Tai vis dar daug emocijų ir aršių diskusijų kelianti tema. Tautosaka – ne tik tapatybė, bet ir simbolinės galios forma Lietuvos etnologai dažnai pabrėžia, kad tautosaka yra tautinės tapatybės erdvė – jos pagrindas ir neatsiejama dalis. Folklore atsispindi tautai būdinga pasaulėžiūra, mitologija, liaudies kūrybiškumas. Daugeliui tradicinės apeigos, švenčių minėjimai ar vaikiškos skaičiuotės atrodo kaip savaime suprantama, nekintanti ir „natūrali“ tautinės sąmonės dalis.
Tačiau šiuolaikinės kritinės folkloro ir etnologijos studijos siūlo pažvelgti giliau. Jos kviečia tautosaką matyti ne tik kaip paveldą, bet ir kaip socialinių, politinių bei ekonominių jėgų formuojamą reiškinį. Tradicija nėra sustingęs reliktas. Ji gyva, kintanti ir atsinaujinanti, todėl gali būti ir reflektuojama. Tokia prieiga nereiškia raginimo atsisakyti ar sumenkinti liaudies tradicijas. Priešingai – tai kvietimas pažvelgti į savo paveldą ir paklausti: ką mūsų tradicijos apie mus pasako šiandien?
Tautosaka gali būti kūrybiškumo šaltinis. Bet ji taip pat gali tapti simbolinės galios įrankiu – legitimuoti skirtį tarp „mes“ ir „jie“, įtvirtinti stereotipus, perkurti ir palaikyti stigmatizuojančius mažumų naratyvus. Užgavėnės – mūsų tapatybės veidrodis?
Užgavėnės – viena linksmiausių ir mėgstamiausių kalendorinių švenčių Lietuvoje. Jos jungia pagonišką metų laikų kaitos simboliką ir krikščionišką pasirengimą Gavėniai – tai persirengėlių, kaukių, triukšmo ir simbolinio atsinaujinimo metas. Tačiau šalia velnių, raganų, Giltinės ar gyvūnų kaukių svarbią vietą jau daugiau nei šimtmetį užima ir etniniai personažai – „žydai“ ir „čigonai“. Jie dažniausiai vaizduojami stereotipiškai, neretai pašaipiai.
Jeigu skaitytume Užgavėnes kaip kultūros tekstą, galėtume kelti klausimą: jei persirengimas simbolizuoja anapusybę, svetimumą, susidūrimą su „kitu“, ką reiškia, kad tarp mitinių būtybių atsiranda reali etninė grupė? Ar tai reiškia, kad „čigonas“ mūsų kultūrinėje vaizduotėje įtvirtinamas kaip svetimas? Ir kiek metų turi gyventi šalia žmonės, kad pagaliau būtų laikomi savais?
Jeigu Užgavėnes skaitytume kaip kultūros tekstą, iškiltų klausimas: ką reiškia, kad tarp mitinių būtybių atsiranda ir reali etninė grupė? Jei kaukės simbolizuoja „svetelius“ iš anapus, ar tai reiškia, kad „čigonas“ mūsų kultūrinėje vaizduotėje irgi vis dar yra iš kitur, mums svetimas? Ir kiek laiko turi gyventi šalia žmonės, kad pagaliau būtų laikomi savais? Todėl klausimas nėra vien apie jautrumą ar „politkorektiškumą“. Tai klausimas apie simbolius, kurie formuoja mūsų vaizduotę. Žemiau – penkios priežastys, kodėl atėjo laikas per Užgavėnes atsisakyti „čigono/ės“ kaukės.
1. Istorinis Užgavėnių kaukių atsiradimo kontekstas
Lietuvos etnologai pažymi, kad tradicinės Užgavėnių kaukės iš pradžių vaizdavo gyvūnus, augalus ar mitines būtybes – tai buvo anapusinio pasaulio, gamtos jėgų ir cikliškumo simboliai.Etnines mažumas – pirmiausia žydus ir romus – vaizduojančios kaukės išryškėja XIX a. viduryje–pabaigoje. Tai laikotarpis, kai Europoje stiprėja modernusis nacionalizmas, formuojasi tautinės valstybės, o Lietuvoje bręsta tautinio atgimimo idėjos.
Šiame kontekste karnavalinė „Kito“ figūra įgauna etninį pavidalą. Romų ir žydų kaukės tampa būdu apibrėžti „mus“ – tautos narius, ir atskirti nuo „jų“ – labiausiai įtartinų ir stigmatizuojamų etninių mažumų. etninių mažumų. Todėl šių kaukių atsiradimas nėra neutralus „linksmo folkloro“ faktas. Tai laikmečio ideologijų pėdsakas materialiojoje liaudies kultūroje.
2. Ką reiškia „iš anapus“? Etninio Kito sutapatinimas su antgamtiniu
Užgavėnių kaukės tradiciškai simbolizuoja „svetelius“ iš anapusinio pasaulio – velnius, raganas, Giltinę, kaukus ir kitas mitines būtybes. Jos leidžia saugiai susidurti su tuo, kas baugu, chaotiška ar nepažinu.
Kai šalia šių personažų atsiranda „čigoną“ vaizduojanti kaukė, reali etninė grupė simboliškai įkeliama į tą pačią „kitoniškumo“ kategoriją. Taip romai kultūrinėje vaizduotėje atsiduria greta to, kas pavojinga, apgaulinga ar ne iki galo „žmogiška“. Karnavalinis kontekstas dažnai pasitelkiamas kaip argumentas – esą tai tik žaidimas, tik tradicija. Tačiau ypač vaikams ir paaugliams, kurie šventę patiria kaip kolektyvinę liaudies kultūros pamoką, o kartojamas vaizdinys tampa normatyvus. Jis formuoja refleksą romus sieti su egzotika, apgavyste ar grėsme.
„Čigonas“ šalia raganų ir velnių natūralizuoja hierarchiją: „mes“ esame saugūs ir normalūs, o „jie“ – svetimi ir įtartini. Tokiu būdu reali žmonių tapatybė paverčiama karnavaliniu „baubo“ tipažu, o simbolinė distancija tampa socialine.
3. Stereotipų estetika: kaip kaukės ir kostiumai kuria kitoniškumą
Pačios romų kaukės ir persirengėlių kostiumai dažnai remiasi giliai įsišaknijusiais stereotipais. Suodžiais išteptas veidas, tyčia susivėlę plaukai, perdėta „čigoniška“ bižuterija, margos skaros, apiplyšę drabužiai – visa tai tampa vizualine kalba, kuri ne tiek atkuria tradiciją, kiek kuriatipažą. Ši estetinė schema dažniausiai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. Viena vertus – romantizuota „laukinės laisvės“ figūra: romai vaizduojami kaip spalvingi, chaotiški, nepaklūstantys socialinėms normoms, tarsi tai būtų jų „natūra“.
Kita vertus – skurdo estetizavimas: elgetos atributai, sąmoningai „netvarkinga“ išvaizda, kuri ne tik atspindi socialinę nelygybę, bet ją ir etnifikuoja, susiedama skurdą su konkrečia etnine grupe. Tokiu būdu vizualinis vaizdavimas tampa galingu socialinės reikšmės kūrimo įrankiu. Tokie kostiumai ir kaukės ne šiaip juokina – jie formuoja įsivaizdavimą, kas yra „tipiškas“ romas.
4. Įtvirtinami stigmatizuojantys scenarijai: „vagis“, „apgavikas“, „būrėja“
Stereotipinė išvaizda retai lieka be scenarijaus. Užgavėnių persirengėlių elgesys taip pat dažnai atkartoja neigiamus vaidmenų modelius. „Čigono“ personažas „turi“ ką nors pavogti, apgauti ar iškrėsti triuką. „Čigonė“ – burti, „varažyti“, užkalbėti dantis.
Šie elgesio scenarijai nėra neutralūs. Jie paverčia vagystę ar apgavystę „natūraliu“ etninės grupės bruožu – tarsi tai būtų ne individualūs veiksmai, o kolektyvinė savybė. Taip socialiai nepriimtinas elgesys etnizuojamas ir įtvirtinamas kaip karnavalinis tipažas. Kai tokie vaizdiniai kartojami metai iš metų, jie veikia kaip kultūrinė atmintis – palaiko senus stereotipus ir leidžia jiems gyvuoti šiuolaikinėje visuomenėje.
5. Romai – tikri žmonės, o ne Užgavėnių personažai
Svarbiausia nepamiršti, kad romai nėra folklorinė figūra. Tai reali etninė bendruomenė – mūsų kaimynai, kolegos, bendraklasiai. Romų vaikai, matydami „čigonais“ persirengusius klasiokus, dažnai patiria gėdos, nejaukumo ar net pažeminimo jausmą. Tuo pačiu metu romų kultūra ir „egzotika“ tampa priimtina tik šventiniame, karnavaliniame kontekste – o kasdienybėje tie patys žmonės neretai susiduria su atstūmimu ir nepasitikėjimu.
Tai ir yra kultūrinės apropriacijos paradoksas: romų „kitoniškumas“ pasitelkiamas kaip pramoga, bet realūs romai lieka už socialinės gerovės ir įtraukties ribų.Užgavėnės – svarbi mums šventė ir gyvas paveldas. Bet jos taip pat yra mūsų vertybių atspindys.
Tradicijos gali būti gyvos tik tada, kai jos geba augti kartu su mumis. Atsisakyti „čigono“ kaukės nereiškia atsisakyti Užgavėnių. Tai reiškia pasirinkti šventę, kurioje niekieno tapatybė netampa pokštu. Mūsų šventė gali išlikti tokia pat linksma ir gyva – o gal net ir stipresnė – jei ją minėsime pagarbiai ir įtraukiai.