Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Kristina, kiek metų dirbate žiniasklaidoje ir kodėl regioninėje?
– Žiniasklaidoje dirbu jau daugiau nei 25-erius metus.
Kaip bebūtų paradoksalu, į regioninę žiniasklaidą man kelią nutiesė „Lietuvos rytas“. Kai buvau dar labai jauna, o „Lietuvos rytas“ buvo įtakingiausias ir solidžiausias šalies dienraštis, be abejo, jis buvo mano didžiausia profesinė svajonė. Ir net nebuvo minčių, kad galėčiau dirbti kur nors kitur.
Kai jis paskelbė, kad ieško žurnalisto būtent mano gimtuosiuose Kėdainiuose, nebuvo svarstymų, ar dalyvauti atrankoje, ar ne, ar noriu dirbti provincijoje, ar nenoriu. Po šios atrankos, be abejo, likau dirbti Kėdainiuose – tai buvo nuostabių profesinių patirčių dešimtmetis.
Tačiau vėliau atėjo ir profesinės brandos etapas – teko sau atsakyti į klausimą, ar noriu būti mažu sraigteliu dideliame mechanizme, ar metas tapti dideliu sraigtu mažame.
Pasirinkau antrąjį kelią, ir taip jau beveik dešimt metų esu „Rinkos aikštės“ vadovė. Ir čia jau ne tik rašau, bet ir formuoju temų kryptis bei užduotis žurnalistams, padedu jiems augti, dalinuosi savo žiniomis ir kasdien balansuoju tarp žurnalistikos kaip verslo bei žurnalistikos kaip misijos – tarnauti visuomenei ir šviesti ją.
Šiandien užtikrintai galiu pasakyti vieną labai paprastą dalyką: regione žiniasklaida yra arčiausiai žmogaus. Joje žmogaus balsas girdimas. Tai ir yra regioninės žiniasklaidos misija.
– Kalbant apie situacijas, kurias savo karjeroje teko išgyventi, ar buvo tokių, kai teko rinktis tarp asmeninės gerovės ir tiesos, asmeninės rizikos?
– Ne, tokių situacijų niekada nebuvo. Dirbdama šį darbą niekada negalvoju apie jokias rizikas. Tiesiog darau tai, ką privalau daryti, o pasekmių, be abejo, būna visokių.
Kai kalbi apie visuomenės piktžaizdes, kai viešini politikų sprendimus, kai drįsti pasakyti, kad karalius yra nuogas, natūralu, kad visada atsiranda, kas apskundžia, kas pažeria piktų komentarų, iškoneveikia ar net viešai pasityčioja. Visi su tuo susiduriame.
Tokiose situacijose nėra lengva, ypač jaunesniems kolegoms, todėl man, kaip redaktorei, dažnai tenka būti ne tik žmogumi, kuris vadovauja leidiniui, ne tik vadovu, bet ir draugu, patarėju, kartais netgi ir mama, psichologu.
Pasirinkus žurnalisto kelią supranti, kad jis yra matomas ir viešas, o už viešumą visada tenka susimokėti. Kaip ir už tiesą.
– Kokia situacija jūsų karjeroje buvo pati įsimintiniausia, galbūt labiausiai sukrėtusi?
– Visada labiausiai sukrečia tos situacijos, kurios keičia žmonių likimus. Kuomet susiduri su žmonių abejingumu, kai yra pasikėsinama į tai, kas žmonėms yra labai svarbu.
Visai neseniai rašiau apie istoriją, kai valdininkai Kėdainiuose daugiau nei už 700 tūkst. eurų nesėkmingai įgyvendino ambicingą projektą – įrengė tarsi antrą Senos krantinę Nevėžio pakrantėje, tiesiai ant partizanų kapų. Nepaisė nei istorikų perspėjimų, nei po buldozeriu pasirodžiusių žmonių palaikų. Galiausiai ten pradėjo rengti triukšmingus renginius, tarsi tai būtų normalu.
Tačiau ši istorija pribloškia ne tik dėl nepagarbos istorijai, Lietuvos partizanams. Ji įkvepia ir savo finalu, kuris rodo, kad tiesa visada prasiskina savo kelią, net jei jį tenka nueiti ir labai ilgą.
Šioje istorijoje nepasidavė ir prieš valdininkų savivalę neužsimerkė vienas žmogus – Kėdainių istorikas Vaidas Banys: subūręs bendraminčius, net septynerius metus varstė institucijų duris ir, remdamasis archyviniais dokumentais, įrodė, kad taip elgtis su istorine atmintimi negalima. Jo pastangomis saugotina teritorija buvo išplėsta ir įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą – dabar ji apsaugota nuo valdininkų užmojų. Visa tai primena paprastą tiesą: kai vyksta neteisybė, negalima nuleisti rankų.
Reikia kalbėti tiesą, net jei viskas atrodo beviltiška.
– Su kokiais stereotipais apie žiniasklaidą regione tenka dažniausiai susidurti?
– Be abejo, pagrindinis stereotipas – kad žurnalistai rašo blogas naujienas. Bet blogos naujienos, deja, yra tai, kas nuolat vyksta aplink mus.
Mes neturime teisės tylėti, nes jei tylėsime mes, tylės ir kiti, nežinos, kas vyksta. Bet blogų naujienų specialiai neieškome.
Ne mažiau svarbu, kad visada pateikiame ir tai, kas yra gero, tai, ką norime, kad žmonės perskaitytų. Visada randame vietos gražioms ir įkvepiančioms istorijoms, pasakojimams apie žmones, kurie kuria gėrį ir savo darbais keičia pasaulį.
– Ar dar tikite žiniasklaidos galia šiandien?
– Aš niekada nebuvau ja suabejojusi. Esu mačiusi daugybę viešumo pavyzdžių, kai net ir vienas straipsnis pakeičia žmogaus likimą – išjudina įvairias institucijas, apgina žmogų, kuris jau nebeturi kur kreiptis.
Žiniasklaidos galia slypi poveikyje. Jis be galo didelis, kai suvoki jį, kai pasakai tiesą. O tiesą privalome sakyti visi. Ir nesvarbu, kokia forma.
Nes kai mes pasakome tiesą, tikiu, kad pasaulis bent per milimetrą priartėja prie teisingumo.