Esame inertiški, sergantys baime. Tai baimė būti nepastebėtiems, nebūti paglostytiems Vašingtono ar Briuselio koridoriuose.
Iš šios baimės atsiranda mūsų provincialus radikalumas ir tas lėkštas noras erzinti ten, kur reikia tylos ir gero pasvarstymo.
Gerai, jeigu tai būtų nuoširdi baimė dėl valstybės išlikimo, o ne tik dėl noro gražiai atrodyti bendroje su kitais protokolinėje nuotraukoje.
Kol kas mes judame iš inercijos, bijodami net sau pripažinti, kad pasaulis, kuriame jautėmės bent iš dalies saugūs tikėdami stovinčių už nugaros sąjungininkų galia ir NATO 5-ojo straipsnio nepajudinamumu, baigėsi.
Jei manome, kad 2026-aisiais, Donaldo Trumpo eroje, negalime vėl tapti tokia „keitimo moneta“, kurią tiesiog nustums į šalį kaip trukdį, vadinasi, nesuvokiame realybės, neanalizuojame dabarties įvykių.

