Išvažiuoju iš tėvynės ir kas kartą spaudžia širdį tarsi jaunam romantikui džiovininkui iš mūsų literatūros ir kultūros istorijos, pavyzdžiui, Jonui Biliūnui, kuris mirė Zakopanėje, o aš kaip tik važiuoju į Lenkiją.

Ir tas, ir kitas vaizdas puikūs, ir ta kavinė, kur norėčiau pasėdėti, o ten kokie šešėliai, būtų puiki nuotrauka, ir bičiuliai, su kuriais nespėjau pakalbėti, ir medžiai, ir vandenys, ir dangaus ežerai... Išsiskyrimo, namų praradimo jausmas – visoms kultūroms suprantamas, pažįstamas jausmas.

Į Lenkiją pirmą kartą gyvenime važiavau apytiksliai devyniasdešimt antrais ar trečiais. Kokie nuostabūs ar nuostabiai šiurpūs buvo laikai, gyvenome istorijoje, tai yra ne kalendoriaus diktuojamoje rutinoje, o istorinių įvykių sūkuryje, viskas buvo ką tik nutikę, ir Berlyno siena užvertė kanopas, ir Nepriklausomybės atkūrimas, ir Rusijos blokada, ir Sausio 13-oji.

Lenkija anuomet dar buvo tikras užsienis, tai yra kitokia šalis, anksčiau už mus ištikta laukinio kapitalizmo, visos pakelės pilnos reklamų, daugybė valiutos keityklų ir neseniai atsidariusių parduotuvių, visur tik ir matei „kantor“ ir „sklep“. Keliai anuomet buvo prasti, siauri, nekokybiški – visi, kas važiavo į Vakarus per Lenkiją, keikė kaimynų kelius.

[[ge:lrytas:lrytas:40871549]]

Dabar viskas kitaip, keliai puikūs, degalinės su kavinėmis švarios, patogios. O mūsų keliai vis prastėja, net pagrindinė susisiekimo arterija tarp Vilniaus ir Kauno randuota kaip sifilitiko veidas. Taupom ar vagiam? Iš valstybės, iš valdžios, nes nemanome, kad valstybė – tai mes.

Dar vienas tolimas lenkiškas prisiminimas – kai Lenkijoje pasirodė mano pirmas romanas „Trys sekundės dangaus“, po jo pristatymo Krokuvoje pajutau keistą dalyką: labai mielą, jaukų santykį, tai buvo akademinės bendruomenės būrelis, dėstytojai, studentai, bet jie su manimi kalbėjo kaip su tolimu giminaičiu, kurį reikia globoti, ko gero, dėl tam tikro filologinio požiūrio į Lietuvą kaip į šiek tiek mitologinį kraštą, susijusį su dideliais lenkų kultūros vardais – Česlovu Milošu, Oskaru Milašiumi ar Witoldu Gombrowicziumi. Kultūra visuomet daugiau už politiką, politikai tai jaučia, kuo menkesnis žmogus ateina į valdžią, tuo garsiau jis reiškia panieką kultūrai.

[[ge:lrytas:lrytas:39760072]][[ge:lrytas:lrytas:40176360]][[ge:lrytas:lrytas:40496874]]

Lietuviška „Vikipedija“ pasitikėti nepatartina, tiesą sakant, kuo dabar gali pasitikėti internete, bet įdomių dalykų įmanoma ten surasti, pavyzdžiui, apie minėtą mūsų klasiką J.Biliūną: „Kartą Leipcigo teatre Jonui Biliūnui netikėtai vieno akto metu scenoje pasirodė Jėzus Kristus, kuris Biliūnui sušnibždėjo: „Mes greitai pasimatysim. Dirbk.“ Tai regėjęs ir išgirdęs Biliūnas nualpo. Ši patirtis pakirto jo pasaulėžiūrą ir protą, nes Biliūnas prieš tai netikėjo Dievu.“

Šis anekdotas sukurtas ne šiaip sau, kažkas labai norėjo J.Biliūną pervilioti iš socialdemokratų stovyklos į katalikų būrį.

Rudenį apsilankiau Italijoje, iš koto verčiančiuose Toskanos ir Umbrijos regionuose, Italijos vaizdais pamaitinau per 20 juostų, prisižiūrėjau gryniausio meno, ten bet kurioje provincijos bažnyčioje kabo paveikslai iš viduramžių. Vis dar stiprus įspūdis Šv.Dominyko bažnyčioje – nišose senos freskos neryškios, vietomis išblukusios ir atrodo, kad jos sunkiasi, smelkiasi pro mūrą, pro storą šimtmečių tinką, kad paliudytų anų laikų tikrovę ir tikėjimą.

Vis dėlto stebina, kad ir šiais laikais į Asyžių suplaukia minios maldininkų prie šventųjų (pvz., Pranciškaus Asyžiečio) palaikų paspoksoti, pasimelsti, pačiupinėti, mitai ir pasakos maitina tamsą žmogaus viduje ir ta tamsa nesitraukia.

Galvoju, aha, vadinasi, aš geresnis, atvykau paspoksoti kultūros ir meno, o ne prietarų ir religinių fetišų, bet iš esmės tai tas pats.

Skirtumas tik tas, kad dėl Dievo ir pinigų žudoma, o dėl meno nelabai. Na, nebent tais atvejais, kai menas susijęs su Dievu (fatva rašytojui Salmanui Rushdie) ir dideliais pinigais (meno kolekcininkų žudymas), o didelius pinigus kainuojantis meno kūrinys dažniausiai toks tampa ne dėl išskirtinio meniškumo, tik dėl to, kad gudrūs, sukti protai paverčia jį preke.

Šventos vietos, Lenkijoje daugybė šventų vietų, štai ir čia, ant kalvos, šiek tiek aukščiau viešbučio, nors ir jis pastatytas ant kalno, poros kilometrų atstumu nuo miestelio, stovi bažnytėlė, o greta jos metaliniame narve medžio kamieno fragmentas, apkarstytas įvairiais fetišais: rožiniai ir panašiai. XIX amžiaus pabaigoje mergaitei čia medyje pasirodė Dievo mama. Tai, žinoma, nieko keisto, anuomet daug kur rodėsi mistiniai reiškiniai, Žemėje trūko šventų vietų, kur žmonės galėtų rinktis ir garbinti Aukščiausiąjį.

Prisimenu vaikystę, kiek ten regėdavau visokių pavidalų krūmuose, miške, upėje, ežere, saulei kylant ar leidžiantis, žvaigždėms plevenant tarp debesų ir dieviško grožio mergaičių plaukų: man rodėsi ir graikų dievai, ir krikščionių šventieji su nusidėjėliais, mūšiuose žuvę vokiečių ir rusų kareiviai, ir visokiausios pabaisos iš pasakų ir sapnų... Bet niekam apie tai nepasakojau, o jei ir pasakojau, niekas nesiklausė, nes jeigu būtų klausęsi, dabar mano vaikystės žemėje stovėtų šimtai bažnytėlių ir koplytėlių.... Tiesą sakant, jos ten ir stovi, visos koplytėlės ir šventyklos, tik niekas jų nemato, išskyrus mane. Ir pats jau matau jų vis mažiau ir mažiau.

Kalnai čia, Ščyrke, neaukšti, vos virš tūkstančio metrų, veikia tik viena trasa, nėra sniego. Ir štai atvykęs beveik tūkstantį kilometrų šimtą valandų stoviu eilėje, ir stoviu eilėje prie sniego ar dėl sniego... Ne prie duonos, ne dėl laisvo žodžio ir demokratijos, o dėl sniego. Sniegas mūsų kraštuose tapo vertybe. Nors sniegas labai apgaulinga substancija, beveik kaip pinigai – jeigu tik jo per daug, iš karto ištinka sniego infliacija. Sniegas gali tapti ir mirtinai pavojingas, ir amžinybės įkapėmis. Sako, ant Everesto 50 tonų šiukšlių. Įdomu, kiek iš tų tonų sudaro žuvusių alpinistų kūnai ar tai, kas iš jų lieka po daugelio metų. Jeigu tikėsime interneto šaltiniais, žuvusių ir nenukeltų nuo kalno yra apie 200, vadinasi, keliolika tonų žmogienos. Šiukšlių. Žmones taip klaikiai kankina stiprus, net už mirties baimę stipresnis nuobodulys.

Pakelėje stovi stulpas, ant jo plakatas „100 proc. Jezus Christus“. Tik Lenkijoje gali paragauti tokio stipraus, neatskiesto Jėzaus. Na, nelygu kokioje kategorijoje tas stiprumas matuojamas: samanės ar brandintos jautienos. Šiaip ar taip, šimtas procentų. Pagal politines pažiūras Jėzus Kristus buvo, ko gero, socialdemokratas (kaip ir mūsų J.Biliūnas), domėjosi vargšais ir nevykėliais... Ir staiga mano vidinis cenzorius sako – socdemas Lietuvoje jau keiksmažodis, nepersistenk. Atkreipsi šventųjų inkvizitorių dėmesį ir sudegsi ant jų tulžingos paniekos laužo. Tiesa, panieka liejasi iš visų pusių, atrodo, nebesigirdi svarstančių, abejojančių, vien tik klykiantys, deklaruojantys, vien tik imperatyvai.

Pykstu ant politikų, keikiu juos, kita vertus, kai ateina rinkimai, neturiu iš ko rinktis. Partinės tarpusavio pjautynės vis dažniau tampa svarbesnės už valstybės ir žmogaus likimą, ir tai užknisa.

Kiekvienas laisvas atėnietis bent kartą (o kartais ir keletą kartų) gyvenime tapdavo kokiu nors valstybės pareigūnu (iš dvidešimt penkių tūkstančių Atėnų ir Atikos piliečių du tūkstančiai kasmet eidavo renkamas pareigas). Daugelio pareigų nebuvo galima eiti dukart, reikėjo naujų žmonių. Pareigūnu galėjo tapti kiekvienas pilietis, sulaukęs trisdešimties metų, paduodavo prašymą, jį įtraukdavo į sąrašus ir vykdavo rinkimai. Tiesa, ne balsuojant, o naudojant burtų mašinas – naudoti juodi ir balti akmenukai arba pupos. Senovės graikai burtų lėmimą laikė dievų valia, tik karvedžiai ir iždininkai buvo renkami žmonių balsavimu. Kartais atrodo, kad ir pas mus žmonės į valstybės valdymą atrenkami pasitelkiant burtus ir svarbiausia partinė priklausomybė, o ne patirtis, išmanymas ir rimtas požiūris.

Po daugybės metų vėl skaitau „Ponią Bovari“, knyga pirmą kartą išleista 1856 m., tai yra prieš 170 metų. Niekas nepasikeitė, jeigu tik žmogui nebereikia kovoti dėl išgyvenimo, dėl duonos kąsnio, jis iš karto ima kankintis dėl nuobodulio, o dėl nuobodulio atsiranda ir visos kitos problemos, ypač – gyvenimas ne pagal išgales.

Bet dabar šalia to ypač Vakarų pasauliui būdingo nuobodulio įsitaisė nerimo ir nesaugumo jausmas. Kaip ir dvidešimtojo amžiaus pabaigoje vėl gyvename didelių istorinių įvykių kontekste, tačiau anuomet buvo jausmas, kad viskas gerėja, kad pasaulis tampa sąmoningesnis ir šviesesnis, dabar toks jausmas, kad viskas neria atgal į tamsą.

Išvažiuoju iš tėvynės vos keletui dienų, o prisimenu tremtinius, ką jautė ir galvojo jie, išvežami Rytų kryptimi, galvoju apie emigrantus, bėgančius iš namų nuo okupantų, nuo vergovės, nuo mirties, o kai reikės išvažiuoti visam laikui, kai Bacho fleitos ims giedoti apie mirtį ir kai nebebus kur bėgti, kaip bus apmaudu, kad nepasėdėjau štai toje kavinėje, nepakalbėjau su tuo ir dar su anuo žmogumi, nepažiūrėjau į tėvynę, neįsiminiau jos taip, kad nebūtų baisu pasiklyst amžinybėje.

Sigitas Parulskis. Nuobodulys – jau deficitas