Knygoje buvęs parlamentaras atskleidė nemažai politikos užkulisių – prakalbo ir apie intriguojančius pokalbius, kuriuose figūruoja gerai žinomi politikos pasaulio veikėjai.
Portalas Lrytas kviečia jau dabar susipažinti su kai kuriomis šios knygos ištraukomis.
SKAMBUČIAI – TOKIE IR KITOKIE
Išskirtinis interviu su už grotų siunčiamu E. Masiuliu: teismą laiko šališku, pasidalijo keistu sutapimu
Pačia bendriausia prasme žmonių skambučius galima suskirstyti į dvi dalis: skambučiai iš žmogiško reikalo ir skambučiai iš žmogiško gerumo. Ne, ne, nieko blogo negalvokite, skambučiai iš žmogiško reikalo irgi yra reikalingi. Per juos formuojasi žmogiški ryšiai. Kai jų būna labai daug, tai ima erzinti. Bet skambučiai sprendžia žmonių problemas ir taip mezgasi žmogiškieji ryšiai.
Skambučiai iš žmogiško reikalo paplitę ir mūsų valstybės politiniame gyvenime. Ypač daug žmonės jų sulaukia, jeigu eina kažkokias atsakingas pareigas ar turi jiems laikinai suteiktus įgaliojimus. Kitaip, suprantamiau tariant, dėl gyvenimo aplinkybių kuriam laikui yra tapę svarbiais žmonėmis. Skambučių iš žmogiško reikalo kiekis priklauso nuo svarbaus žmogaus galimybių padėti.
Kuo svarbaus žmogaus įgaliojimai didesni, tuo proporcingai auga ir skambučių iš žmogiško reikalo skaičius. [...] Ir dažnai būna, kad jie kuklinasi, viešai sako, kad jie yra nuolankūs Lietuvos tarnai, bet iš tikrųjų jie yra svarbūs žmonės, kurie gali išspręsti kitų žmonių rūpesčius ar problemas.
Politinėje darbotvarkėje pasitaiko nemažai atvejų, kada svarbūs žmonės iš žmogiško reikalo skambina kitiems svarbiems žmonėms. Skambučio iš žmogiško reikalo sulaukiau iš banko patarėjo Gitano Nausėdos. Negalėčiau sakyti, kad artimai vienas kitą pažinojome. Taip, retkarčiais susitikdavome ir keliais žodžiais persimesdavome kokios nors televizijos laidos filmavime. Tiesa, vieną kartą kartu buvome pakviesti į privačią vakarienę Seimo viešbutyje.
Susiję straipsniai
Mus skaniai pavakarieniauti, išgerti vyno ir įdomiai pasišnekučiuoti apie pasaulio bei Lietuvos reikalus pakvietė a. a. Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis, profesoriaus Landsbergio brolis. Jis buvo labai įdomus ir gerą humoro jausmą turintis žmogus. Daug metų gyvenęs Australijoje, didelis Lietuvos reikalų patriotas, bet kartu mokėjęs taikliai pašiepti mūsų valstybės ir visuomenės stereotipus.
Po šios vakarienės jau buvo gerokai praėję laiko, kada paskambino Gitanas Nausėda. Pokalbį pradėjome apie einamuosius valstybės reikalus, aptarėme politines ir ekonomines aktualijas. Paskui perėjome prie žmogiško reikalo padiktuotos temos.[…]
SUNKI METŲ PRADŽIA
Lemtingų man 2000-ųjų pradžia buvo sunki. Aukštesnė kūno temperatūra jau laikėsi daugiau kaip mėnesį. Dienomis lyg dar buvo pakenčiama, bet vakare pastebimai sukildavo. Iš pradžių nekreipiau į tai daug dėmesio, tuos šokinėjimus nurašydamas persišaldymui ar kokiam virusui. Vėliau tai ėmė erzinti, pradėjau vartoti vaistus, o vakare atsiguldavau į karšto vandens prileistą vonią mūsų „chruščioviniame“ bute.
Toks nei pakartas, nei paleistas. Nesijaučiau visiškas ligonis, kad gulėčiau lovoje. Bet laikui bėgant jaučiau, kad tokia organizmo būsena atima iš manęs daug jėgų. Iš tiesų, neturėjau ir laiko rimtam ligos gydymui. Darbų maratonas buvo užsisukęs: labai daug veiklos turėjau miesto savivaldybėje, artėjo 2000 m. pavasario rinkimai į savivaldybės tarybą, todėl Klaipėdos liberalai mane buvo paskyrę rinkimų kampanijos štabo vadovu.
O dar reikėjo rūpintis ir viso liberalų skyriaus reikalais, nes buvau pirmininkas. Lovoje negulėjau – ėjau į darbą. Pasitikėjau savo dar jaunu organizmu. Visada tie peršalimai praeidavo – praeis ir šį kartą. Visgi po nesibaigiančių posėdžių, susitikimų, rinkimų kampanijos renginių Klaipėdos gatvėse sveikata dar pablogėjo. Kreipiausi pagalbos į gydytojus ir mainais iš jų „gavau“ griežtą lovos režimą su antibiotikų sauja.
Buvo viena iš tų dienų, kada aš „apsiklojęs biuleteniu“ gulėjau lovoje ir viena akimi žiūrėjau televizorių. Suskambo mobilus telefonas. Skambina meras. Iš tos pareigos net atsisėdau ant lovos krašto. Hmmm, keista, ko jis skambina. Juk puikiai žino, kad aš sergu ir gydausi namie. Gal nori paklausti, kaip sveikata? O gal kažkas svarbaus nutiko?
– Taip, klausau, Eugenijau, – atsiliepiau prikimusiu balsu.
– Labas. Žinau, kad sergi. Kaip tavo sveikata? – kažkaip neįprastai tyliai pasisveikino meras.
– Ačiū, Eugenijau. Gal kažkiek geriau nuo tų vaistų. Tai pirmadienį jau planuoju į darbą sugrįžti, – pasakiau aš.
– Jo, gerai. Laukiam čia tavęs. Eligijau, o gal tu galėtum šiandien iki manęs atlėkti? Čia skubu. Tik negaliu sakyti telefonu.
– Galiu. O kelintą valandą?
– Tai jeigu gali, iškart dabar ir atlėk pas mane į savivaldybę.
– Gerai, mere, būsiu. Apsirengiu ir varau.
– Gerai, tada iki.
– Iki.
Iki miesto savivaldybės nuo mano namų Taikos prospekte pėsčiomis buvo eiti apie 20 minučių. Visą tą kelią, nuo temperatūros lengvai svaigstančia galva, žygiavau sparčiu žingsniu, mintyse spėliodamas, kas čia svarbaus atsitiko.
Tik įėjęs į savivaldybės pastatą Liepų gatvėje, pradėjęs lipti stačiais laiptais, pirmas, ką sutikau, ir buvo Eugenijus. Lyg žinodamas, kada aš ateisiu, jis ėjo manęs pasitikti. Kažką sumurmėjęs po nosimi, a la lyg čia geriau pasimatyti negu kabinete, jis skubiai perdavė man į rankas gerokai užpildytą segtuvą.
Nieko nesakydamas padavė. Aš klausiančiu žvilgsniu žiūrėjau į jį.
– Paimk, parsinešk namo. Vėliau aš tau viską paaiškinsiu. Geriau, kad jo nebūtų mano kabineto seife.
– Gerai, supratau. Taip ir padarysiu. Kas šiaip naujesnio?
– Ai, kaip visada pas mus karšta. Kada, sakei, darbe pasirodysi?
– Greičiausiai pirmadienį.
– Tada visus reikalus ir aptarsime. Dovanok, kad aš čia tave iš lovos ištraukiau. Važiuok namo ir sveik.
– Ačiū. Iki greito susitikimo.
Tuo mūsų keistas susitikimas laiptinėje ir užsibaigė. Parėjau namo. Segtuvą pasidėjau ant savo darbo stalo, prie kitų dokumentų. Bet aišku, kad visą tą laiką kovojau su žingeidžia savo prigimtimi. Tiesiog plyšau iš smalsumo pažiūrėti, kas naujajame segtuve. […]
Į šią knygos dalį jau sureagavo ir pats E. Gentvilas. Jo komentarą skaitykite čia.
KELIONĖ UŽ GYVENIMO RIBŲ
[…] Įsukame į Kauno gatvę. Prie Klaipėdos policijos biuro jau būriuojasi minia žurnalistų su mikrofonais ir filmavimo kameromis. Taip buvo visada, nuo pat pirmos dienos, kada minios žurnalistų pasitiko mane po kratos Vilniuje, prie namų kieme. Stabtelime šiek tiek toliau atsisveikinti. Išlipame iš automobilio ir apkabiname vienas kitą.
Aš prispaudžiu Simoną prie savęs taip stipriai ir tvirtai, tarsi nebyliai sakydamas, kad aš Tavęs niekada nebepaleisiu. Abu graudinamės. Esu tarsi rūke, lėtai žingsniuoju link policijos pastato. Kantriai atsakinėju į žurnalistų užduodamus klausimus, nors nelabai girdžiu ir suprantu, ko jie klausia.
– Ką su savimi pasiėmėte į kalėjimą? – klausia viena žurnalistė.
– Knygą. Labai gerą Sabaliauskaitės knygą „Petro imperatorė“, – atsakau.
Išties puiki autorė, mano požiūriu, tobulai ir kruopščiai bei intriguojamai parašyta knyga. Ši knyga labai pataikė į mane. Jau vėliau, kalėjime, įsitaisęs ant lovos tiesiog ryte rijau šią knygą, paskui ir antrą dalį. Šiaip knygos mano gyvenime tai atsitraukia, tai vėl sugrįžta. Kartais jos pasirodo labai netikėtose situacijose. Kažkaip prisiminiau prokuroro, kaltinusio mane, Justo Lauciaus man priverstinai rekomenduotą knygą. Ir tai nebuvo mano gyvenimo mėgstamiausia knyga – J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
Per vieną iš pirmųjų mano apklausų, kurios vyko Generalinėje prokuratūroje, prokuroras Laucius pašaipiai pareiškė, kad šalia „savo sermėginės tiesos“, taip jis vadindavo mano duodamus parodymus, reikės paimti balso pavyzdžius. Tam reikalui reikės garsiai paskaityti citatą iš kokio nors teksto. Prokuroras Laucius iš savo kabineto lentynos mikliai surado ir pakišo man F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Nieko nepasakysi, subtilios prokuroro patyčios.
Jo darbo metodai priminė sovietinius filmus apie tardytojo profesiją. Dar kartą ilgesingai pažiūriu į tolstančią mano meilę Simoną ir pro žurnalistų būrelį pasuku į centrinį policijos pastato įėjimą. Čia ant laiptų mane pasitinka Klaipėdos policijos komisariato vadovas.
– Sveiki, Eligijau. Labai gaila, kad taip, bet tikimės, kad greitai sugrįšite į Klaipėdą, – pasisveikina komisaras.
– Sveiki. Ir aš tikiuosi. Tikrai grįšiu, – mandagiai jam atsakau.
Įeiname į vidų, tvarkinga, rami ir pareiginga atmosfera. Tai nėra mano pirmas apsilankymas pas angelus sargus. Gyvenime yra tekę viešėti jų buveinėse. Tiesa, visai kitame statuse. Labiausiai yra įsiminusi vėlyva viešnagė Vilniaus Pylimo gatvėje esančiame policijos komisariate. Tuokart trys jaunieji reindžeriai: „Spaudos klubo“ vedėjas Audrius Siaurusevičius, Seimo narys Klemensas Rimšelis ir aš, važiuodami taksi automobiliu ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis, pro automobilio langą pamatėme, kaip du buduliai spardo ant šaligatvio parkritusį žmogų.
Taksistui buvo liepta nedelsiant sustoti ir mes išvirtę iš automobilio pasileidome įkandin užpuolikų. Buvo slidu skuosti apledėjusiais šaligatviais, bet vieną plėšiką pavyko pričiupti, kitas pabėgo. Kartu su auka, kuris, pasirodo, buvo tik ką tik išleistas iš kalėjimo, jo budelį už pakarpos pristatėme į artimiausią policijos poskyrį. Tada mus mandagiai, bet kiek ilgokai aptarnavo.
Pagautą žuliką patalpino kamerinėje aplinkoje, o mes belaukdami, kol bus užpildyti visi „popieriai“ ir priimti mūsų paliudijimai, garsiai stebėjomės labai skurdžiu komisariato interjeru. Vėliau dar teko liudyti ir teisme. Mūsų kuklus tuometis poelgis neliko nepastebėtas. Vidaus reikalų ministras J. Bernatonis per Vyriausybės valandą Seime apsiribojo žodine padėka mums, nes buvome jam oponuojantys opozicionieriai.
O žurnalistas Audrius Siaurusevičius buvo pakviestas į ministeriją ir iškilmingai apdovanotas. Pasirodo, gali būti ir malonius prisiminimus keliančių apsilankymų policijoje. Deja, šis kartas kitoks. Mandagiai esu palydimas su daiktais į šviesų kabinetą. Greitai sutvarkomi reikalingi dokumentai. Nustatoma mano asmenybė ir perklausiama, ar neturiu draudžiamų daiktų. Tiesa, paaiškėja, gera žinia, kad mane tiesiai veš į Kauno kalėjimą, kur bausmę atlieka buvę valstybės pareigūnai, ne į Šiaulius.
Taip akimirksniu iš laisvo žmogaus tampu belaisviu. Įdomus ir nenuspėjamas tas gyvenimo laikas, dar prieš kelias akimirkas nevaržomas važinėjau Klaipėdos gatvėmis, kalbėjau telefonu su kuo noriu, dariau galybę laisvų pasirinkimų. Viskas baigėsi. Ankstesnio gyvenimo juosta nutrūko. Dabar važiuosiu ten, kur veš. Mano kelionė už įprasto gyvenimo ribų prasideda.
Įsitaisęs ankštokoje policijos konvojaus kabinoje per priekinį langą matau paskutinius miesto vaizdus. Dar apsuksime Šilutės plento žiedą, „Banginio“ vaizdas ir Jakų viadukas... Sudie, mano artimi žmonės. Sudie, mano gimtas mieste... Atsidaro kitos gyvenimo durys. Teks užeiti, nors ir neplanavau. Kartu su dviem nepažįstamais policijos pareigūnais lekiame autostrada Kauno link.
Jie rūpestingai veža žmogų į valdiškus namus. Gal net ne žmogų, o 116 kilogramų kaulų, vandens ir mėsos mišinį. Lekiame, kad spėtumėme į penktadienio vakarinių žinių reportažus...
KURIE POLITIKAI ŠVEICARIJOJE LAIKĖ PINIGUS?
2015 m. finansų pasaulį sudrebino „Swiss Leaks“ skandalas. Iš HSBC Šveicarijos banko „HSBC Geneva“ buvo nutekinti daugiau kaip šimto tūkstančių banko klientų duomenys apie jų sąskaitas šiame banke. Tai yra laikoma vienu didžiausių duomenų nutekėjimu visoje istorijoje. Šis įvykis didelių politinių skandalų ratilais nusirito daugelyje pasaulio valstybių. Vėliau sekė kiti didelio masto duomenų nutekėjimai.
Pavyzdžiui, po „Panama Papers“ nutekėjimo 2016 m. atsistatydino Islandijos premjeras Sigmundur David Gunnlaugsson, nes paaiškėjo, kad jo žmona valdo ofšorinę bendrovę „Wintris Inc.“, turėjusią didelių įsipareigojimų Islandijos bankams. Tai buvo visiškai naujas puslapis pasaulio istorijoje. Daug metų buvusi slapta ir patikima bankinė sistema vienu akimirksniu tapo nebesaugi. O milijonai žmonių pasaulyje gavo netikėtą galimybę per rakto skylutę pažiūrėti į bjauriąją, išvirkščiąją politikos pusę.
... Nuo devynių ryto pravedu frakcijos posėdį. Greitai perbėgam šios dienos Seimo plenarinio posėdžio klausimus. Jokių sudėtingų, kontroversiškų klausimų šiandien nėra. Labiau techniniai. Visi susikoncentravę į kitų metų biudžeto svarstymą komitetuose.
Retai tokių ramių dienų parlamente būna, kai jis posėdžiauja. Nuo dešimtos prasidės Seimo rytinis posėdis, tai šiandien greitai pabaigsim. Svarbu sudalyvauti įstatymų priėmimo balsavimuose, jie iš pat ryto dažniausiai ir būna, kai daug parlamentarų susirenka į salę.
Vėliau pasklinda kaip Grigo bitės. Kas iki bufeto. Kas dirba kabinetuose ir seka posėdžių transliacijas. Kas su savo suorganizuotomis ekskursijomis susitikinėja. Kas su žurnalistais koridorių pašonėse šnekučiuojasi. Kiti dar į įvairius renginius Vilniuje pakviesti. Na, koks desėtkas visada komandiruotėse. Eisiu ir aš apie vienuoliktą į kabinetą. Esu sutaręs susitikti su Artūru.
Labai ilgai žmogus prašėsi, o aš vis jam nerasdavau laiko dėl savo užimtumo. Bet dabar jau sutarę. Jis iš toliau į Vilnių atvažiuoja, mano padėjėja Vaiva rūpestingai užsakiusi jam leidimą patekti į Seimą.
– Aš Jums sakau, sąrašą ruošiasi atsiųsti į Lietuvą. Kalbėjau su labai rimtais žmonėmis, jų neatskleisiu. Sakė, kad ten tiek garsių politikų, valdininkų, teisėjų, teisėsaugos atstovų, verslininkų pavardžių, kad čia sudrebins valstybės pamatus. Kai jis taps viešas, čia akmens ant akmens neliks, – greitakalbe užtikrintai beria man stulbinančią informaciją Artūras.
– Sakai, sąrašas garsių pavardžių. O kiek maždaug ten jų yra? – apstulbęs nuo to, ką išgirdau, ir vis dar abejodamas, klausiu Artūro.
Ką aš apie Artūrą žinau? Epizodiškai bendraujame gal kokius penkerius metus. Jis lyg dirbęs Specialiųjų tyrimų tarnyboje. Paskui dalyvavęs politikoje. Dabar dirba samdomą darbą. Turi pažįstamų policijoje, valstybės saugume. Šiaip atrodo pakankamai rimtas. Lyg ir nėra didelis sąmokslo teorijų skleidėjas.
„Bet iš kur jis galėjo sužinoti? Kaip jis sužinojo? Kodėl jam pasakė tokią slaptą informaciją? Koks tikslas? Kodėl jis nusprendė būtent man apie tai pasakyti? Koks viso to tikslas?“ Smegenys užduoda vieną po kito klausimus. Bandau suprasti situaciją ir įvertinti, kiek tai rimta.
– Iki šimto žmonių gali būti. Žinai, ten kokie verslininkai gal ne tiek įdomūs. Bet kai išlįs politikų, buvusių premjerų, ministrų, o gal ir prezidentinės pavardės. Arba valstybės tarnautojai. O čia tai bus bomba. Didelė bomba, – toliau įsiaudrinęs dėsto man Seimo kabinete Artūras.
– Nu jo. Čia iš esmės viską keičianti informacija. O kodėl Tu man atvažiavai pasakyti? – klausiu, nes neabejotinai Artūras bendrauja ir su kitų partijų politikais.
– Na, žinok, Eligijau, jūs man patinkate kaip partija. Esate kylanti jėga. Noriu, kad laimėtumėte rinkimus. Laikas išvaduoti Lietuvą nuo tų konservatorių ir socdemų. Kiek jie gali valdyti šalį. Atėjo jūsų laikas. Laikas naujiems žmonėms imti valdžią. Tai nusprendžiau, kad ši informacija jums labai padės.
– O gal girdėjai, kokios pavardės tame sąraše?
– Pavardžių nesakė, bet žinau, kad yra socdemų, konservatorių. Yra ministrų buvusių, – dar labiau intriguoja Artūras.
– Tai sakai, kad Šveicarijos valstybinės institucijos nusprendė išsiųsti šią info Lietuvos institucijoms. Gal žinai, kas čia Lietuvoje pirmas turi gauti šį sąrašą? VMI, FNTT ar STT? Ar Finansų ministerijai adresuos? – imu garsiai spėlioti aš.
– Na, čia Tu turi pats išsiaiškinti, bet per artimiausią mėnesį jis turi jau pasiekti Lietuvą. Tau jį reikia gauti. Ir tada visi koziriai Tavo rankose... […]
NEPATIKLUS POŽIŪRIS Į VERSLĄ
Pirmos kadencijos pradžioje su naujai išrinkta Prezidente santykiai klostėsi puikiai. Atrodo, kad vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio. Prezidentei prisiekus, mes visi Andriaus Kubiliaus vyriausybės ministrai iš naujo turėjome įgyti įgaliojimus ir gauti Prezidentės „išrišimą“. Pokalbis apie susisiekimo reikalus pas Prezidentę ilgai neužtruko.
Vienodai matėme Susisiekimo ministerijos veiklos prioritetus. Strateginiai prioritetai buvo sklandi mūsų valstybės susisiekimo infrastruktūros integracija į ES, valstybinių įmonių veiklos efektyvumas bei vis labiau sunkėjantys santykiai su rytų kaimynais. Aišku, jau tada aptarėme, kad Lietuvai svarbu turėti alternatyvą rusiškoms dujoms ir raktas į šios problemos sprendimą yra suskystintų dujų terminalo statyba Klaipėdoje.
Tada dar nėjo kalba, kad terminalas būtinai turi priklausyti valstybei. O tai reiškia, kad jis galėjo būti statomas ir iš privačių investicijų, valstybei sudarant tam sąlygas. Ar kas iš verslininkų tuo metu norėjo Lietuvoje statyti SGD terminalą? Labai norėjo. Pamenu vieną nutikimą Klaipėdoje. Prezidentė D. Grybauskaitė lankėsi Klaipėdos uoste. Aš kaip ministras ją lydėjau. Uosto direkcijos laivu plaukdami akvatorija aprodėme Prezidentei uosto įmones, papasakojome apie uoste vykdomą veiklą.
Laivui artėjant prie Malkų įlankos ant kapitono tiltelio likome stovėti trise: Prezidentė, a. a. Bronislovas Lubys ir aš.
– Jūsų ekscelencija Prezidente, aš nesuprantu, kam pačiai valstybei kišti žmonių pinigus į naujo terminalo statybą, čia gali būti privataus kapitalo reikalas. Valstybė išloš, nes atlaisvintus pinigus galės skirti kitiems žmonių reikalams, – kalbėjo Lubys.
– Tai yra strateginis mūsų valstybei objektas, negalime jo patikėti kažkam kitam, – nukirto Prezidentė.
– Va, kaip tik praplaukiam vietą, kur galėtų būti dujų terminalas, – mostelėjo Lubys link Malkų įlankos krantinių.
– Kiek žinau europinę patirtį, įvairiuose uostuose sėkmingai veikia privatūs SGD terminalai, – įsiterpiau aš.
– Aš pastatysiu dujų terminalą, ir ką jūs į tai? – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė Lubys.
– Statykite, jeigu norite, pažiūrėsim, – atsakė Prezidentė.
– Girdėjote, ministre, girdėjote, Prezidentė leido statyti. Jūs būsite liudininkas, – skardžiai ir su šypsena į mane atsisuko Lubys.
Prezidentė irgi šypsojosi. Ir iš jos šypsenos nesunkiai ėjo suprasti, kad privatus SGD terminalas Lietuvoje yra utopija. Niekas neleis tokio pastatyti. Kad Prezidentė jau apsisprendus, kad ir už brangiai, bet terminalą turi statyti valstybė. Man buvo akivaizdu, kad konservatyvusis koalicijos sparnas jau spėjo padaryti įtaką Prezidentei ir įtikinti, kad nereikia čia jokio privataus kapitalo įtraukti, pati valdžia turi statyti ir kontroliuoti.
Tai va, kai kas nors Lietuvoje klausia, kodėl vienai ar kitai sričiai trūksta pinigų, aš visada pagalvoju, kad valdžia kartais leidžia pinigus ten, kur juos galėtų investuoti privatus kapitalas. Mūsų laivas plaukė toliau, Malkų įlanka nutolo.
VYRAS BALKONE
Mūsų butas Vilniaus Naujamiestyje mansardinis – įrengtas iš palėpės su iškeltu stogu. Iš abiejų pusių siauri prancūziški balkonėliai. Normaliai ten žmogus tik stovėdamas gali būti. Atsisėsti ar pastatyti kokį baldą nėra vietos. Vienintelis dalykas, kas ten džiugino – tai dideliuose vazonuose augančios kalnų pušys ir vešlių smilgų kuokštai.
Visą šį grožį juosė žemokas, labai minimalistinis turėklas, kuris tarnavo kaip balkonėlio kraštas. Užvakar gerokai po pietų neplanuotai grįžau namo. Didžiajame kambaryje ieškojau kažkokio dokumento. Besiknisdamas po stalčius staiga pakėliau akis į didelius buto langus. Net žagtelėjau ir jau norėjau garsiai šaukti.
Mūsų balkonėlio krašte stoviniavo nematytas vyriškis ir per langą smalsiai dairėsi į mūsų buto vidų. Staiga mūsų žvilgsniai akimirksniu susidūrė. Visa tai truko sekundės dalį. Aš pradėjau eiti link lango, arčiau balkonėlio.
Jis tuo metu perlipo mūsų balkonėlio tvorelę ir atsidūrė kaimynės buto balkone – analogiškame mūsiškiui. Atidariau balkonėlio lango-durų mechanizmą, iškišau galvą į lauką. Jo jau nebebuvo. Matyt, įėjo į kaimynės butą.
„Po velnių, kas tu čia toks? – pamaniau.
– Į remonto darbininką nepanašus. Tikrai ne kaimynas. Gal vagis? Bet irgi nepanašus. Ką tu čia darai? Visgi gal čia koks langų ar stoglangių specialistas, kurį pasikvietė kaimynė, o šis apžiūrinėja stogo būklę. Užmetė akį ir į mūsų stoglangius ir greitai grįžo į kaimyninį balkonėlį“, – padariau išvadą aš ir grįžau prie savo reikalų.
Kaip tik tuo metu suskambo mano mobilus telefonas ir dėmesį nukreipė kitur. Jeigu sutiksiu kieme prie automobilio kaimynę, būtinai paklausiu, kas ten pas ją buvo. Būtent su tokiomis mintimis ankstyvą ketvirtadienio rytą vonioje valiausi dantis ir labai ryškiai prisiminiau kelių dienų įvykį. Tik jau vėliau, įvykus kratoms mūsų namuose, supratau, kad tai buvo specialiųjų tarnybų darbuotojas, kuris netikėtai buvo užkluptas vidury dienos ir skubiai pasišalino per kaimynės butą.
Iki galo taip ir nepaaiškėjo, su kokiu konkrečiu tikslu jis tuo metu po langais vaidenosi. Ar tiesiog stebėjo mūsų buto išplanavimą, ar ketino palikti kokią slaptą vaizdo ar garso įrašymo aparatūrą bute. O gal priešingai, norėjo slapčia išmontuoti tą, kuri buvo palikta anksčiau. Jau vėliau, kada mano bylos duomenys tapo prieinami, susidariau įspūdį, kad iki kratos, o ir po kratos buvo naudojamos pačios įvairiausios sekimo priemonės.
Ir į tuščią butą, ir į automobilį, ir į partijos būstinę, matyt, ne kartą slapčia buvo patekta. Bėda ta, kad operatyviniai pareigūnai greičiausiai nusprendė byloje nefiksuoti jiems nenaudingų, nesėkmingų ar nerezultatyvių operacijų. Aišku, kad teismuose pareigūnai bet kokius panašaus pobūdžio įtarimus atkakliai neigė. […]
NESKAITĖ SAVO PAČIŲ DOKUMENTO
– Štai, teismo sprendimo kopija atlikti kratą jūsų namuose ir automobilyje.
Mes vis dar stovėjome tarpdury. Paėmiau į šiek tiek virpančias rankas raštą. Bandžiau susikaupti ir susitvardyti, nors atrodė, kad akyse viskas aptemo. Bandžiau save mobilizuoti ir neprarasti koncentracijos. Protas tam lyg ir buvo ištreniruotas, nes savo veikloje dažnai tekdavo reaguoti į įvairiausias krizes. Nors ši buvo kitokia.
Tai buvo net ne krizė, o katastrofa. Tragedija man ir mano artimiausiems žmonėms. Tuo metu jos pasekmių ir masto aš objektyviai dar negebėjau suvokti. Viskas buvo dar šviežia ir karšta.
Tarytum tą įsimintiną vėlyvo pavasario ketvirtadienio rytą būčiau pravėręs duris ir įžengęs iš gyvenimo į nebūtį. Iš realybės į sapną. Iš proto pasaulio į pasąmonės labirintus. Tą rytą, peržengęs namų slenkstį, už nugaros palikau buvusį gyvenimą ir įžengiau į kažką kitą.
Tik vienas žingsnis. Tik vienas slenkstis. Tik vienos durys. Ir pasaulis pasikeitė negrįžtamai. Jau nieko panašaus nebebus po minutės ar valandos, kas dar buvo vakar, šiandien iš ryto, kas buvo prieš minutę. Metamorfozė. Mano gyvenimo metamorfozė. Savotiškas persikūnijimas. Patekimas į kitą pasaulį. Kur kiti dėsniai. Kitos patirtys.
Prieš akis nežinomybė, visiškas rūkas. Lyg kristum į bedugnę. Gyvas kristum. Ir nežinai, kada tas kritimas baigsis. Baisu. Labai baisu. Ir kartu ima panika. Gelbėja tik viena mintis, kad kol kas dar gyvas ir artimiausi žmonės šalia. O gal aš negyvas? Gal neatsibudau šį rytą? Gal aš nebegyvenu? Gal čia mano kažkokie nuopolio ratai, kuriais nelabieji siunčia pasivaikščioti?
– Bet palaukit, čia nurodytas kitas adresas, – lyg iš kažkokios minčių centrifugos vėl į realybę sugrįžau aš.
– Ne mano adresas, – ryžtingai perdaviau teismo nutartį atgal pareigūnui į rankas.
Tada jau apsiniaukė jo veidas. Nervingai ėmė skaityti savo paties ką tik atsineštą raštą. Kartu su juo atėję bendradarbiai ėmė piktai žvilgčioti į savo operacijos vadovą. Jų veiduose jautėsi didelė įtampa ir nervingumas.
– Čia turbūt techninė klaida įsivėlė Anykščių teismo nutartyje, – tyliai sumurmėjo vyriausias pareigūnas.
– Bet juk jūs negalite daryti kratos, jeigu nurodytas ne tas adresas? – bandžiau stiprinti savo pozicijas.
– Galim. Techninė klaida. Ją ištaisysim.
Teismo kratos orderis grįžo man į rankas. Staiga pamačiau, kad ir asmens kodas ne mano įrašytas.
– Žiūrėkite, čia ir asmens kodas ne mano nurodytas. Kaip jūs su tokiu dokumentu ateinate kratą daryti? – vis griežčiau pradėjau kalbėti.
Ir vėl grąžinau dokumentą į pareigūno rankas. Iš tiesų, dokumentus buvau įpratęs skaityti greitai. Tai buvo mano darbo kasdienybė. Susiformavę įgūdžiai leisdavo labai greitai tekste pamatyti esančias klaidas ir suvokti dokumento turinį.
Akivaizdžiai sutrikęs kratos vadovas nebuvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai. Pradėjo jaustis pasimetimas ir neužtikrintumas. Jau ir kartu atėję pareigūnai, stovėdami ant laiptų, ėmė laidyti tylias replikas: „Sakiau, popierius pasižiūrėk, ar viskas tvarkoje.“ Matyt, pareigūnai labai skubėjo vykdyti operaciją ir per išsiblaškymą teismui pateikė ne mano adresą ir asmens kodą.
Jurij Skuder, vis dar tebestovėdamas laiptinės aikštelėje, nebežinojo, kaip toliau elgtis. Išsitraukė telefoną ir ėmė kažkam skambinti. Matyt, aukštesniems viršininkams, gal prokurorams. Pakalbėjęs telefonu, operacijos vadovas tapo drąsesnis.
– Mes atliksime pas jus namie kratą ne pagal teismo nutartį, o specialaus įsakymo pagrindu. Turiu surašyti potvarkį dėl kratos, – Jurij Skuder ėmė koridoriuje traukti rašiklį ir kažkokius tuščius blankus.
– Bet vis tiek, gi Konstitucijoje parašyta, kad be Seimo leidimo negaliu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyta mano veikla. O aš dabar dėl jūsų kratos negaliu dalyvauti nei Seimo seniūnų sueigoje, nei parlamento posėdyje. Reiškia, kad yra varžoma mano kaip Seimo nario veikla. Ir dar, ruošiatės daryti kratą mano namuose net ne pagal teismo sprendimą, o pagal vieno pareigūno surašytą dokumentą. Ar tikrai čia viskas gerai? – mandagiai, bet principingai ėmiau ginti savo teises.
– Mes nevaržome jūsų laisvės. O kratą darysime įstatymų nustatyta tvarka, – sausai atsakė tas pats STT pareigūnas.
Visi kiti tylėjo, matyt, jiems nepriklausė su manimi bendrauti.
– Na nežinau. Manau, kad jūs pažeidžiate LR teisės aktus. Beje, kuo aš esu kaltinamas ar įtariamas? – susizgribau paklausti pareigūnų.
– Niekuo. Jūs nesate niekuo įtariamas. Jus saugo Seimo nario imunitetas ir mes jums jokių įtarimų nepateikiame. Tiesiog darysime kratą jūsų namuose ir automobilyje. Ieškosime grynųjų pinigų, dokumentų, alkoholinių gėrimų.
– Gerai. Jūs nesakote, kuo aš esu įtariamas, ir norite daryti kratą mano namuose. Ar aš galiu pasikviesti advokatą? – toptelėjo man mintis, kad reikia teisinės pagalbos.
– Jums nėra būtinas advokatas. Jūs galite turėti tiesiog atstovą, kaip specialus liudytojas.
– Ką reiškia tiesiog atstovas? Iš gatvės, bet koks nepažįstamas žmogus? Kas tuo atstovu gali būti?
– Bet kuris veiksnus LR pilietis, galite, pavyzdžiui, kaimyną pasikviesti.
– Kaimyną? Jūs juokaujate? Prie ko čia kaimynai? Aš kviesiu advokatą. […]