Pastarosiomis savaitėmis „socdemų“ lyderiui iš visų pusių tenka sugerti viešai pasipylusius bendražygių pareiškimus apie būtinybę peržiūrėti koalicijos sudėtį, iš jos galbūt eliminuojant Remigijų Žemaitaitį ir jo „Nemuno aušrą“.
Tokius pokalbius jis pats žada inicijuoti dar iki Seimo pavasario sesijos, tačiau iš bičiulių nori ne tik pozicijos, ką būtų galima atimti, bet ir ką pridėti, nenumetant atsakomybės tik partijos vadovybei.
M.Sinkevičius pakartojo ir vasarą ištartą frazę, kad nenori įeiti į LSDP metraščius kaip tas pirmininkas, prie kurio socialdemokratus ištiko istorinė katastrofa. Jis teigia suprantąs, kad atsisakydamas R.Žemaitaičio paslaugų kuriam laikui sužibėtų kaip drąsus lyderis, tačiau kelia klausimą, kokia būtų to kaina.
V. P. Andriukaitis – apie LSDP silpnąją vietą, „Fegda“ ir buvimą koalicijoje: iš šios krizės išeiti bus labai sunku
„Mes gal judame ir sprendimus priiminėjame lėtai, bet mes nešokinėjame kaip tas kiškis nuo šviesos į kairę ir į dešinę. Valstybės laivą vairuojame atsakingai ir jo per daug nemakaluojame. Paėmę kryptį, pasukame ten, kur reikia, bet nesukaliojame neatsakingai. Taip aš matau savo lyderystę, kuri yra labiau apie organizaciją ir apie valstybę, nei apie savo laikiną ar galimą populiarumą, jo išauginimą tokiais drąsiais žingsniais“, – aiškino politikas.
Jis neslėpė, kad tarp LSDP frakcijos ir premjerės Ingos Ruginienės yra atsiradusių tam tikrų įtampų, bet prisiminė, jog kadaise Seimo vidiniuose partiniuose pasitarimuose ašarą teko braukti net ir Algirdui Mykolui Brazauskui, todėl šioks toks konfliktas tarp Vyriausybės ir frakcijos, kai norų daug, o galimybės – ribotos, esą yra neišvengiamas.
„Įtampų buvo, kai kur jų liko, kai kur – sumažėjo. Tos trinties šiek tiek yra, bet ji nėra trukdanti veiklai arba esmingai kelianti konfrontacijas tarp premjerės ir frakcijos kolegų“, – patikino M.Sinkevičius.
Socialdemokratų lyderis taip pat pripažino, kad po Kęstučio Vilkausko „iškritimo“ surengtos I.Ruginienės spaudos konferencijos, kurios metu ji pareiškė, jog LRT taryba turėtų atsistatydinti, turinys tiek jam, tiek kitiems partiečiams buvo staigmena. „Socdemai“ dėl to laukė ir premjerės atsiprašymo, bet jo neišgirdo.
Susiję straipsniai
„I.Ruginienės pasisakymas gal buvo kiek kitoks, nei tikėtasi, frakcija sureagavo, vėliau sekė ir paaiškinimai. Premjerė paaiškino, koks buvo tikslas, ko ji siekė. Kai kam gal liko kažkokios nuoskaudos, kai kas, manau, suprato, kad tai nebuvo klaida ar kažkoks netinkamas elgesys“, – svarstė M.Sinkevičius.
Atsakomybę dėl per mažo indėlio aiškinant visuomenei, kodėl reikalingos LRT pataisos, prisiėmė ir pats partijos lyderis, žadantis būti aktyvesnis, tačiau didesnio indėlio jis pasigedo iš Seimo „socdemų“ elito, į kovą su opozicijos mohikanais metusio mažiau patirties turinčius politikus.
– Šiandien vakare (trečiadienį, – Lrytas) šaukiate partijos valdybos ir prezidiumo posėdžius. Darbotvarkėje daugiau techniniai klausimai, bet po naujausių reitingų, koalicijos partnerio vojažų į Vengriją, pareiškimų apie Kapčiamiesčio poligoną, kurie nubraukia tą darbą, kurį dabar daro Vyriausybė ir kariuomenė, jau ir į viešumą veržiasi tiek jaunųjų socialdemokratų, kalbu apie Ruslaną Baranovą, tiek senųjų partijos vilkų, kalbu apie Vytenį Povilą Andriukaitį, abejonės, kiek ilgai dar galima šitaip gyventi. „Taurė dar nebaigta, liko lašas joje. Lašas kantrybės.“ Jūs čia taip spalį vienos dainos žodžius citavote. Ar šitas klausimas bus keliamas vakare ir kaip jūs į jį atsakytumėt? Ar tas lašas vis dar taurėje?
– Sudėtingas pirmasis klausimas, kurį užduodate. Iš tikrųjų, šiandien mes turėsime partijos valdybos ir prezidiumo posėdį. Taip, daugiausiai laiko juose skirsime buičiai. Tiesiog pirmas susirinkimas šiais metais, turime pakalbėti daugiau apie tai, kas laukia, tinkamai pasiruošti savo suvažiavimui, kuris vyks gegužės mėnesį. Partija šiais metais švęs 130-metį.
Bet, aišku, šalia įprastinių sprendimų yra tam tikras emocinis krūvis dėl reitingų ir viso to, kas vyksta. Darbotvarkėje nėra numatyta diskutuoti apie koalicijos klausimus, įtampas, reitingus, bet tai nereiškia, kad kažkas iš prezidiumo ar valdybos narių nenorės tų temų paliesti. Nemanau, kad šį vakarą mes jomis plėsimės, bet, jeigu bus noras apie tai pasitarti, turėtume sutarti nebent vieną dalyką – kokiu būdu tuos klausimus, įtampas koalicijoje, įvairių kolegų pasisakymus Seime, tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos, (kelsime, – Lrytas). Ne padarant improvizaciją į eterį, o daugiau vidinę diskusiją. Jeigu matome ir jaučiame poreikį, man daugiau norėtųsi vidinės diskusijos, o ne daryti viešą šou, kad kažkas, kas mano kitaip, aktyviai reiškiasi ir bando save pozicionuoti.
Tik priminsiu, kad visa partija, o ne kažkoks partijos elitas nusprendė dėl koalicijos sudarymo. Jeigu mes ją peržiūrėsime, lygiai taip pat visi kartu turėsime tai padaryti, galbūt pakartojant tą pratimą, kurį darėme vasarą.
– Pikta jums dėl tų viešų pasisakymų?
– Nepikta. Aš tai suprantu. Praeityje irgi turėdavome kolegų, turiu omeny, kai ir pats jaunesnis buvau, kurie išsiskiria chore. Yra choras, bendruomenė, bet yra ir kažkas, kas bando savo balsu kitus pakerėti arba išsiskirti. Taip ir su tomis nuomonėmis būna, kad kartais žmonės bando išsiskirti. Tiesiog faktas yra tas, kad veikiant komandiniame žaidime (o politika yra komandinis veikimas), pastatyti save prieš likusią komandą nėra gero tono ženklas. Bet tai yra demokratija – laisvas žodis, laisva nuomonių raiška. Niekas niekam pirštu negrūmos.
Mano noras ir siūlymas kalbėtis labiau viduje ir išeiti su bendru matymu, sprendimu, o ne daryti improvizacijas, kad aš manau taip, o aš – taip. Tų manymų ir matymų gali būti daug. Kartais labai patogu nuo galinių eilių parėkauti ir pasakyti kažką agresyviau bei radikaliau.
– Mindaugai, nežinau, kiek jums pačiam bendražygiai drįsta tai pasakyti, bet kiek pastarosiomis dienomis teko keletą jų Seimo koridoriuose pašnekinti, jie sako šiek tiek nusivylę jumis – esą tik pašnekate, kad yra negerai, šitoj koalicinėj šeimoj vyksta smurtas, kur jūs, kaip didžiausia valdančioji frakcija, akivaizdžiai esate ne galios pozicijoje, bet ir toliau liekate gyventi toje šeimoje, nes ką čia dabar ieškosi naujos, ten irgi bus savos bėdos. Trumpai tariant, abejojama jūsų ryžtingumu.
– Galima, aišku, ir taip vertinti. Čia jau nuo vertintojo priklauso. Vertinant dabartinę situaciją ir tai, kaip mes užbaigėme praėjusius politinius metus, yra kelios dominuojančios pozicijos. Viena yra radikalesnė: situacija – nekokia, kalta komunikacija, partneriai, aplinka kalta, reikia kažką daryti, peržiūrėti koalicijos formatą ir galvoti, kad tai labai esmingai pakeis reitingus, vertinimą ir pasitikėjimą socialdemokratais. Yra grupė kolegų, kurie taip mąsto, ir aš tam mąstymui nepriešgyniauju. Nesakau, kad toks mąstymas klaidingas ar neteisingas.
Žinote, kadangi aš esu iš savivaldos, man toks nuolatinis kalbėjimas ir diskutavimas... Dirbant savivaldoje, reikia labai didelės konkretikos ir labai aiškaus plano. Jeigu mes kažką keičiame, jeigu mes objektyviai visi arba dominuojanti dauguma esame nepatenkinti koalicijos sudėtimi (greičiausiai koalicijos sudėtimi mes esame patenkinti, bet gal nesame patenkinti vieno iš koalicijos partnerių lyderių pareiškimais, pasisakymais, agresyvia retorika ir ekscentrišku elgesiu), tai klausimas, kuo mes nepatenkinti, ir, jeigu mes norime pokyčių, koks turėtų būti tas pageidaujamas, trokštamas scenarijus? Tada jau eina pliusai ir minusai, kad tas scenarijus bus ne laikina saviapgaulė, laikinas šou elementas, jog mes kažką padarėme, įvykdėme rokiruotę, bet kad tai veiks. Veiks ne dėl partijos, ne dėl reitingų, ne dėl populiarumo, o dėl valstybės.
Man trūksta labai normalios, žemiškos argumentacijos. Visi, kurie sako, kad yra blogai, labai blogai ar negerai, abejoja koalicija – koks yra jų konkretus siūlymas? Ką jie siūlo? Jeigu tada prasideda klausimų adresavimas partijos pirmininkui, vadovybei, vadinasi, yra matomas tik sugriovimo reikalas, o nauju pastatymu, perstatymu jau greičiausiai turi rūpintis partijos lyderiai. Tai – nelabai sąžiningas kalbėjimas. Kalbama apie A, bet nepasakoma B, nepasakoma C.
Kaip tai paveiks valstybę? Jos stabilumą? Prieš veikiant aš norėčiau matyti pilną planą, o ne improvizacijas, kad padarykime vieną žingsnį, o po to gal žengsime kitą, o kur žengsime – atgal, į šoną, ar stovėsime vietoje, jau bus matyt. Taip man netinka. Tai yra labai nerimta, nevalstybiška ir neatsakinga.
– Atleiskite, aš ne politikė, bet, kaip aš įsivaizduoju, jeigu yra nepasitenkinimas koalicijos partnerio nuolat besikartojančiu elgesiu, kuris, sutikite, neturi perspektyvų pasikeisti, vienintelė reali alternatyva tą koalicijos partnerį pakeisti, nors jūs sakote, kad nepasakoma B, negirdite, kas ji yra, aš girdžiu vėl linksniuojamus S.Skvernelio demokratus. Tai tokiu atveju jūsų vietoje dar iki kvietimo bičiulius pasikalbėti, kokius turim variantus, belsčiausi Sauliui Skverneliui į duris ir klausčiau, ką jie jums gali pasiūlyti ir atvirkščiai. Jūs ir pats sakėte, kad nenorite išeiti tiesiog į niekur. Aišku, gal mes kažko nežinome, tokie pašnekesiai jau vyksta?
– Priminsiu, kad kai mes priiminėjome sprendimą vasarą, vyko demokratinis procesas, mes įtraukėme maksimaliai didelį kiekį mūsų partiečių. Aš ir tada, kalbėdamas apie skirtingas koalicijos kompozicijas, kalbėjau ne padrikai, o padariau savotišką analizę – stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės. Rodžiau, kur gali būti keblumai. Kai kurie keblumai, apie kuriuos buvo kalbėta, materializavosi.
Buvo kalba, kad veikiant tokioje kompozicijoje, kurioje mes dabar esame, bus pakankamai aštri kritika dėl vieno iš partnerių – dėl jo retorikos, pradėtų teisinių procesų prieš jį ir jo organizaciją. Tai materializavosi ir iš šios dienos perspektyvos negalime pasakyti, kad tai nebuvo žinoma dar vasarą. Tam tikri dalykai buvo įvertinti ir net su tomis grėsmėmis buvo nuspręsta eiti šituo keliu.
Pasidaryti reviziją, praėjusio politinio sezono vertinimą prieš naują startą, kuris įvyks kovo mėnesį, mes tikrai turime. Juolab, kad yra pavienių balsų – ir garsių, ir tylių – kurie gal taip ir mąsto, bet nelenda į eterį, kurie mano, jog reikia pasikalbėti. Pasikalbėjimas tikrai įvyks. Ir ne tiesiog apie tai, ką daryti. Padarysime analizę, kas pavyko, kas nepavyko, kokios alternatyvos. Turime matyti platesnį kontekstą.
Dabar visi sako, kad reali alternatyva yra viena – S.Skvernelio „Vardan Lietuvos“, bet nepamirškime, jog tam tikri dalykai vyksta ir su pačiu R.Žemaitaičiu. Vienas teismas jau pasisakė, Apeliacinis teismas, kurio sprendimas iš karto įsigalios, vasarą irgi pasisakys. Turime galvoti, kaip veikti, nes mūsų darytos sociologinės apklausos rodo, kad visuomenės vertinime kaip dirgiklis labiau matomas partijos lyderis, o ne pati partija, kaip organizacija. Vėlgi, neatsakytas klausimas, o kas bus po Apeliacinio teismo sprendimo? Modeliuojant ir teigiamus, ir neigiamus scenarijus. Kas bus po to? To modeliavimo šiek tiek trūksta.
Be to, sakyčiau, daugelis politinę retoriką kreipia į emocijas, tai man, kaip žmogui, veikiančiam regione, norisi racionalumo ir aiškaus plano, o ne inspiracijų, kad imkime ir kažką darykime, taip emocionaliai, atliepiant visuomenės lūkesčius. O kas bus po to su Vyriausybe? Su dauguma? Valstybės valdymu? Ar nepanirsime į bevaldystės krizę, gyvendami geopolitinių įvykių sūkuryje, nesaugumo aplinkoje? Toks vaizdas, kad čia – tik detalės, kurios nelabai kažkam rūpi.
Tiesą sakant, man jos labiau rūpi, nei koalicijos kompozicija. Valstybės reikalai yra svarbiau nei koalicijos sudėtis. Gal turėtų būti atvirkščiai, bet aš galvoju, kad valstybės stabilumas, sprendimų priėmimas ir saugumas, nepanirimas į chaosą yra daug svarbiau, nei koalicijos peripetijos, stumdymasis ir pigus politikavimas.
– Jūs sakote, kad, nepaisant visko, valstybėje reikia stabilumo, nereikia įsivelti į dar didesnį chaosą. Ar tai nėra akivaizdus atsakymas, kad visi pasvarstymai dėl pokyčių koalicijoje tėra imitacija, bandymas parodyti, jog kažkaip reaguojate?
– Žiūrėkite, atviras atsakymas būtų toks: nuo pat valdančiosios daugumos, kuri lėmė XX Vyriausybę, Ministrų kabinetą, sudarymo pradžios buvo keliamas klausimas, ar šita koalicija, korektiškai išsireiškiant, yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai. Tas klausimas kartais daugiau aktualizuojasi, kartais tampa mažiau aktualus, bet jis yra.
Aš, kaip partijos vadovas, norėčiau, kad mes į naują pavasario politinį sezoną išeitume su pozicija, ar mes tęsiame, ar peržiūrime (koalicijos sudėtį, – Lrytas). Dabar yra laikas toms diskusijoms. O kad mes čia užsiimame pigia vaidyba, nuolat kartojame, jog kažką svarstysime, darysime... Ne. Mes tikrai svarstysime.
Daug kas preziumuoja, kad svarstymas būtinai lems pokyčius. Nebūtinai. Gali būti, kad svarstymai konstatuos, jog geresnės alternatyvos šiai dienai tiesiog nėra. O kad diskusija bus, tai tikrai. Aš ją inicijuosiu.
Galų gale, net ir mūsų politinės organizacijos situacija to reikalaus. Vyks partijos pirmininko rinkimai. Visi, norintys juose dalyvauti, o turbūt bus ne vienas dalyvis, pirmiausia sulauks klausimo, kaip jie mato koaliciją – ar mato tęstinumą, ar peržiūrą, ar esminius pokyčius.
– O ką jūs pats atsakysit? Juk akivaizdu, kad kandidatuosite.
– Gal jums akivaizdu, man dar nėra akivaizdu. Aš apsispręsiu vasario pabaigoje. Dabar aplankysiu daug skyrių, diskutuosime, ar jie matytų mano darbo ir veiklos tęstinumą, mano lyderystę, o gal matytų, kad reikia griežtesnio, radikalesnio, kitokio lyderio, ką jūs galbūt girdite Seime. Padiskutuosime ir nuspręsiu. Tą pačią dieną pasakęs, ką nusprendžiau daryti dėl partijos pirmininko rinkimų, pranešiu, ką siūlau partijai dėl šitos koalicijos.
– Užvakar teko Seime pašnekinti ir jūsų tėtį Rimantą Sinkevičių, tai jis atvirai pasakė nepakeitęs savo nuomonės, manąs, kad reikėtų grįžti prie koalicijos su demokratais. Jūs pasikalbate prie šventinio stalo ar darbiniuose formatuose apie tai?
– Taip, tikrai pasikalbame. Dažniausiai prie šventinio stalo. Nors ir norisi per didžiąsias metų šventes ir šeimų susibūrimus išvengti politikos, bet, kadangi šeimoje yra bent du politikai, deja, tai yra neišvengiama. Mes, kaip politikai, su tėvu esame nuosaikesni, stengiamės į namus politinių temų neparnešti, bet aktyvios patarėjos, įvykių stebėtojos yra mama, sesuo, ir jos mus su tėvu kartais moko nuo visuomenės pusės. Arba bando pasiūlyti kitokį matymo kampą, kur mes kartais būdami politiniuose burbuluose nepamatome kitų aspektų.
Žinau tėvuko nuomonę, matyt, jis ją išsako ir kolegoms. Nėra taip, kad mes būtume nevienminčiai ar oponentai, kol kas šeimoje bendraujame, dėl politinių temų nesipykstame ir, tikiuosi, niekada dėl to ir nesusipyksime.
– Tai spaudimo sulaukiat ne tik darbe, bet ir namie – iš visų pusių.
– Ne tiek spaudimo, sulaukiu nuomonių, vertinimų. Natūralu, kad mes, žmonės, nesame robotai, turime savo emocijas, emocinį intelektą. Emocijos gyvenime lemia daug sprendimų. Intelektas labai daug ką lemia, bet ir emocijos. Nuo to nei pabėgsi, nei reikia bėgti.
Jūs, Agne, turbūt suprantate, kad jeigu galvočiau tik apie save, apie savo populiarumą, tebūnie ir laikiną, dabar pademonstravęs pseudo ryžtą, kurį galėčiau pademonstruoti, tapčiau tos savaitės ryškiu politiniu veikėju. Vaikydamasis asmeninės naudos, galėčiau taip neatsakingai pasireikšti.
Bet mano atsakomybė yra šiek tiek platesnė. Aš ją taip ir matau. Yra didžiulė 14 tūkst. žmonių organizacija, su didele frakcija Seime, gavusi didžiausią žmonių pasitikėjimą. Mes gal judame ir sprendimus priiminėjame lėtai, bet mes nešokinėjame kaip tas kiškis nuo šviesos į kairę ir į dešinę. Valstybės laivą vairuojame atsakingai ir jo per daug nemakaluojame. Paėmę kryptį, pasukame ten, kur reikia, bet nesukaliojame neatsakingai.
Taip aš matau savo lyderystę, kuri yra labiau apie organizaciją ir apie valstybę, nei apie savo laikiną ar galimą populiarumą, jo išauginimą tokiais drąsiais žingsniais.
– Mindaugai, o kodėl jūs sakote savaitės populiarumą? Aš prisimenu jūsų vieną pasisakymą, nuskambėjusį dar rugpjūčio mėnesį. Jūsų partijos būstinėje sėdėdavome beveik kiekvieną dieną, tuo metu buvo lipdoma nauja koalicija, sprendimas dar nebuvo priimtas. Jūs tuomet pasakėte, tiksliai dabar tikrai nepacituosiu, bet kažką panašaus į tai, kad nenorite būti partijos pirmininkas, kuris nužudys 130 metų sukaktį greitu metu minėsiančią partiją, todėl turite galvoti ne tik apie jos dabartį, bet ir ateitį.
– Taip, aš pasakiau, kad partija švęs 130-ties metų istoriją, ir per tą istoriją visko buvo – daug lyderių, premjerų, ministrų, Seimo narių ir kitokių vadovų. Didžioji dalis jų portretų kabo partijos pirmininko kabinete, kaip priminimas apie mūsų partijos pasiekimus.
Aš tikrai nenoriu įeiti į istoriją kaip tas, kurio pirmininkavimo metu ištiko istorinis nuosmukis, praradome aktualumą visuomenėje, nusivylimas mumis yra tokio dydžio, kad mes tapome nebeįdomūs arba nebereikšmingi politiniame gyvenime. Savo logiką aš ir susieju, kad atsakomybės mastas prieš organizaciją, kuri išgyveno ir praėjo 130 metų istoriją, yra didžiulis, o tai įpareigoja sprendimus priimti labai pasvertai ir atsakingai.
Aplinkybės taip susiklostė, kad tau patikėjo 130 metų senumo laivą ar mašiną, o tu sakai, jog dabar, atsisėdęs už vairo, pagazuosiu, paraliuosiu, posūkius išimsiu... Reikia suprasti, ką tu veži, kokia yra atsakomybė ir neimprovizuoti. Aš linkęs į praktinius sprendimus, aiškumą, o ne panirimą į chaosą, kurio valstybei tikrai nereikia.
Grįžtant į tai, ką mes matėme vasarą, kai kalbėdavome turbūt kiekvieną dieną, nes vykdavo posėdžiai, aš nenoriu, kad valstybė vėl panirtų į bevaldystę. Galvodamas apie pokyčius, jeigu mes apsispręsime, kad jie yra reikalingi, neišvengiami, arba kad tai, dėl ko yra sutarta, neveikia, manau, jog rekonstrukcija turi įvykti operatyviai greitai.
Negali būti taip, kad dabar mes pusę metų diskutuosime, o per tą laiką vyks chaosas, sprendimų nepriėmimas, kritika iš tų, kurie ką tik ragino mus kažką daryti ir keisti koaliciją, o po to pakeis plokštelę ir sakys, jog „socdemai“ išvis nesugeba vadovauti valstybei, buvo nepasiruošę, sugriovė koaliciją ir atsidūrėme patinėje situacijoje. Bandyti improvizuoti tokiais dalykais valstybės saugumo, atsakingos valdysenos sąskaita yra ne mano kelias.
– Jūsų tėtis, kai kalbėjomės, užsiminė ir apie skyrių apklausą, apie kurią jau kalbate ir jūs. Visi turbūt gerai prisimename, kokiu triuškinančiu rezultatu demokratų nenaudai baigėsi vasarą vykdyta skyrių apklausa. Patyrę politikai iš opozicijos man pasakojo, kaip tą skyrių nuomonę lengva paveikti vienu skambučiu ar vizitu, jau nekalbant apie tai, kad, jau turint omeny jūsų partiją, regionininkai neturi atlaikyti visų tų smūgių, kuriuos sugeria Seime dirbantys socialdemokratai. Gal čia yra tas momentas, kai jūs, kaip partijos lyderis, turite aiškiai pasakyti, kokią partijos viziją, ateitį matote ir koks sprendimas būtų teisingiausias?
– Ir taip, ir ne. Tas klausimas yra sudėtingas. Kai yra didelė partinė organizacija, norisi, kad visi jos nariai jaustųsi reikalingi. Ne tik per rinkimus, bet ir priimant esminius partijos sprendimus. Taip ir buvo padaryta.
Bet taip, aš sutinku, kad iš praktinės pusės, na, įsivaizduokime, kokias patirtis, kokias realaus darbo praktikas turi ir ką gali pasakyti frakcijos narys, kuris dirbo XIX Vyriausybės sudėtyje nuo pat rinkimų pabaigos, dar su S.Skverneliu, koks yra jo įspūdžių ir išvadų turinys, versus kiek yra kompetencijos, žinojimo, nieko neįžeidžiant, pas, tarkime, Joniškio skyriaus narį, kokį nors Mindaugą. Akivaizdu, kad tas matymas ir virtuvės žinojimas labai skiriasi. Pas vieną yra kasdienis veikimas virtuvėje, pas kitą – susidarymas įspūdžio, kas vyksta virtuvėje, skaitant portalus. Bet, pasakysiu, kad ir frakcijoje nėra radikalios nuomonės. Yra keli pasisakymai, bet nuomonės nėra labai skirtingos. Dominuoja linija, kuri buvo priimta skyrių.
Faktas, kad man apsisprendus, jeigu tas sprendimas dėl kandidatavimo į partijos pirmininkus bus teigiamas, turėsiu pasakyti, ką aš matau ir siūlau. Daryčiau prielaidą, kad jeigu manimi pasitikės, tokia kryptimi ir turėsime eiti.
– Ką mes matome iš viešosios erdvės, iš reitingų, atrodo, kad dabar geriau sekasi tiems, kurių partijoje yra išreikšta stipri vienvaldė lyderystė. Čia kalbu ir apie S.Skvernelį, ir apie tą patį R.Žemaitaitį. Ar jūsų taktika lyderystę pasidalinti į keturis polius tikrai veikia?
– Aš manau, kad dar yra per trumpas laikas daryti išsamias išvadas. Trumpuoju laikotarpiu kol kas atrodo, kad gal ne visai, bet aš esu linkęs išbandyti pavasario sezoną ir pasižiūrėti.
Mes visą laiką sakėme, kad nesame vieno lyderio partija – nėra taip, jog yra vienas lyderis, viena nuomonė, o visi kiti tik eina paskui lyderį. Mes tą lyderystę padalinome tarp Seimo pirmininko, Vyriausybės vadovės, partijos pirmininko, frakcijos seniūnės, ir bandome ieškoti tos lyderystės sinergijos. Lyderystė per kelis asmenis, bet ieškome sutarimo, kalbamės, diskutuojame, turime atskirus vadovybės pasitarimus.
Galbūt toks pasirinktas valdymo kelias ir lyderystės išskaidymas per kelis asmenis ne tiek būdingas Lietuvos politiniame gyvenime, tai yra toks naujadaras. Nedrįsčiau dar eiti į apibendrinimus, ar jis yra pasisekęs, ar neteisingas.
– Gerai, pakalbėkim apie tuos kitus partijos lyderius. Konkrečiai apie premjerę I.Ruginienę. Iki jos Vyriausybė, kalbu iki socialdemokratų, turėjo du stiprius lyderius – Ingridą Šimonytę ir S.Skvernelį. Ir čia nekalbu apie tai, ar jie buvo teisingesni, ar ne, mėgstame juos, ar ne, paprieštarauti, kad jie buvo stiprūs lyderiai, būtų sunku. Pamenu istorijas, kai I.Šimonytė, jei sulaukdavo kažkokio nepasitenkinimo frakcijoje, pasakydavo, kad jei kažkas nepatinka, aš pasitrauksiu, o jūs jau tvarkykitės kaip išmanot. Niekas nedrįsdavo prieštarauti. Suprantu, kad čia galima kelti klausimą, kiek tai yra komandiška, bet, stebint kitas Europos valstybes, matosi ta pati tendencija – visuomenė nori stiprių, drąsių lyderių. Ar I.Ruginienė, jūsų akimis, yra stipri lyderė?
– Aš manau, kad mes savo tarpe pasirinkome žmogų, kuris yra tinkamas šitoms pareigoms. Manau, kad premjerė yra tinkama vadovauti Vyriausybei. Šią savaitę, man atrodo, kaip tik buvo šimtas šitos Vyriausybės darbo dienų, gal dar tas šimtas dienų neatskleidė viso jos ir jos kabineto potencialo. I.Ruginienė tai I.Ruginienė, bet ir kabinetas yra labai svarbu – ministrai, kurie dirba I.Ruginienės komandoje.
Tikiu, kad priimtas sprendimas dėl I.Ruginienės yra teisingas. Palaikau ir pačią premjerę, ir jos komandą. Manau, kad jos lyderystės potencialas per šiuos metus dar labiau apsiskleis, ir atsiskleis teigiama prasme, o reitingai ir visuomenės vertinimai gerės.
– Aš kitokio atsakymo ir nesitikėjau, suprantu, kad keistai atrodytų, jei dabar viešai imtumėt abejoti savo premjerės lyderyste, bet frakcijoje, jūs ir už mane šimtą kartų geriau žinote, jog tų abejonių yra ne tik dėl lyderystės, bet ir dėl kompetencijų. Turbūt jau kurį laiką ne paslaptis, kad frakcijoje I.Ruginienė neturi didelio palaikymo.
– Visą laiką tarp skirtingų politinių grandžių Vyriausybėje, parlamente kyla įtampų. Jų buvo ir bus. Jūs priminėt tą situaciją apie I.Šimonytę. Aš, nors tada dar buvau labai jaunas, sakyčiau, vaikas, tik pradėjęs politinį kelią su a. a. Juru Požėla, atsimenu laikus, kai frakcijoje akis šluostydavosi Algirdas Mykolas Brazauskas. Visokių situacijų yra buvę. Ir auklėjamojo pobūdžio, ir diskusijų, ir kumščių trankymo, ir išėjimo iš salių, ir parėjimo, ir verksmų, riksmų...
Nėra iki tokio lygio, kad dabar būtų kažkokių įtampų apogėjus, bet prieš biudžetą tikrai tų įtampų buvo. Seimo nariai, natūralu, kad siekia kažko regionams, savo vienmandatėms apygardoms, o biudžetas yra ribotas, piniginės nepadidinsi. Įtampų buvo, kai kur jų liko, kai kur – sumažėjo. Tos trinties šiek tiek yra, bet ji nėra trukdanti veiklai arba esmingai kelianti konfrontacijas tarp premjerės ir frakcijos kolegų.
– Kaip prie A.M.Brazausko būdavo sprendžiamos tokios problemos? Gal ne Seime susėsdavo, kažkur smagiau?
– Manau, kad rasdavo nusiraminimo būdus, kažkur susitardavo. Iš tikrųjų nėra tas darbas lengvas. Kai daug įtampos, lyg ir nuoširdžiai įdedi daug pastangų, nesitiki, kad kažkas padėkos ar paplos, bet dar gauni pylos. Kartais apima emocinis nuopuolis. Atrodo, stengiesi, darai, ir vis tiek gauni ne padėką, o papeikimą. Dinamika politikoje yra ne emociškai silpniems.
– Jūsų kolega R.Baranovas šią savaitę interviu Delfi tarp eilučių pasakė, ką patyliukais kalba ne vienas „socdemas“ – anksčiau, t.y. prie Gintauto Palucko, R.Žemaitaitis buvo santūresnis, o dabar, t.y. prie I.Ruginienės, visiškai paleido liežuvį ir tapo nebekontroliuojamas. Kiek tame yra tiesos, kad premjerė negeba suvaldyti vieno iš koalicijos lyderių?
– Sunku pasakyti. R.Žemaitaičio, kaip personos, kaip lyderio psichoanalizės, elgsenos, emocijų nevaldymo krizės nepiešiu. Nežinau, manau, Ruslanas iš pajautimo taip pasakė, kad jis gal sau leidžia daugiau, nei leisdavo XIX Vyriausybės laikotarpiu.
Žinote, čia gali būti kelios priežastys. „Nemuno aušros“ ir R.Žemaitaičio reitingai, pavadinkime, gerėja, gal tai užaugino sparnus? Gal ne mes, kaip didžiausią atsakomybę nešanti frakcija, nesuvaldome, ar premjerė nesuvaldo, neapmalšina ekscentriško elgesio, bet jo pasitikėjimą ir veiksmus įkvepia reitingai? Jis įgyja papildomo kvėpavimo. Važiuoja, susitikinėja – nuo Kapčiamiesčio iki Vengrijos. Aišku, kad tai mums kelia nepasitenkinimą, girdžiu tai iš frakcijos. Aiškaus priešnuodžio tam mes neturime.
Aš visą laiką savo kolegoms sakau: gerbiamieji, niekas netrukdo ir mums reikštis, komunikuoti, kalbėti. Mes ne tiek gal reiškime nepasitenkinimą, kad R.Žemaitaitis pasakė tą ar tą, o kur yra mūsų pasisakymai, kur mūsų reakcijos, kur mūsų važiavimai? Kas trukdo važiuoti į Kapčiamiestį? Į regionus? Kalbėtis su žmonėmis? Aiškinti, susitikinėti, komunikuoti – kas trukdo? Niekas netrukdo – pirmyn.
– Pasigendat frakcijos aktyvumo?
– Ne tai, kad pasigendu, bet norėčiau jo daugiau. Didžiulė frakcija, daug pagalbininkų, patarėjų, padėjėjų, ir neretai, ką, beje, pripažįstu, viena iš išsakomų problemų ir skyriuose, ir frakcijoje, ir visais lygiais yra netinkama, prasta, nematoma partijos komunikacija. Partijos in corpore – ir frakcijos, ir Vyriausybės, ir partijos, kaip organizacijos. Sakau, gerai, mes investuosime, samdysime žmones, pasitelksime gal ir agentūras, kurios norės su mumis pasidarbuoti, bet kiekvienas politikas yra viešas asmuo, galintis veikti, komunikuoti, reikšti savo pozicijas.
Kaip R.Baranovas. Gal ne visiems ta pozicija yra priimtina, bet jis ją pasakė. Štai, tenka ją komentuoti, ir šią savaitę jo pozicija plačiai anonsuojama, žinoma. Kodėl to nedaro kiti? Nėra taip, kad kažkas pasakys ir padarys už visus. Yra 52 žmonės, didžiulė komanda, turinti galimybių veikti. Tai veikime kartu. Tos komunikacijos aš norėčiau gerokai daugiau. Kartais mes esame nepagrįstai užgožiami pavienių politinio lauko lyderių, kurie yra hiperaktyvūs.
– Jeigu visi pradėtų viešai sakyti, ką galvoja, kaip R.Baranovas, gal jums tektų ir pasigailėti šito savo paraginimo...
– Juk galima kalbėti ne vien tik apie tai (koalicijos sudėtį, – Lrytas). Turbūt yra labai populiaru, ir žurnalistams labai patinka kalbėti apie santykius, koaliciją. Tai yra nesibaigiančios temos. Galima kalbėti apie daug temų: apie numatomus Seimo pavasario sesijos programos klausimus, kurie bus svarstomi, apie poligoną, užsienio politiką, Amerikos poziciją, išlaidas mūsų gynybai, kas yra prioritetas, kas nėra prioritetas, apie energetiką... Temų yra galybė. Komunikacija turėtų būti ne vien apie buitį. Kaip sakant, smurtas artimoje aplinkoje, kažkur kažkas kažką komunikuoja. Ne tos apkalbos turėtų būti politinis turinys.
Tai galėtų būti klausimai, kurių yra apstu, bet to trūksta. Gal čia mano subjektyvus požiūris, bet, man atrodo, tos rietenos, santykių aiškinimasis žmonėms atsibodo iki gyvo kaulo. Visiems turbūt įdomiau žemiški, buitiniai klausimai – kelių tvarkymas, mokyklų likimas, sveikatos apsauga, pensijos, visokie socialiniai dalykai, kultūros prieinamumas, galų gale, sportas. Čia yra puiki proga pasireikšti. Galbūt populiarumo tiek nesulauksi, kiek kalbėdamas apie R.Žemaitaitį ir koaliciją, bet tai yra rimtesnės temos, kur yra erdvės pasireikšti.
– Įdomi jūsų mintis, norėčiau dar šiek tiek sureaguoti. Ar to, kad tų temų komentavimo spektras nėra toks platus, kaip jūs sakote, nelemia tai, jog šioje LSDP frakcijoje – daug vienmandatininkų, atvykusių iš regionų, kurie neturėjo jokios patirties nacionalinėje politikoje? Gal dėl to jie stinga ar žinių, ar patirties kalbėti visą Lietuvą ar užsienio politiką apimančiais klausimais?
– Aš matau ir gerų pavyzdžių, bet, manau, pirmi kadencijos metai jau buvo puiki proga apsitrinti, pamatyti valstybės valdymo aparatą, kaip kas vyksta, kaip priimami sprendimai. Reikia pasistengti kalbėti. Politiko duona yra ne tik darbas komitete, plenarinių posėdžių salėje ir sprendimų priėmimas už juos balsuojant. Nemaža dalis politiko darbo yra kalbėjimas, aiškinimas, bendravimas su auditorija, su rinkėjais, su pasekėjais, žinučių rašymas ir pan. Kartais aš to pasigendu. Nors matau ir puikių pavyzdžių. Tas pats Martynas Katelynas. Jis puikiai reiškiasi, rašo straipsnius, tie straipsniai imami, jis nebijo įvairių temų, net ir aštrių. Yra ir kiti kolegos, kurie veikia, rašo, jų straipsniai pasiekia eterį.
Aš būčiau tik linkęs padrąsinti, tai nebuvo joks mano priekaištas. Jokių priekaištų dalinti frakcijai aš negaliu, frakcija gali reikšti priekaištus pirmininkui, jei jis kažko nepadaro. Noriu padrąsinti ir pasakyti, kad komunikacija nesusiveda tik į tai, ką pasakė M.Sinkevičius, Juozas Olekas, I.Ruginienė ar Orinta Leiputė. Svarbu ir ką frakcijos nariai sako.
Pasisakė R.Baranovas – šaunu. Pasisakys turbūt ir Akmenės meras (Vitalijus Mitrofanovas, – Lrytas), tada Alytaus meras (Nerijus Cesiulis, – Lrytas) – šaunu. Frakcijoje turime daug žmonių, tai prašome, ką manome apie tą ar apie kitą? Didesnis aktyvumas bus į naudą ir patiems politikams, kurie kalba ir rašo, ir partijai.
– Aš dar labai trumpai norėčiau sugrįžti prie reitingų. Vyriausybės ir premjerės vertinimai – žemumose. Iš lėto, bet jau matyti poslinkis žemyn ir partijos populiarume. Jei taip ir toliau, socialdemokratai, be abejonės, atsigręš į jus. Ar įmanomas scenarijus, kad teks dar kartą, kaip sakėte vasarą, susėsti su šeima ir permąstyti savo karjeros perspektyvas?
– Tai kad aš dėl tų perspektyvų kaip ir norėčiau likti Jonavoje... O ką galvos rinkėjai – aš nežinau. Ką partija galvos, turbūt labai išreikštai pasakys gegužės mėnesį. Naujas ar senas, tas lyderis, kuris ves partiją, gegužės mėnesį gavęs pasitikėjimą, gali užtikrinti tęstinumą arba gali užtikrinti radikalius ar tam tikrus pokyčius. Pamatysime, koks tas kelias partijai atrodys išmintingiausias ir reikalingiausias. Kol kas neužbėkime įvykiams už akių. Pasižiūrėsime. Nespėliokime, kaip bus.
– Atleiskite, bet man sunku patikėti, kad jūsų politinės ambicijos apsiribotų Jonavos mero postu.
– Na, o kodėl sunku patikėti? Jums turbūt žinoma, kad man buvo siūlytos tos pareigos, bet aš jų atsisakiau. Kažkada buvau paklaustas, ar aš nesigailiu taip nusprendęs. Šiandien atsakau taip pat – nesigailiu.
– Ką dar parodė naujausi reitingai, kad socialdemokratai labai nepopuliarūs jaunimo tarpe. Kas yra kiek keista europiniu mastu, žinant, kokie kitose šalyse yra stiprūs kairiųjų jaunimo judėjimai. Kodėl taip atsitiko? Kodėl socialdemokratams Lietuvoje nepavyksta pritraukti kairiųjų pažiūrų jaunuolių?
– Manau, kad tam galbūt skyrėme per mažai dėmesio. Nedirbome nuosekliai. Buvo laikai, kai aš pats pradėjau politinę karjerą nuo jaunųjų socialdemokratų. Šita organizacija buvo tikra kalvė, daug jaunų politikų užaugo šioje organizacijoje į politikus, kuriuos mes matome dabar ekranuose – tas pats Linas Jonauskas, G.Paluckas, Justas Pankauskas, M.Sinkevičius. Daug kitų, kurie yra ar tarybos nariai, ar veikiantys savivaldoje. Tai buvo tikra mokykla, kalvė arba universitetas, prieš žengiant į didžiąją politiką.
Gal dabar ta organizacija reikalauja šiek tiek didesnio dėmesio, tame tarpe ir partijos. Žinote, partijoms ir taip sudėtinga pritraukti naujų narių. Ne tik jaunų. Mes esame didžiausi, bet narių skaičius nesipučia. Sakyčiau, kad, žvelgiant į visas partijas, jis yra stabilus arba net mažėjantis. Nepanašu, kad politika taptų labai populiari veiklos sritis ar profesija. Daug kas, matyt, politikos privengia. Čia veikia ir stereotipai visuomenėje, ir per menkas mūsų dėmesys, auginant jaunuosius savo rinkėjus, kadrus užimti politines pozicijas. Tam reikia papildomo dėmesio.
– Dar norėčiau grįžti keliomis savaitėmis atgal, kai prieš šventes dėl Kęstučio Vilkausko sunegalavimo priverstinai sustojo LRT pataisų priėmimas. Kiek jūs pats asmeniškai matote čia savo atsakomybės, kad procesas susiklostė taip chaotiškai? Paaiškinsiu, ką turiu omeny. Pavyzdžiui, į laidas ginti šito klausimo ėjo jūsų partijos bičiuliai, kurie, iki galo neaišku, ar patys tas pataisas palaiko. Jūs pats aktyviai savo pozicijos viešai nereiškėte. Ar sutiktumėt, kad šiuo klausimu turėjot imtis daugiau lyderystės?
– Aš girdėjau pastabų, kodėl į laidas eina tas pats Ruslanas (Baranovas, – Lrytas), kai laidoje jam tenka kalbėtis ir diskutuoti su politiniais sunkiasvoriais – I.Šimonyte, S.Skverneliu ir Eugenijumi Gentvilu. O kur mūsų lyderiai? Nebuvo taip, kad aš stovėjau kažkur už kampo, krūmuose, ir žiūrėjau pro kampą, kas čia bus. Aš buvau pasiruošęs, bet galvojau, kad galbūt iš Seimo – ar frakcijos seniūnė (O.Leiputė, – Lrytas), ar Kultūros komiteto pirmininkas (K.Vilkauskas, – Lrytas), ar jo kolegos komitete Vytautas (Grubliauskas, – Lrytas) ar Indrė (Kižienė, – Lrytas) eis. Tai yra jų temos, jie geriausiai tai išmano, yra geriausiai įsigilinę.
Gal šioje vietoje kalbant ir diskutuojant, neinant į emocijas, mano įsitraukimas galėjo būti didesnis. Turbūt galiu sutikti, kad galėjo būti didesnis. Gal jis dar bus reikalingas vasario ar kovo mėnesį. Aš šitos temos nei vengiu, nei bėgu nuo jos. Esu pasiruošęs. Jeigu frakcija galvos, kad reikia manęs, neužtenka frakcijos narių ar seniūnės, Seimo pirmininko – žinoma.
Vėlgi, Agne, pasakysiu taip, kad kartais gal galėtų atrodyti įdomiai, jog Jonavos meras kažką ten komentuoja apie įstatymus, kurie priimami Seime. Nepamirškime, kad yra ir tas naratyvas, o ką jis čia dabar atvažiavęs iš Jonavos bando pasakyti? Leidome norintiems, bet gal ne viskas pavyko sklandžiai, kaip dabar rodo rezultatas.
– Jūs nesate tik Jonavos meras, jūs – ir partijos pirmininkas. Bet turiu kitą klausimą. Kodėl tie žmonės, kuriuos jūs dabar išvardijote, nėjo pasisakyti? Ar čia suveikė baimė?
– Sunku pasakyti, kodėl jie nėjo. Manau, kad čia nėra kažkokio išskaičiavimo, tiesiog pasidalijome, kur kas eina. Juk būna, kad į kažkurias laidas aš nenueinu, kažkuriuos interviu duoda kažkas kitas. (...)
Iš komunikatorių aš girdėjau tokią kritiką, jie sako: pas jus sudėtingomis temomis yra per daug kalbančių galvų, turėtų būti mažesnis jų kiekis, t.y. keli kalbantys – trys ar keturi, ir pasiskirstymas temomis, kad M.Sinkevičius kalba apie koaliciją, dar kažkas – apie kažką kitą ir t.t. Kai kalbančių yra daug, ir kai mes nesuvaldome, kas kalbės, nebandome pasakyti, kad dabar kalbės tas, o nekalbės kažkas kitas, komunikacija gal tampa nebeaiški. Skirtingai komunikuojame, skirtingai reiškiamės, skirtingos patirtys ir gebėjimai išsisukti nuo įvairių klausimų, kažką pasakyti, kažką nutylėti.
Matyt, tai yra trūkumas, kurį mes, matydami situaciją, keisime.
– Tiek neviešai teko girdėti, tiek jau ir viešai skaityti, kad prieš pat šventes vykusiame frakcijos susitikime jūs atsiprašėte bičiulių, kad viskas taip susiklostė, visi tikėjosi išgirsti ir premjerės atsiprašymą, bet tai neįvyko. Jūsų nuomone, premjerė turėjo atsiprašyti?
– Ne, aš nemanau, kad kažkas laukė ar nelaukė to atsiprašymo. Mano buvo toks pasakymas, kad metai praėjo, jie buvo įvairiaspalviai ir sudėtingi, ir aš noriu pasakyti tris žodžius – atsiprašau, atleidžiu ir dėkoju. Visko buvo. Visokių situacijų. Yra už ką atsiprašyti, yra už ką atleisti, yra už ką padėkoti. Mano retorika buvo būtent tokia.
Premjerė irgi reflektavo apie savo santykius, savo pasisakymus. Aš jos žodžiuose išgirdau norą pasakyti ir pripažinti, kad ne viskas pavyko taip, kaip norėta. Gal tai nebuvo pasakyta artikuliuotai, bet kartais reikia mokėti skaityti ir tarp eilučių.
– Tą lemtingą ketvirtadienį, kai dėl K.Vilkausko stojo LRT pataisų priėmimas, po kelių valandų premjerė surengė spaudos konferenciją ir dėl viso balagano apkaltino Seimą, iš esmės ir „socdemų“ frakciją, žadėjo pati imtis lyderystės rengiant naują projektą. Jūs buvot informuotas, kad premjerė ketina padaryti tokį pareiškimą?
– Buvome keli asmenys, kurie buvome informuoti, nes buvo, berods, rytinis pasikalbėjimas, kiek pamenu, pas J.Oleką kabinete. Jame dalyvavo O.Leiputė, aš ir pati I.Ruginienė. Ji sakė, kad popiet darys spaudos konferenciją, atsakys į klausimus ir pasisakys. Bet nebuvo pasakyta, koks bus turinys.
Mes, politikai, nerecenzuojame, nei kažkas mano kalbėjimo su jumis ar mano pozicijos kažkur feisbuke nerecenzuoja, nei mes recenzuojame vieni kitų. Mes veikiame komandiškai, bet tuo pačiu ir individualiai pasakome, ką patys galvojame.
I.Ruginienės pasisakymas gal buvo kiek kitoks, nei tikėtasi, frakcija sureagavo, vėliau sekė ir paaiškinimai. Premjerė paaiškino, koks buvo tikslas, ko ji siekė. Kai kam gal liko kažkokios nuoskaudos, kai kas, manau, suprato, kad tai nebuvo klaida ar kažkoks netinkamas elgesys.
– Ar ji fiziškai buvo Seime?
– Taip, tai buvo kažkuri diena, kai lankiausi Seime – ar antradienis, ar ketvirtadienis. Reikėtų pasižiūrėti, kada premjerė darė spaudos konferenciją.
– Tai buvo ketvirtadienis. Bet, kiek pamenu, ji tą dieną turėjo nedarbingumą, nes ji neatvyko į Seimo posėdį (atšaukė planuotus susitikimus dėl ligos, nedarbingumo neėmė, – Lrytas). O vėliau į Vyriausybę atvyko tik būtent tai spaudos konferencijai.
– Žiūrėkit, dabar jau nueisime į kažkokį sąmokslą, bet aš nenoriu jo sukurti, nes nueisime ne ten, kur norėčiau būti. Mes kalbėjome tai tikrai, o kaip mes kalbėjome – aš nebepamenu. Man atrodo, kad mes lyg buvome sutarę Seime, bet kartais turime ir nuotolinius keturių žmonių (pokalbius, – Lrytas), kur susijungia I.Ruginienė, O.Leiputė, J.Olekas ir aš. Tai gal buvo nuotolinis? Gal iš tikrųjų iš namų mums sakė, kad ji kažkur važiuos? Aš tik atsimenu, kad, man atrodo, ji buvo baltais kedais. Bet nežinau, ar aš atsimenu iš spaudos konferencijos, ar iš kur aš atsimenu...
Mes, vadovybė, buvome informuoti apie spaudos konferenciją, o apie spaudos konferencijos turinį, pasakytinus teiginius mes nebuvo iš anksto anonsuoti, kad bus taip ar kitaip.
– Tai premjerės pasakymas, kad LRT taryba turėtų atsistatydinti, nes taip, jos žodžiais, situacija būtų nunulinta, kam beveik iškart paprieštaravo LSDP frakcijos seniūnė O.Leiputė, kaip suprantu, jums tada buvo naujiena?
– Išsiskyrė mūsų matymai dėl LRT tarybos. Prezidentas ir premjerė pasakė, kad vienas iš galimų scenarijų – LRT tarybos in corpore atsistatydinimas, o aš ir O.Leiputė pasakėme, jog toks kelias įmanomas, bet mes, kaip aukščiausio rango politikai, neturėtume sakyti ar tiesiai, ar tarp eilučių, ar turėtų LRT taryba atsistatydinti, ar neturėtų. Kai pradedi kažkam aiškinti, kaip elgtis, vadinasi, darai politinį kišimąsi, intervenciją. O mes turbūt nenorime politizuotos LRT tarybos.
Tiesiog bandėme pasakyti, kad LRT taryba yra pati įgali nuspręsti, ar verta atsistatydinti, ar yra tas pagrindas, ar nėra. Kažin, ar reikalingi papildomi politikų raginimai. Tiesiog išsiskyrė mūsų nuomonės.
– Kultūros komiteto pirmininkas K.Vilkauskas jau sugrįžo po ligos ir užsiminė apie frakcijoje patirtą spaudimą eiti iki galo. Jis sakė tarsi turėjęs ne vieną scenarijų, kaip pristabdyti tądien LRT klausimą. Ar jūs dar pasitikite K.Vilkausku?
– Žinoma, kad aš pasitikiu K.Vilkausku, bet ko šitoje situacijoje aš stokoju, tai nuoširdumo. Kai klausimas buvo nagrinėjamas frakcijoje, jis buvo klausiamas, ar tas klausimas jam nesukėlė vidinio diskomforto, ar jis ne per daug sukeliantis emocijų šeimoje, asmeniniame požiūryje. Juk Seimo narys, jo mandatas yra laisvas, gal jis to klausimo nenori, jo vengia, jam jis yra nepriimtinas, jis turi kitokią nuomonę... Sakėme, Kęstuti, tu pasakyk, jeigu tu eini prieš save, turi daryti veiksmą prieš savo įsitikinimus, tai tu sakyk, mes, kaip frakcija, kaip organizacija spręsime, ką daryti tokiu atveju, ar keisti komitetą, ar komiteto pirmininką, ar tu tvarkysiesi...
Ir jis visą laiką mušėsi į krūtinę, kad viskas gerai, aš esu partijos ir komandos narys, kaip partija ir komanda nuspręs, taip aš ir elgsiuosi. O vėliau, po tos ligos, paaiškėja, kad jis tarsi buvo linkęs sabotuoti tą procesą, turėjo kitokių mąstymų, bet niekad jų taip ir neišsakė. Pasigedau nuoširdumo šitoje situacijoje.
– Jūs nuo to ketvirtadienio (gruodžio 18 dienos, – Lrytas) pats su juo kalbėjotės?
– Mes nesame kalbėję. Turbūt kalbėsime šiandien tame partinių posėdžių formate.
– Užduosit jam tuos klausimus?
– Tai jis pasisakė, kaip pasisakė. Klausimas, kaip jis mato situaciją toliau. Manau, kad aš tų klausimų pats specialiai neužduosiu, jie bus užduoti frakcijoje, kaip jis mato tą situaciją. Ar jis nori tęsti tą darbą? Dabar yra darbo grupė, kuriai vadovauja Seimo pirmininkas, bus kažkokie rezultatai. Tai ar jis tęs toliau tą LRT temą, ar jis nebenori jos tęsti? Mes jo tiesiog paklausime, ką, beje, darėme ir prieš prasidedant visam procesui, kai gavome patikimus, kad viskas gerai, o paskui paaiškėja, jog ne viskas gerai. Tikiuosi, kad blaivus protas nugalės ir atsakymai bus.
– Jis pats neatmeta, kad dabar gali susilaukti pasekmių, užkulisiuose sklando ir I.Kižienės pavardė, kaip galimai naujos būsimosios komiteto pirmininkės. Ar čia gali įvykti rokiruotė?
– Kol kas tikrai to nesvarstome. Tikrai nuoširdžiai sakau. Jeigu K.Vilkauskas pasakys, kad jis negali, daktarai dėl sveikatos būklės, siūlydami jam vengti streso, įtampos, rekomenduoja jam užsiimti ramesne politine veikla, dirbti Seime, bet ne tiek streso iššaukiančioje komiteto pirmininko pozicijoje, ir jis sakys, jog daktarai jam taip patarė, dėl sveikatos jis nori trauktis, tada spręsime. O kad kažkaip mes jį vertinsime ir bandysime bausti – abejoju. Bet frakcija yra laisva padiskutuoti. Aš tikrai neinicijuosiu jokio persekiojimo ar elgesio vertinimo.
– Po kelių dienų socialdemokratai patyrė dar vieną smūgį – po slapto balsavimo paaiškėjo, kad dar vienai kadencijai į generalines prokurores patvirtinta Nida Grunskienė. Akivaizdu, kad planas buvo kitoks. Kaip ir akivaizdu, kad ne visi frakcijos nariai jam pakluso. Bent keliolika turėjo balsuoti priešingai. Kaip jūs aiškinat tokį bičiulių nedrausmingumą?
– Aš neaiškinu to kaip nedrausmingumo. Aš manau, kad Seimo nariai apsisprendė pagal sąžinę ir įsitikinimus. Tikrai buvo pasisakančių, kad N.Grunskienė dirba gerai ir jie matytų galimybę jai tęsti darbus antroje kadencijoje, kai kurie motyvavo, jog reikia palaikyti ir išlaikyti gerus santykius su prezidentu, nesipykti su juo, patvirtinti jo nominaciją. Buvo ir skeptiškai vertinančių. Sakyčiau, nebuvo iki galo aiški monolitinė pozicija. Buvo įvairių nuomonių.
Nustebino mane ne tik tas balsavimas, ir dėl ponios Nerijos Stasiulienės nustebino. Dėl ponios N.Grunskienės, tiesą sakant, net mažiau nustebino, nei dėl N.Stasiulienės. Kartais tie sprendimai įvyksta taip, kaip įvyksta, ir slaptas balsavimas, nors STT sako, kad yra labai neigiamas, lemia ne užkulisiuose aptarinėjamus rezultatus. Kartais net ir užkulisiuose aptarinėjami rezultatai, pasirodo, yra klaidingi. Atkreipkime dėmesį, kad už generalinę prokurorę ypatingai turbūt balsavo koalicijos partneriai, o viena didžiausių opozicinių partijų (konservatoriai, – Lrytas) išvis nedalyvavo balsavime.
Visi žvilgsnius nukreipė į „socdemus“, koks ten buvo suokalbis, ką jie sutarė, kaip jie balsuos. O klausimas, ką buvo nusprendę daryti konservatoriai? Tas nedalyvavimas balsavime buvo noras padėti išrinkti, ar noras neišrinkti?
– 15min portale skaičiau, kad po šito balsavimo susvyravo jūsų pasitikėjimas frakcijos seniūne O.Leipute. Kiek tame yra tiesos?
– Tai yra visiškas blefas. Tiesą sakant, esu nustebęs, nežinau, kas tas šaltinis, gal tik galiu įtarti, bet niekur jis nesusvyravo. Aš didžiuojuosi komandiškai dirbdamas su Orinta. Man atrodo, kad darbinis santykis yra labai pozityvus.
Ne viskas pavyksta ir man, ir frakcijos seniūnei, nes 52 frakcijos narius suvaldyti, sukoordinuoti nėra lengvas darbas, bet pasitikėjimas yra šimtaprocentinis.