O interesų grupės yra visi – verslas, profesinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir kitos visuomenės didesnės ar mažesnės grupės. Todėl bandymas dirbtinai skirstyti interesus į „gerus ir „blogus“ palaipsniui mažina patį dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių.
Lietuvoje vis dar pasitaiko politikų, mėgstančių pasigirti, kad su niekuo nebendrauja, su lobistais ir verslu nesusitikinėja. Tokie pasisakymai gali skambėti patraukliai viešajame diskurse, tačiau iš esmės kelia labai paprastą klausimą – kokia informacija remiantis jie balsuoja už vieną ar kitą įstatymą?
Reguliavimo lygis skirtingoms industrijoms yra skirtingas, tačiau pagal įstatymus legaliai veikiantis verslas turėtų būti traktuojamas vienodai, nepriklausomai, kurioje srityje jis veikia. Jei valstybė leidžia industrijai legaliai pagal įstatymus veikti, nustato jai specialius mokesčius ir detalius reguliavimo mechanizmus, tai kodėl dalis politikų ar institucijų viešai deklaruoja, kad su šių sektorių atstovais nesusitiks?
Kas nusprendžia, kurie legaliai pagal įstatymus veikiantys verslai yra verti dialogo, o kurie – ne, jeigu veikla legali, jei mokami mokesčiai ir laikomasi įstatymų. Pats politikų bendravimas su interesų grupėmis negali būti laikomas problema. Ji atsiranda tik tada, kai susitarimai yra neskaidrūs ar neteisėti. Ten, kur kalbame apie lobistinę veiklą, galioja specialus reguliavimas. Ten, kur kalbame apie kyšius ar piktnaudžiavimą, galioja Baudžiamasis kodeksas. Kartais argumentuojama, kad viešasis interesas yra svarbiau nei privačių grupių interesai, todėl šių grupių interesai labiau ignoruojami.
Bet yra kita sritis, kur būtent tas pats viešasis interesas yra dažnai institucijų būna ignoruojamas. Tai Lietuvos pozicijų formavimas Europos Sąjungoje. Dažnai pasigendame aiškumo, kokia yra oficiali Lietuvos pozicija vienu ar kitu klausimu, kas ją formuoja ir kas ją tvirtina. Institucijų atstovai vyksta atstovauti valstybės interesams, tačiau visuomenei ir interesų grupėms ne visada aišku, kokie argumentai buvo svarstyti ir kokiais principais remtasi, priimant Lietuvos poziciją.
Jeigu kalbame apie viešąjį interesą, skaidrumas turi apimti ir pozicijų formavimo procesą. Demokratinėse valstybėse įprasta praktika – prieš svarbius sprendimus atverti diskusijų langą, pakviesti interesų grupes teikti siūlymus, o po derybų paaiškinti, kokios pozicijos laikytasi ir kodėl. Lietuvoje dar turime stiprinti šią kultūrą.
Kita tema – teisėkūros tempas. Įstatymų projektai kartais registruojami ir priimami taip greitai, kad net ir norintys dalyvauti procese interesų atstovai nespėja pateikti argumentų. Tokia praktika mažina reguliavimo kokybę ir didina nepasitikėjimą pačiu įstatymų kūrimo procesu. Jei taisyklės galioja visiems, jos turi būti taikomos nuosekliai, o ne selektyviai.
Tarptautinė patirtis rodo, kad visuomenės požiūris į lobizmą yra palankesnis ten, kur jis aiškiai sureguliuotas ir vienodos taisyklės galioja visoms interesų grupėms. Kai susitikimai deklaruojami, interesai atskleidžiami, o procedūros aiškios, mažėja erdvės spekuliacijoms ir sąmokslo teorijoms. Skaidrumas yra ne kliūtis, o apsauga – tiek politikui, tiek interesų atstovui. Reguliavimo paprastumo ir efektyvumo galėtume pasimokyti iš Briuselio.
Demokratijoje neįmanoma priimti sprendimų, kurie visiems būtų vienodai naudingi. Tačiau būtina ieškoti labiausiai subalansuotų sprendimų. Valstybės brandą rodo ne politikų atsiribojimas nuo interesų grupių, o gebėjimas kalbėtis su visais – laikantis aiškių taisyklių. Dialogas nėra problema. Problema yra neskaidrumas. Jei susitikimai deklaruojami, argumentai grindžiami faktais, o procesai aiškūs, interesų atstovavimas stiprina demokratiją, o ne ją silpnina.
Mantas Zakarka yra lobistas, „Vento Nuovo“ įmonės partneris