Laisvės premijos laureato T. Šerno kalboje – duoklė moterims politikėms ir legendinė D. Grybauskaitės frazė

Pirmasis į susirinkusiuosius kreipėsi prezidentas Gitanas Nausėda, kurio kalboje tarp eilučių buvo girdėti ir žinia valdantiesiems.

„Kiekvienų metų pradžioje susitinkame prisiminti ir apmąstyti Lietuvos laisvės ištakas. Sausio 13-oji nukreipia mūsų dėmesį į tai, kas svarbiausia. Pasakodama Lietuvai ir pasauliui apie mūsų laisvės gynėjus, jų beribį ryžtą ir pasiaukojimą, ji atskleidžia, kaip giliai įsišaknijęs mūsų laisvės troškimas ir kokia didele jėga jis gali būti.

Šiandien laisvės idėja nustoja būti patogia abstrakcija, kuri neretai pasitelkiama vidaus politikos kovose, ir aiškiai prabyla kiekvienam, kas tik turi noro išgirsti“, – kalbėjo G.Nausėda.

Jo teigimu, šiandien laisvę įkūnija visi Lietuvos žmonės, kurie su daina ir malda renkasi prie atminimo laužų, degina žvakes žuvusiesiems ir savo atkaklia rimtimi susilieja į vientisą kūną, kuriam nebaisūs jokie pavojai.

„Vargu ar įmanoma iš tiesų priklausyti šiai pilietinei bendrijai, Lietuvos tautai, ir likti abejingiems Laisvės gynėjų dienos skleidžiamai žiniai. Lydėdama mus jau ketvirtą dešimtmetį, ji išlieka vis tokia pat gyva ir brangi, kaip ir Nepriklausomybės aušroje.

Sausio 13-ąją ne tik prisimename mums tekusį skaudžių išbandymų laikotarpį, bet ir vieni kitus kviečiame tęsti kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir visų mūsų laisvę“, – teigė prezidentas.

Akcentuodamas, kad laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, šalies vadovas užsiminė apie sprendimus, kurie yra daromi skubotai.

„Laisvė – tai kasdieniai pasirinkimai, kurie mus lydi nuolat reikalaudami mūsų dėmesio. Laisvė – tai galimybė nesutikti su kito žmogaus nuomone ir megzti pagarbų dialogą, nesibaiminant nei valstybės prievartos, nei minios teismo.

Laisvės nėra ten, kur įsiviešpatauja melas ir manipuliacijos. Laisvė traukiasi, kai svarbiausiu tikslu tampa sutrypti ir paniekinti kitamintį. Ir mes patys nusigręžiame nuo laisvės, kai esminiai, valstybinės reikšmės sprendimai priimami skubotai, beatodairiškai ir neatsakingai.

Neseniai man teko viešai nusistebėti, kad šiuo neramiu laikotarpiu mes, nepriklausomos Lietuvos valstybės žmonės, su tokiu užsidegimu kuriame naujas politines krizes, ieškome priešų tarp savų ir jų neišvengiamai surandame“, – pabrėžė G.Nausėda.

Jis sakė visuomet tikėjęs, kad laisvė mums duota ne tam, jog patenkintume „dominavimo instinktą“.

„Tikėjimas savo teisumu, kurio šiandien tiek daug visame politiniame spektre, – galinga jėga, tačiau ji neturėtų tapti Tautą skaldančiu pleištu. Ir čia mes visi privalome jausti savo asmeninę atsakomybę.

Juk stipriausi buvome ne tada, kai ieškojome krislo vienas kito akyse, bet kai visas jėgas skyrėme savo laisvei įtvirtinti ir apginti. Taip, kaip darėme Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, o taip pat ir Liepos 31-ąją – Medininkų tragedijos dieną, kuri ne tik sukrėtė, bet ir suvienijo mus visus.

Ir man atrodo, kad pačiu laiku į garbingas Laisvės premijos laureatų gretas įsilieja didžiai gerbiamas mūsų laisvės gynėjas, kunigas Tomas Šernas – žmogus, itin daug paaukojęs Lietuvos valstybei ir nusipelnęs jos ateičiai.

Metai iš metų Tomo Šerno pavyzdys mus palaiko ir kreipia teisinga kryptimi. Tvirtai atlaikyti visus išbandymus, nepasiduoti neapykantai, prisiimti atsakomybę, su viltimi ir gyvenimo meile žvelgti į ateitį – tik tokia laisvė, tokia drąsa, toks įsipareigojimas gali sustiprinti Lietuvą – mus visus.

Ir aš tikiu, kad mes rasime jėgų išsivaduoti iš nereikalingo susipriešinimo, kiekvienas užčiuopsime savyje tą nemirtingą laisvės daigą, jį puoselėsime, auginsime ir perduosime ateities kartoms.

Tegul mūsų bendras žygis toliau tęsiasi kaip pavyzdys viso pasaulio tautoms. Tegul visi žino, kad Lietuva yra laisvų, drąsių ir orių žmonių, gebančių susivienyti dėl bendro tikslo, šalis“, – tokiais žodžiais kalbą užbaigė prezidentas.

Seimo pirmininkas Juozas Olekas pabrėžė, kad 1991 metų sausį laisvės gynėjais tapo gyventojai iš visos Lietuvos – nuo mažo iki seno.

„Šiandien stovėdamas čia jaučiu pareigą, pagarbą ir dėkingumą. Pasididžiavimą ir atsakomybę. Praėjo 35 metai nuo tos nakties, kai Lietuvą buvo bandoma palaužti jėga, bet Lietuva pasirinko nepasiduoti, kai visam pasauliui pasakė, kad laisvė mums brangiau už gyvybę.

Tą naktį Lietuva neturėjo tankų, neturėjo ginklų, tačiau turėjo tai, prieš ką ir tankai, ir ginklai, ir agresorius yra bejėgiai – turėjo vienybę, drąsą ir laisvės troškimą“, – kalbėjo Seimo vadovas.

J.Olekas pasidalijo savo prisiminimais, ką veikė ir kur buvo lemtingąją naktį.

„Prieš 35 metus aš, būdamas taip pat 35-erių, ėjau sveikatos apsaugos ministro pareigas. Nakties pradžioje dar buvau antros, o paryčiais – jau trečios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras. Aš mačiau į ligonines atvežamus sužeistus ir žuvusiųjų kūnus.

Mačiau medikus, dirbusius be poilsio. Mačiau jų pyktį okupantui, kuris taip žiauriai žudė ir žalojo. Bet dar labiau jutau medikų pasiryžimą gelbėti žmones, išsaugoti jų sveikatą ir gyvybę“, – prisiminė Seimo pirmininkas.

J.Oleko teigimu, šiandien galime tvirtai pasakyti, kad Lietuvos žmonės apgynė ne pastatus ir sienas, o apgynė teisę patiems spręsti savo likimą, kalbėti savo kalba, teisę gyventi be baimės.

„Teisę būti laisvais žmonėmis laisvoje savo žemėje. Ir svarbiausia – teisę būti atsakingais už savo valstybę ir galimybę laisvę perduoti savo vaikams“, – kalbėjo parlamento vadovas.

Pasak J.Oleko, Sausio 13-oji primena, kad laisvė niekada nėra duotybė – ji reikalauja budrumo ir atsakomybės, drąsos stoti prieš netiesą, net kai netiesos pusėje yra didžiulė karinė jėga.

Seimo vadovas taip pat pabrėžė, kad šiandien mūsų pareiga yra ne tik prisiminti, bet ir veikti, todėl svarbu remti Ukrainą tol, kol bus apginta jos laisvė ir atkurta teisinga taika.

Iš istorinės Kovo 11-osios salės į visuomenę bei politikus netrukus kreipėsi ir žuvusio laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis.

„Sausio 13-oji mums primena labai aiškų pasirinkimą – tą naktį buvo ginami ne pastatai. Buvo ginama teisė laisvai kalbėti, galvoti, girdėti ir žinoti, kas vyksta. Neatsitiktinai viena pagrindinių puolimo krypčių buvo radijas ir televizija.

Buvo suprasta paprasta tiesa – jeigu nutildomas laisvas balsas, tampa lengviau nutildyti ir visuomenę. Todėl žmonės stojo ginti institucijų, kurios skleidė informaciją, ir neleido melui tapti vienintele tiesa“, – kalbėjo R.Povilaitis.

Pasak jo, per 35 metus Lietuva pasiekė daug.

„Didžiuojuosi laisva Lietuva, didžiuojuosi tuo, kad šiandien aiškiai ir nedviprasmiškai remiame Ukrainą, kurią užpuolė agresorius – režimas, neigiantis tautų laisvę gyventi laisvai“, – tvirtino Sausio 13-ąją žuvusio laisvės gynėjo sūnus.

Tačiau kartu, pasak jo, turime pripažinti, kad ne visos kovos dėl laisvės yra baigtos.

„Atrodo, kad 35 metai yra pakankamas laikas atsisveikinti su sovietiniu palikimu, tačiau jis vis dar gyvas. Kartais taip akivaizdžiai, kad kyla labai paprastas, bet nepatogus klausimas – kodėl Lietuvoje praėjus 35 metams po Sausio 13-osios, vis dar yra gatvių, įamžinančių sovietų karinių oro pajėgų pulkininko Jurijaus Gagarino vardą? Sovietų aukšto rango karininko, karinės aviacijos, karinių naikintuvų piloto ir instruktoriaus atminimą menančias gatves iki šiol galima rasti Vilniaus rajone ir Pasvalio rajone“, – aiškino R.Povilaitis.

Anot jo, kalbėdami apie Sausio 13-ąją, taip pat privalome kalbėti ir apie teisingumą – apie tai, kaip Lietuvai sekėsi įvertinti sovietų įvykdytus nusikaltimus. Ir čia, tęsė R.Povilaitis, yra ir kuo pasidžiaugti, bet ir dėl ko apgailestauti.

„Noriu padėkoti Generalinės prokuratūros prokurorams, kurie po ilgo ir sudėtingo darbo perdavė Sausio 13-osios baudžiamąją bylą teismui ir teismams, kurie ją nagrinėjo. Tai buvo būtinas ir istoriškai svarbus žingsnis.

Tačiau šiame procese ne viskas vyko sklandžiai. Pradėjus gilintis į baudžiamąją bylą ir pradėjus kelti M.Gorbačiovo atsakomybės klausimą, gavau Generalinės prokuratūros raštą, kurio paskutinis puslapis buvo skirtas ne mano pateiktiems argumentams, o detaliai išdėstytai prokurorų nepriklausomumo doktrinai, nurodant konkrečias teisės normas ir galimą teisinę atsakomybę už poveikį prokurorams.

Man, kaip nukentėjusiam, tai buvo aiškiai suprantamas signalas – neik toliau, nesikišk, nekelk klausimų. Nors man nebuvo pareikštas joks formalus kaltinimas, šio rašto turinys ir tonas buvo akivaizdžiai nukreiptas į tai, kad atgrasytų mane nuo tolimesnio gilinimosi į Sausio 13-osios bylą“, – dėstė R.Povilaitis.

Pasak laisvės gynėjo sūnaus, šiandien taip pat susiduriame su didžiuliais iššūkiais, prie kurių prisideda ta pati agresorė. Savo žinutę jis nusiuntė dabartinei valdžiai.

„Sausio 13-ąją laisvę gynėme nuo tankų. Šiandien valstybę vėl tenka ginti nuo kitos armijos – neapykantą ir melą skleidžiančios botų armijos. Tai – centralizuotai koordinuojami netikri socialinių tinklų profiliai, kurie sąmoningai skleidžia melagingą informaciją, kursto neapykantą, kiršina visuomenę ir siekia pakirsti pasitikėjimą valstybės institucijomis bei demokratija.

Ši veikla yra valdoma iš tos pačios priešiškos valstybės, kuri šiandien terorizuoja Ukrainą ir kartu kelia grėsmę visam civilizuotam pasauliui. Kai politinėje retorikoje pradedama ieškoti priešų vietoje sprendimų, kai normalizuojama neapykanta ir visuomenės kiršinimas, tai jau nebėra nuomonių įvairovė – tai pavojus demokratijai.

Kai neapykantos skleidėjai ir kurstytojai patenka į valdžią, valstybė pradedama griauti iš vidaus“, – pabrėžė R.Povilaitis.

Pasak jo, šiandien visuomeninį transliuotoją norima padaryti patogų – tokį, kuris nekeltų nepatogių klausimų.

„Tačiau tą akimirką, kai visuomeninis transliuotojas tampa patogus politikams, jis nustoja būti visuomeniniu. Noriu padėkoti LRT darbuotojams ir žurnalistams už jų profesionalumą, drąsą ir atsakomybę“, – kalbėjo R.Povilaitis.

Laisvės premijos laureatu šiemet tapo evangelikų reformatų kunigas, Medininkų tragediją išgyvenęs Tomas Šernas.

„Sausio 13-osios ir Medininkų posto įvykiai dažnai pavadinami tragedijomis. Kai mes pavadiname kokį įvykį tragedija, mes išreiškiame savo poziciją, ir visai nenaiviai tikimės iki šiol, jog kaltininkai ir jų bendrapiliečiai supras šitą terminą. Viliesi iki šiol, kad įvyko nelaimė, didelė klaida, tragedija, ir atsakinga pusė drauge su mumis ieškos juridinės, moralinės, istorinės tiesos.

Iki šiol mes vylėmės to abipusio supratimo. Niekada mums nesinori tikėti, kad tai nėra jokia klaida, ir kad tie įvykiai kaltininkų nesuvokiami kaip tragedijos. Deja, mums visiems kartais būna sunku priimti kitų tragedijas. Taip pat ir mums. Tai parodė Holokausto tragedija, bet ne visi pasirinko šią tragediją priimti kaip savą, nors tai yra abipusė tragedija.

Aš apgailestauju, kad iki šiol turime tokių bendrapiliečių ir net Seimo narių, kurie sugeba juokauti Holokausto tema“, – kalbėjo T.Šernas.

Pasak Laisvės premijos laureato, nusikaltimų tyrimų trukdymas ir užpulta Ukraina parodo, kad mūsų ir imperinių kaimynų intencijos labai skiriasi. Mes norime taikos, o jiems esame potencialus grobis.

Kaip teigė T.Šernas, prieš 35 metus buvo išbandytas mūsų pasiryžimas laisvei – galbūt, pasak jo, žvelgiant jaunų žmonių akimis, gali atrodyti, kad tai nutiko gilioje senovėje.

„Kaip mūsų Tautiškos giesmės žodžiai sako: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Bet ne visada paprasta semtis stiprybės iš praeities. Toje praeityje buvo visko – rezistencijos ir kolaboravimo, antisemitizmo ir padorumo, žudymo ir gelbėjimo.

Taigi mūsų ateitis – nežinoma, todėl ji visą laiką viltingesnė. Mes tikėjome, kad ateitis gali būti geresnė, teisingesnė“, – kalbėjo evangelikų reformatų kunigas.

T.Šernas savo kalboje dėkojo žmonėms, kurie dirbo dėl laisvos mūsų ateities, ir išskirtinę duoklę atidavė moterims politikėms.

„Mūsų giminėje sakoma „apie sūnus“, bet aš noriu šiandien padėkoti Lietuvos dukroms. Ir sveikinu šiandien visas Seimo ir Vyriausybės moteris ir visas politikes, dėkoju toms ryžtingoms Lietuvos dukroms, kurioms teko neeiliniai uždaviniai – susitvarkyti su kovido pandemijos iššūkiais, dirbtinai organizuotu migrantų srautu, taip pat dėkoju už bekompromisę poziciją dėl gynybos biudžeto šio pavojaus akivaizdoje. Dėkoju asmeniškai“, – pabrėžė Laisvės premijos laureatas.

Žodį jis skyrė ir kadenciją baigusiai šalies vadovei Daliai Grybauskaitei.

„Kai prezidentė D.Grybauskaitė nuo pradžios iki pabaigos kuravo dujų terminalo projektą, kuris suteikė daugiau energetinės laisvės Lietuvai, atsirado politinių sūnų, kurie iš praeities savo stiprybę turbūt sėmė, ir labai trukdė tam projektui kaip galėjo.

Su kokiais politiniais ir ūkiniais iššūkiais šiandien susidurtų valstybė, jeigu ne ši Lietuvos dukra? Jos frazė „nustokim krūpčiot“ labai tinka šiandienai“, – tikino T.Šernas.

Šiuos jo žodžius salėje palydėjo plojimai, o pati D.Grybauskaitė subtiliai šyptelėjo.

Laisvės gynėjo T.Šerno teigimu, šiandien turime krauju iškovotą laisvę nebijoti sakyti „ne“.

„Mūsų niekas už tai nemuš ir nesodins į kalėjimą. Mes galime sakyti „ne“ ir dujų terminalui, skalūnų dujų žvalgybai, vėjo elektrinei jūroje ar svarbiam kariniam poligonui strateginėje vietoje. Galime sakyti „ne“, bet mūsų laisvė neapsiriboja vien pasakymu ne – tai yra tik pusė laisvės. Laisvei reikia ir mūsų „taip“.

Savo saugios ateities iš savo „ne“ mes nesukursime“, – pabrėžė jis.