka, ji tokią patirtį vadina veiksminga prevencijos forma.
„Kuo daugiau tikros informacijos ir faktų pateikiame, tuo sunkiau žmones įtikinti melu ir tuo mažiau galios lieka dezinformacijai“, – įsitikinusi „Rinkos aikštės“ redaktorė.
Demokratijos ramstis
MRF vadovas R.Iržikevičius atkreipė dėmesį, kad regionuose vis dar stipri spausdintinių leidinių tradicija.
Tai rodo, kad dalis žiniasklaidos priemonių randa tvarią kryptį.
Pagrindinė MRF misija, pasak jo, yra padėti regioniniams leidiniams įveikti finansinius sunkumus: parama reikšminga, tačiau ne visuomet pakankama.
Jis pabrėžė, kad jei vietos laikraštis ar portalas žlunga, atsiranda vakuumas, kurį greitai užpildo kiti – ne visada patikimi – informacijos skleidėjai. Tokia situacija jau matyta Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje.
„Tai yra pasekmė to, kad regioninė žiniasklaida nustumta į paraštes arba silpnėja jos įtaka“, – sakė R.Iržikevičius.
Socialiniuose tinkluose cirkuliuojanti informacija dažnai paremta emocijomis, todėl profesionali žiniasklaida tampa būtina atsvara – vienu svarbiausių demokratijos ramsčių.
„Tai yra ketvirtoji demokratijos kolona, ir būtent regionuose dirba tie žmonės, kurie geriausiai žino vietines problemas ir privalo apie jas rašyti“, – pridūrė MRF vadovas.
K.Kasparavičė priminė, kad regioninė žiniasklaida – taip pat aktyvi rinkos dalyvė, todėl turi prisitaikyti prie kintančių informacijos vartojimo įpročių. Redakcijos vis dažniau dirba su socialiniais tinklais, juose kuria dialogą ir siekia išlikti matomos.
„Mes jau net nevadiname to naujomis priemonėmis – tai tapo įprastais mūsų darbo įrankiais“, – sakė „Rinkos aikštės“ redaktorė.
Finansavimo iššūkiai
Kalbėdamas apie finansavimo iššūkius R.Iržikevičius pabrėžė, kad pirmiausia nukenčia turinio kokybė, – tai sukelia sniego gniūžtės efektą: menksta redakcijų pajėgumai, tenka mažinti darbuotojų skaičių, o likusiems krūvis tik didėja. Sudėtingą situaciją dar labiau komplikuoja sparčiai auganti dirbtinio intelekto įtaka.
„Mes nespėjome prisitaikyti prie socialinių tinklų, o dabar sulaukėme dar vieno iššūkio“, – sakė MRF vadovas.
D.Ridikas pridūrė, kad stabilūs finansai regioniniam leidiniui kritiškai svarbūs, nes leidžia užtikrinti kokybišką darbą ilgesniam laikotarpiui. Jis priminė, kad prieš ketverius ar penkerius metus Utenos regione veikė apie dešimt popierinių laikraščių, o šiandien liko vos keturi.
„Niekas neateis ir neinvestuos nematydamas perspektyvos“, – pabrėžė „Utenos dienos“ vyr. redaktorius.
Siekdama išlikti konkurencinga „Utenos diena“ šalia pagrindinio laikraščio ėmė plėtoti ir papildomas paslaugas. Redakcija gali ne tik pristatyti laikraštį, bet ir teikia komunalinių bei kitų vietos įmonių sąskaitų pristatymo paslaugą, leidžia nemokamą skelbimų laikraštį. Be to, sukurti portalas Utena.lt ir žurnalas.
Vis dėlto, kaip pripažįsta D.Ridikas, šie projektai neduoda didelių pajamų, todėl ypač svarbi tampa MRF parama: „Mums sudėtinga išgyventi, tad nepriklausomas finansavimo šaltinis, užtikrinantis stabilesnę veiklą, yra labai reikšmingas.“
Fondo skirtos lėšos pirmiausia panaudojamos spaustuvių sąskaitoms apmokėti ir darbuotojų atlyginimams užtikrinti.
K.Kasparavičė pabrėžė, kad be MRF pagalbos nė vienas popierinis laikraščio numeris šiandien neišeitų, todėl šį rėmimo mechanizmą „Rinkos aikštės“ redaktorė vadina vienu sėkmingiausių ir svarbiausių regioninei žiniasklaidai išlikti.
Takoskyra sumažėjo
Reaguodamas į viešas diskusijas dėl LRT nepriklausomumo D.Ridikas teigė, kad Lietuvoje tik keli regionai yra priklausomi nuo vietinių politikų arba verslo grupių. Vis dėlto, pasak jo, bandymų daryti spaudimą pasitaiko tiek savivaldybių lygmeniu, tiek nacionalinėje žiniasklaidoje.
„Tad trime susivienyti ir aiškiai pasakyti, kad tokios žaidimo taisyklės mums nepriimtinos“, – pabrėžė „Utenos dienos“ vadovas.
R.Iržikevičius taip pat sakė, kad situacija, susijusi su LRT nepriklausomumu, yra sudėtinga ir reikalauja visos žiniasklaidos bendruomenės budrumo. Jo teigimu, LRT vaidmuo Lietuvos valstybės raidai yra ypač reikšmingas: „Svarbiausia, kad žurnalistų bendruomenė apsispręstų, kokia kryptimi juda, ir tuomet imtųsi veiksmų.“
D.Ridikas pripažino, kad regioninė žiniasklaida ilgą laiką buvo nuvertinama ir laikoma mažiau profesionalia, todėl dažnai tekdavo įrodinėti savo kompetenciją ir kokybę. K.Kasparavičės manymu, tam tikras susiskaldymas žiniasklaidos lauke yra natūralus – juk redakcijos skirtingos, veikia nevienodomis sąlygomis, todėl ir lygis skiriasi.
Tačiau, anot jos, žvelgiant plačiau žiniasklaidos bendruomenė Lietuvoje yra vieninga, o tai matyti iš nuolatinių pastangų bendradarbiauti. Iš nacionalinės žiniasklaidos į regioninę perėjusi K.Kasparavičė prisiminė, kaip palaipsniui užsimezgė ryšiai su didžiaisiais portalais.
„Tas kelias buvo ilgas. Ir dabar ne visi regionų laikraščiai supranta, kodėl „Rinkos aikštė“ dalijasi straipsniais nemokamai, bet mes tai darome dėl matomumo, dėl skaitytojų ir tame matome didelę vertę bei naudą“, – kalbėjo Kėdainių krašto leidinio redaktorė.
Siekia pritraukti jaunimą
O kaip į regionus pritraukti jaunų žurnalistų?
D.Ridikas pasakojo, jog „Utenos dienos“ redakcija sulaukia praktikantų, kurie dažnai lieka dirbti ir po studijų. Viena jų – Molėtuose gyvenanti žurnalistė, Vilniuje studijuojanti trečiame kurse. Vasarą ji dirbo visu etatu, dabar tęsia darbą pagal autorinę sutartį.
„Mes kviečiame ir prašome jų pasilikti. Ir turime galimybių sumokėti už tai, kad jauni žmonės atvyktų ir papildytų mūsų kolektyvą“, – sakė D.Ridikas.
K.Kasparavičė pridūrė, jog „Rinkos aikštė“ taip pat sėkmingai pritraukia jaunų darbuotojų, – viena studentė dirba nuotoliniu būdu ir tai visiškai pasiteisina.
Redakcijos darbuotojų amžiaus vidurkis – vos apie 30 metų, o COVID-19 pandemija išmokė, kad nuotolinis darbas nėra kliūtis samdyti specialistus ir iš kitų miestų.
Ji pati lankosi mokyklose ir su karjeros specialistais skaito paskaitas apie žurnalisto profesiją, taip bandydama sudominti jaunąją kartą.
Apie skaitymo įpročių ugdymą kalbėjęs R.Iržikevičius pasiūlė suteikti iki 25 metų jaunuoliams kuponus, kuriuos būtų galima išleisti bet kurios žiniasklaidos priemonės prenumeratai: „Tai idėja, kurią kitąmet bandysime judinti.“
Žvelgdamas į ateitį D.Ridikas pabrėžė, kad regioninės žiniasklaidos sėkmė priklauso nuo pačių redakcijų pastangų – jų gebėjimo suprasti savo skaitytoją ir nuolatos kurti kokybišką turinį.
K.Kasparavičė pritarė: regioninė žiniasklaida turi orientuotis į kokybiškus rašinius, už kuriuos skaitytojas yra pasirengęs mokėti: „Reikalingos geros istorijos, kurios ir ugdo kritinį mąstymą.“ („Lrytas“)