Naujo poligono įsteigimas būtinas, siekiant iki 2030 metų išvystyti Lietuvos nacionalinę diviziją. Panagrinėkime iš arčiau, kaip poligonai prisideda prie kariuomenės rengimo, rašoma Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime žiniasklaidai.
Kariniai poligonai – tai Krašto apsaugos ministerijos valdoma specialios paskirties teritorija, skirta visapusiškam karių, karinių vienetų ir sąjungininkų pajėgų rengimui, naudojant realias ar realybę maksimaliai imituojančias kovos sąlygas. Remiantis ilgamete karybos praktika jie yra esminė priemonė efektyviam kovinių dalinių parengimui, jų parengties išlaikymui bei karybos naujovių diegimui.
Lietuvoje formaliai yra devyni kariniai poligonai, tačiau jų paskirtis, dydis, infrastruktūra ir galimybės iš esmės skiriasi ir atliepia įvairiapusio modernaus kario rengimo poreikį.
Mažesniuose poligonuose vykdomos individualaus kario ar mažų padalinių (skyrių, būrių) pratybos. Juose kariai treniruojasi šaudymo, taktinio judėjimo, kovos veiksmų ribotoje erdvėje ir kitus bazinius įgūdžius.
Dideliuose poligonuose organizuojamos kolektyvinio rengimo pratybos, apimančios kuopų, batalionų ar brigadų lygmens sąveiką. Tokio pobūdžio pratyboms labai svarbu užtikrinti kiek įmanoma mažiau ribojančią ir įvairiapusę aplinką, suteikiančią kuo labiau realybę atitinkančias sąlygas kovos veiksmams – nuo miškų, atvirų teritorijų, skirtingo reljefo, kelių, pelkių ir kitų vandens kliūčių iki taktinių miestelių mūšio mieste veiksmų treniravimui.
Manevro pratyboms svarbu užtikrinti didelę erdvę, todėl Lietuvoje tam tinkami tik du poligonai – Pabradės ir iš dalies Gaižiūnų.
Šiose pratybose treniruojamas sinchronizuotas didelių manevro padalinių veikimas, kartu integruojant visas mūšio funkcijas (žvalgyba, artilerija, logistika). Tai yra kompleksinis ir sudėtingas procesas, kuriame itin svarbus taktinis erdvės išnaudojimas. Mūšio metu svarbu išvengti pajėgų koncentracijos, todėl kuo didesni vienetai, tuo didesnėje teritorijoje jie turi gebėti veikti. Šis įgūdis pasiekiamas tik intensyvia praktika, išmokant vadus ir padalinius pajusti laiką ir erdvę manevruojant mūšio sąlygomis. Be to, siekiant, kad pratybos būtų maksimaliai priartintos prie realybės, jos dažnai organizuojamos „jėga prieš jėgą“ (angl. „force on force“) principu, kai vieni kariniai vienetai atlieka puolimo, kiti – gynybos vaidmenį. Tokiu atveju operacijos rajoną būtina užtikrinti abiem pajėgų pusėms. Naujos autonominės sistemos, ugnies priemonės ne tik leidžia dar labiau plėsti atstumus, bet taip pat didinti kiekvieno sausumos vieneto efektyvumą mūšio lauke.
Poligonuose vykstančios kovinio šaudymo pratybos kelia papildomus saugos ir teritorinius reikalavimus. Skirtingos kovinės ir paramos ginklų sistemos – nuo pėstininkų ginklų iki artilerijos ar prieštankinių sistemų – turi skirtingus maksimalios ir efektyvios ugnies nuotolius. Kiekvienai ginklų sistemai nustatomos ginklo pavojaus zonos, kurių dydis priklauso ne tik nuo techninių charakteristikų, bet ir nuo naudojamos amunicijos, vietovės reljefo, metų laiko, šaulių ir taikinių pozicijų, taip pat pačių pratybų kompleksiškumo. Vadovaujantis saugos reikalavimais, šios zonos privalo tilpti poligono ribose, todėl ne visi poligonai yra tinkami sudėtingoms kovinio šaudymo pratyboms.
Kariniuose poligonuose svarbi ne tik įvairi gamtinė aplinka, bet ir pratyboms skirta infrastruktūra – nuo didžiuosiuose poligonuose įrengiamų taktinių miestelių iki apgyvendinimo, maitinimo ir priemonių saugojimo sprendimų.
Įvairiapusė poligonų aplinka, infrastruktūra ir kariuomenės vykdoma veikla leidžia formuoti realų karinių vienetų pasirengimą veikti šiuolaikinio mūšio sąlygomis.