Kapčiamiesčio atveju, atrodytų, viskas turėjo būti paprasta. Poligono būtinybę diktuoja Suvalkų koridorius, įsiterpęs tarp Lietuvai nedraugiškų valstybių, kurios periodiškai rengia bendras pratybas šio koridoriaus užėmimui ir Baltijos šalių atkirtimui nuo Lenkijos ir Vakarų Europos. Viena iš vietų, kur rusai ir baltarusiai vykdo šias pratybas – Gardino srityje, vos 10 km nuo Lazdijų rajono esantis Gožos poligonas. Čia pat, greta Kapčiamiesčio, ir mūsų sąjungininkė Lenkija, jau išreiškusi norą kartu su lietuviais treniruotis būsimame poligone ginant Suvalkų koridorių.
Pagrindinis keblumas – 13 sodybų, kurias reiks iškelti, o jų gyventojams išsikraustyti. Tačiau, pažiūrėjus plačiau, tai nėra kažkoks beprecedentis atvejis ar neregėta problema. Verslo vykdomas žemės išpirkimas ar žemės paėmimas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant turto vertę jos savininkams nėra tokia jau reta praktika Lietuvoje. Tai vyksta nuolat – plėtojant transporto infrastruktūrą, kuriant pramonės, energetikos ir verslo objektus. Didysis klausimas: kodėl toks skandalas įsisuka tuomet, kai siekiama vos ne reikšmingiausio su viešuoju interesu susijusio tikslo – valstybės saugumo.
Man atrodo, šiuo atveju mažiausiai kalti vietiniai gyventojai. Daugiausiai atsakomybės turėtume prisiimti mes, valstybei atstovaujantys politikai – todėl, kad vis dar neišmokome tų demokratinės santvarkos pamokų, kurias turėjome jau ne vieną progą išmokti, – Visagino atominės elektrinės, Žygaičių ir kitais panašiais atvejais.
Tenka pripažinti, kad mūsų valstybė kol kas pralaimi informacinį karą su nedraugiškomis kaimynėmis. Reikšminga mūsų visuomenės dalis vis dar vadovaujasi Maskvos ir Minsko propagandos transliuojamais naratyvais, kuriuose atranda ir argumentų, kodėl Lietuva neturėtų stiprinti savo gynybinių pajėgumų, užsitikrinti energetinės nepriklausomybės ir siekti kitų atributų, būtinų saugiai savarankiškai valstybei.
Mes, politikai, vis dar neišmokome kalbėti su savo žmonėmis ir nesugebėjome laimėti jų pasitikėjimo. Didelė dalis mūsų piliečių mieliau klausosi įvairiausio plauko avantiūristų, politinio cirko artistų ir netgi kriminalinių veikėjų, kurie beveik neslepia, kad dirba nedraugiškų valstybių interesams.
Kapčiamiesčio atveju atsakomybę už susidariusią situaciją dalijasi visos pagrindinės politinės partijos – turime prisipažinti, kad nesugebėjome aiškiai ir laiku iškomunikuoti vietos gyventojams, kodėl pasirinkta konkreti vieta poligonui, kaip bus atlyginamas turto paėmimas ir kokių kompensacijų ir privilegijų gali tikėtis šalia poligono gyvensiantys žmonės ir veiksiantys verslai.
Kompensacijos neturi būti apskaičiuojamos tik pagal formalią rinkos vertę, jos turi atspindėti ir gyventojų patiriamus moralinius bei kitokius nepatogumus. Žmonėms, kurie bus priversti išsikelti iš savo namų, turi būti sudaryta galimybė įsigyti ne analogiškos, o didesnės vertės turtą, atsižvelgiant į jų patiriamą diskomfortą. Šių metų gynybos biudžetas tikrai leidžia dosniai jiems atsilyginti.
Žibalo į ugnį Kapčiamiesčio situacijoje įpylė ir opozicija, ir koalicijos partneriai.
Konservatoriai, ilgus metus kalbėjo apie būtinybę visoms partijoms susitarti dėl strateginių mūsų šalies gynybos tikslų, ypač jos finansavimo. Tačiau praeitų metų pabaigoje, paaiškėjus, kad krašto apsaugai socialdemokratai skirs beprecedentę sumą lėšų, ankstesnę vienijimo politiką pakeitė nepagrįstų įtarinėjimų politika. Krašto apsaugos ministerija buvo praminta „kelių asfaltavimo ministerija“. Juk negali socialdemokratai gynybos poreikiams būti dosnesni už konservatorius – tame turi būti kažkoks sąmokslas!
Kapčiamiesčio atveju situacijos nelengvino ir kai kurių su TS-LKD susijusių asmenų atviros patyčios iš vietos gyventojų, vadinant juos „kapčiniais“, „vatnikais“ ir kitais panašiais epitetais.
Mano vertinimu, konservatoriai apskritai turėtų atsargiau žaisti su savo retorika tokiais svarbiais valstybei klausimais kaip gynyba. Neretai galima pastebėti, kad tam tikros jų išsakomos pozicijos (kurioms iš principo galima pritarti) lemia didesnės Lietuvos žmonių dalies automatinį prieštaravimą toms pozicijoms. Dalis visuomenės pradeda nepritarti gynybos stiprinimui ne dėl to, kad iš principo yra prieš, o dėl to, kad konservatoriai yra už. Tai, žinoma, ilgametės jų partijos komunikacijos strategijos, pagrįstos ne konstruktyvia diskusija, o primityviomis patyčiomis iš oponentų ir jų demonizavimu, pasekmė.
Neabejoju, kad dauguma Lietuvos žmonių pasisako už mūsų šalies karinių pajėgumų stiprinimą, didesnes investicijas į juos bei tam būtinos infrastruktūros plėtrą. Tačiau, kai šią politinę darbotvarkę mėgina monopolizuoti vienintelė „teisingoji“ partija, visuomenė susiskaldo. Kai visuomenę mėginama valdyti vadovaujantis principais „aš viršininkas, o tu durnius“ bei „po 4 metų galėsit išsirinkti kitus“, prasideda protestai ten, kur jų galėjo nebūti, o sprendimai atidėliojami arba visai neįvyksta.
Koalicijos partnerių „aušriečių“ lyderio retorika Kapčiamiesčio atveju taip pat nepalengvino situacijos. Pirmiausia ištransliuojama, kad „naujo poligono Lietuvai nereikia“, o po kelių dienų be jokių paaiškinimų jau deklaruojamas palaikymas jam. Šią keistą komunikacijos strategiją „Nemuno aušros“ lyderis, beje, taikė ir praeitų metų pabaigoje diskutuojant dėl gynybos biudžeto – pirmiau visais kanalais paskelbiama, kad „5 procentų gynybai nereikia“, bet galiausiai, balsuojant Seimo salėje, išreiškiamas pritarimas.
Kyla klausimas: kaip mes galime tikėtis visuomenės sąmoningumo ir palaikymo kuriant poligonus ar kitaip stiprinant krašto apsaugą, jeigu net didžiausios Seimo partijos nesugeba užimti nuoseklios pozicijos? Kaip galime tikėtis visuomenės bendradarbiavimo, jeigu jai atstovaujantys išrinkti politikai ne tik kad vengia diskusijos (tikėdamiesi viską padaryti tyliai, greitai ir nebrangiai), bet dar ir užsiima keistais viešųjų ryšių žaidimais, rinkėjų maustymu ir patyčiomis?
Nuvilia ir mūsų savivaldos politikų požiūris – suprask, sprendimus dėl poligono priima nacionalinė valdžia, gynyba – ne mūsų kompetencija. Mano požiūriu, krašto apsauga yra visų mūsų, Lietuvos piliečių, kompetencija. O savivaldybių politikai – tarybų nariai ir merai – tai arčiausiai paprasto žmogaus esantys valdžios pareigūnai, kurie turi didžiausią reikšmę jo kuriamam santykiui su valstybe. Neabejotinai šie politikai kartu su nacionaline valdžia dalinasi atsakomybe paaiškinti savo gyventojams, ką ir kodėl valstybė daro konkrečioje savivaldybėje, siekdama apsaugoti savo piliečius ir įtikinti juos, jog atitinkamos priemonės yra būtinos, gyvenant nedraugiškos valstybės pasienyje.
Taigi, kokias pamokas Kapčiamiesčio atveju turime išmokti? Pirma, politikai turi diskutuoti su gyventojais dėl juos paveikiančių sprendimų, o ne nuleisti juos iš viršaus (ir imituoti diskusiją, kai jau viskas nuspręsta). Antra, turime nustoti tyčiotis iš savo politinių oponentų ir, juolab, gyventojų, turinčių kitokį požiūrį. Trečia, kai kuriais su valstybės egzistencija susijusiais strateginiais klausimais – visų pirma, gynybos srityje – skirtingos politinės jėgos turi rasti valios susitarti dėl bendrai siekiamų tikslų ir atsižadėti sau įprasto politikavimo. Vienybė tarp skirtingų partijų sumažintų susiskaldymą ir pačioje visuomenėje. Galiausiai, turime nustoti kratytis atsakomybės už ne visada populiarius valstybės saugumo klausimus ir mėtyti šią temą kaip karštą bulvę – jeigu politikai parodytų visuomenei atsakingą požiūrį, ilgainiui visi Lietuvos žmonės valstybės saugumą imtų vertinti rimtai ir taptų atsparesni užsienio propagandai.