Prieš keletą metų (2019-ųjų kovą) teko organizuoti reprezentatyvią Lietuvos visuomenės (1002 gyventojų) apklausą apie LRT. Ne vien tik apie turinį, bet ir apie LRT teisinį reguliavimą: nuosavybės statusą, finansavimo modelį, tarybos skyrimą ir atskaitingumą. Tai yra apie tuos dalykus, kuriuos nusprendžia politikai, dažniausiai nesidomėdami, ką apie tai mano visuomenė.
Tuometis LRT supantis politinis kontekstas buvo labai panašus į dabartinį, o įvairios žiniasklaidą stumdančios iniciatyvos buvo traukiamos lyg kiškiai iš kepurės klajojančiame cirke (pavyzdžiui, įstatymo projektas, kad žiniasklaida privalo publikuoti ne mažiau 50 proc. pozityvios informacijos).
2018 m. pradžioje buvo sudaryta Seimo komisija LRT veiklai tirti. Jos išvados 2018-ųjų pabaigoje Seime užstrigo. 2019-ųjų pradžioje Seime buvo registruotas LRT veiklą revizuojantis įstatymo projektas, kuriama darbo grupė ir t. t. Mes dabar esame panašioje fazėje, tik pilietinė visuomenė yra daug labiau mobilizuota nei tada.
Taigi, kiek politikų sprendimai dėl LRT reguliavimo atitinka visuomenės matymą?
1. Nuosavybė. LRT yra valstybės nuosavybė. Atpainiojant 30-ties metų LRT įstatymo redakcijas, galima suprasti, kad Seimas buvo (yra) prisiėmęs sau LRT steigėjo teisę, bet visuotinio susirinkimo funkcija yra perduota LRT tarybai. Tiesioginis Lietuvos piliečių dalyvavimas LRT steigime niekada nebuvo diskutuojamas.
Apklausa parodė, kad esamam LRT nuosavybės statusui pritarė 40 proc. gyventojų. 30 proc. teigė norintys, kad patys piliečiai turėtų teisę tapti LRT steigėjais. Tai visai nemažai, žinant, kad Šveicarijoje, kur kiekvienas pilietis turi teisę tapti visuomeninės žiniasklaidos asociacijos steigėju, tokia teise pasinaudoja tik apie 0,25 proc. piliečių.
Taip pat yra svarbu, kokias funkcijas turėtų atlikti piliečiai-dalininkai visuomeninės žiniasklaidos organizacijos struktūroje. Šveicarijos visuomeninio transliuotojo patirtis parodė, kad piliečiams labiau tikslinga yra suteikti papildomą balsą aptariant programas nei deleguoti kompanijų vadovų paskyrimus.
2. Valdymas. Buvo laikas (1990–1996), kai LRT vadovą ir valdybą skirdavo Seimas. Pereinant prie labiau demokratinių europinių normų, 1996 m. buvo įvesta LRT taryba (skirianti vadovą), sudaryta iš 7 politikų ir 6 visuomenininkų delegatų. Tais pačiais 1996 m., po rinkimų, LRT taryba buvo suformuota iš 15 visuomenininkų, be politikų atstovų. 2000 m. įvestas dabartinis modelis, kai 8 narius deleguoja politikai, 4 – visuomenininkai.
Tačiau Lietuvos žmonėms dabartinis LRT tarybos formavimo modelis atrodė visiškai netinkamas. Pritariančiųjų tam, kad du trečdalius LRT tarybos narių deleguotų politikai buvo vos 7 proc. Dar apie 20 proc. manė, kad LRT taryboje valdžios deleguojamųjų turėtų būti mažiau nei yra dabar. Tai gali būti ryškus signalas, kad šioje srityje reikalingi pokyčiai. Bet kaip apriboti pačių sau (Seimui ir Prezidentui) suteiktą teisę? Čia ne tas atvejis, kai galima būtų pasakyti – sunku nebuvo.
3. Finansavimas. Abonentinis LRT mokestis, kai moka patys piliečiai, Lietuvoje įvestas nebuvo, nors 10 metų bergždžiai kabojo įstatyme. 25 metus LRT buvo menkai finansuojama iš biudžeto, kitas pajamas turėjo susižvejoti iš reklamos, beigi kitos komercijos. Nuo 2015 m. LRT reklamos rinkos dalis buvo perleista privatininkams, komercijos liko koks procentas kitas nuo viso biudžeto. 10 metų LRT finansavimas iš biudžeto augo, 2026–2028 m. tapo konstanta 2025 m. lygyje.
Pusė (49 proc.) piliečių 2015 m. įvestam LRT finansavimo modeliui pritarė. Kas vienuoliktas gyventojas (9 proc.) sutiko už LRT mokėti pats, o 21 proc. manė, kad pagrindinis LRT finansavimo šaltinis turėtų būti komercinės pajamos. Taigi, biudžetinis LRT finansavimas dingojasi kaip pagrindinis pasirinkimas. Ir dėl to yra pusėtinas nebylus sutarimas tarp valdžios ir piliečių.
4. Atskaitingumas. Nuo 1990 m. buvo nustatyta, kad LRT turi būti atskaitinga Lietuvos parlamentui. Nuo 1996 m. atsirado nuostata, kad LRT už savo veiklą yra atskaitinga visuomenei per LRT tarybą, kuri turi veikti ir atsiskaityti viešai. Tačiau nuo 2000 m. tiksli nuostata dėl LRT atskaitingumo visuomenei iš įstatymo buvo eliminuota ir palikta formuluotė, kad LRT taryba kasmet paskelbia metinę veiklos ataskaitą, grąžintas įpareigojimas LRT atsiskaityti Seimui.
Be to, LRT dėl publikuojamo turinio dar turi bent 4 prižiūrėtojus: vieną savą kontrolierių ir tris išorinius (inspektorių ir dvi komisijas). Dėl skiriamų finansų tikrinimo irgi prievaizdų netrūksta, o ką jau kalbėti apie tardymus Seimo Audito komitete.
Galiausiai, apklausa parodė, kad LRT atskaitingumą visuomenei palaiko 55 proc. piliečių, žiniasklaidos turinio prižiūrėtojams – 34 proc., Seimui – 11 proc. Reiškia, tik nedidelė dalis visuomenės pritarė tam, kas yra įvardinta įstatyme – kad LRT yra atskaitinga Seimui.
Beje, niekas netrukdo atskaitingumą visuomenei plėtoti savarankiškai, be teisinio įpareigojimo, ką LRT paskutiniais metais ir daro komunikuodama apie savo veiklą.
5. Reziumė. Bendrai paėmus, mažesnė Lietuvos visuomenės dalis pritarė įstatymais nustatytoms LRT veiklos sąlygoms (nuosavybė, valdymas, finansavimas ir atskaitingumas). Arba, ką mano Seimo ir piliečių dauguma, nemažai kas nesutampa.
Išsamesnė problemos ir apklausos analizė (be paskutinių mėnesių konteksto) buvo publikuota „European Journal of Communication“.