Tai patvirtina ir naujausi Europos Komisijos dokumentai, kuriuose gausu kritinių pastabų dėl apgailėtinos būklės, įgyvendinant vieną iš pamatinių aplinkosauginių teisės aktų – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).
Europos Sąjungos (ES ) aplinkos politikos tikslas – užtikrinti aukštą apsaugos lygį, atsižvelgiant į skirtingų regionų būklės įvairovę. Ta politika turi būti grindžiama atsargumo principu bei prevenciniais veiksmais, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis.
Už Europos aplinkosaugos politikos turinio įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga ne tik Aplinkos ministerija ir jai pavaldus Aplinkos apsaugos departamentas, bet ir nacionaliniai teismai.
Būtent jie atsakingi už tinkamą ir ES direktyvas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų visa apimantį taikymą aplinkosauginėse bylose.
Lietuva ignoruoja Europos direktyvą
2022 m. Europos Komisijos ataskaitoje konstatuojama, kad aplinkosauginės 2004/35/EB direktyvos įgyvendinimo lygis Lietuvoje yra žemas.
Nurodyta, kad per daugiau nei 20 metų Lietuvoje nustatyti tik 7 žalos aplinkai atvejai, patenkantys į direktyvos taikymo sritį. Tuo tarpu žalos aplinkai atvejų, nepatenkančių į direktyvos aprėptį, skaičius yra reikšmingai didesnis, pavyzdžiui, 2016 metais – 653, 2017 metais – 579, 2018 metais – 442, 2019 metais – 267 tokie atvejai.
Daugiausiai pranešimų apie direktyvos taikymo sričiai priskirtus atvejus pranešė Lenkija (742 atvejai), Vengrija (578 atvejai), Graikija (216 atvejų), Italija (iki 157 atvejų), Vokietija (72 atvejai), Ispanija (61 atvejai) ir Latvija (56 atvejai).
2024 m. Europos Komisijos ekspertinėje studijoje pabrėžiama, kad Lietuva, už žalą aplinkai reikalaudama išskirtinai piniginės kompensacijos, nevykdo 2004/35/EB direktyvos nuostatų. Nes ES valstybės privalo užtikrinti, kad jų atsakingos institucijos reikalautų žalos atlyginimo natūra.
Be to, direktyvos nuostatų neatitinka ir teisiniai reikalavimai atlyginti žalą aplinkai, kai jie pateikiami baudžiamajame procese. Pateikiant Prancūzijos pavyzdį, pabrėžta, kad išimtis gali būti taikoma nebent reikalavimui atlyginti už vandeniui ar biologinei įvairovei padarytą žalą ir tai įtraukti į pirminio aplinkos atkūrimo, papildomo aplinkos atkūrimo ir kompensacinio aplinkos atkūrimo išlaidas.
Kai įstatymai prieštarauja vienas kitam
Konstatuota, kad veiksmingam direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimui keliose Europos valstybėse narėse, įskaitant Lietuvą, trukdo nacionalinių teisės aktų tarpusavio sąveika.
Direktyva reikalauja žalą ištaisyti natūra, įgyvendinant aplinkos atkūrimą, tačiau kompensavimą numatančiuose teisės aktuose yra reikalaujama piniginės kompensacijos, kuri nebūtinai yra panaudojama pažeistiems gamtos ištekliams atkurti.
Europos Komisijos studijoje pateiktas į direktyvos reguliavimo sritį nepatekęs UAB „Ekologistika“ atvejis. Jis akivaizdžiai atskleidžiantis prieštaravimus Lietuvoje tarp kompensavimą numatančių nacionalinių teisės aktų ir tų aktų, kurie pagal direktyvą reikalauja ištaisyti aplinkai padarytą žalą.
Direktyvoje 2004/35/EB numatyti mechanizmai atspindi aukštą aplinkos apsaugos lygį, pagal kuriuos privaloma reaguoti į padarytos didelės žalos aplinkai atvejus ir reikalauti, kad žala būtų atlyginta natūra. Tai įgyvendinama, patvirtintos žalos atveju taikant pažangią ir aiškią sistemą, apimančią pirmines, papildomas ir kompensuojamąsias žalos ištaisymo priemones.
Net ir tuo atveju, kai visiškai neįmanoma atkurti konkrečią žalą patyrusios aplinkos pirminės būklės arba jos ištaisymas užtrunka, tam, kad būtų išvengta grynųjų nuostolių atitinkamiems gamtos ištekliams, direktyvoje numatytos papildomos ir kompensuojamosios aplinkos atkūrimo priemonės.
Reguliavimas pagal Rusiją
Europos Komisijos duomenys liudija, kad daugumoje žalos aplinkai atlyginimo atvejų Lietuva prioritetą suteikia ne jos direktyvą įgyvendinančiam europiniam reguliavimui, o „rusiškam“, t.y. tam, kuris yra kardinaliai priešingas direktyvai.
Aplinkos apsaugos departamentas, valdydamas žalos aplinkai atvejus Lietuvoje, nepatenkančius į direktyvos reguliavimo aprėptį, vadovaujasi ne europinėmis nuostatomis, o 2002 m. aplinkos ministro įsakymu patvirtinta metodika, kuri perimta iš buvusios Sovietų Sąjungos teisyno ir iki šiol taikoma Rusijoje.
Pagal šią metodiką departamentas pareiškia civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo pinigais. Žalos aplinkai faktas kildinamas iš į gamtinę aplinką išleistų teršalų fakto, o dydis apskaičiuojamas dauginant išleistų teršalų kiekį iš joje nustatytų koeficientų. Visiškai neatsižvelgiama į tai, ar aplinkai realiai buvo padarytas neigiamo poveikio faktas, taip pat ar aplinkos elementas natūraliai atsistatė, ar ne. Nes taršos faktas ne visais atvejais ir ne visada reiškia žalos aplinkai fakto. Tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių, kurias reikia analizuoti, nustatant žalą.
Be to, taikant šias nacionalinės teisės reguliavimo priemones, net ir priteisus iš atsakingų asmenų tam tikras pinigų sumas pagal AAD pareikštus civilinius ieškinius, jos nėra tiesiogiai ir privalomai skiriamos pažeistam aplinkos elementui ir ar funkcijai atkurti. Mat pinigai patenka į bendrą valstybės biudžetą, iš kurio jie nėra skiriami pažeistam aplinkos elementui atstatyti.
Belaukiant finansinių ir teisinių pasekmių
Lietuvos valstybės atsakomybės už ES teisinių nuostatų nevykdymo gali vėl netrukus iškilti, su visomis iš to sekančiomis finansinėmis ir teisinėmis pasekmėmis. Planuojama, kad šį mėnesį EK skelbs jau trečią ataskaitą dėl direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo būklės.
Pavyzdžiui, š.m. sausio 26 d. Aplinkos ministerija pati viešai pranešė, kad Europos Komisija jau perdavė ES Teisingumo teismui bylą dėl Lietuvos nevykdomų oro taršos mažinimo įsipareigojimų, kuri gali lemti „skausmingas“ baudas.