Diskusijoje – receptai, kaip lietuvių kalba gali suvienyti: turi patarimų dėl užsieniečių

Joje – švietimo ekspertų ir politikų patarimai, kaip lietuvių kalbą paversti visuomenę vienijančiu elementu, ir kaip padrąsinti ja kalbėti tuos, kuriems lietuvių kalba nėra savaime suprantama ir įgimta.

Diskusija yra trečią kartą portalo Lrytas organizuojamo „Lietuviškumo mėnesio“ dalis. Šiemet iniciatyva kviečia pažvelgti į kalbą atvirai ir šiltai, skelbdama žinią: „Tavo akcentas – mums komplimentas.“ Nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios dalijamasi istorijomis žmonių, kurie pasirinko Lietuvą ne tik kaip vietą gyventi ar kurti, bet ir kaip šalį, kurios kalbą verta išmokti bei puoselėti.

Siekdama stiprinti kitakalbių Vilniaus gyventojų lietuvių kalbos žinias, sostinės savivaldybė taip pat pristatė veiksmų planą „Drąsiai lietuviškai“.

Lietuvoje jau 18 metų gyvenantis prancūzas Cedricas Raffier diskusijoje pasakojo, kad į mūsų šalį kadaise atvyko savanoriauti – galiausiai jo kasdienybe tapo darbas su vaikais. Čia sukosi labai daug lietuvių, tad ir pats natūraliai pradėjo bandyti kalbėti lietuviškai.

„Pirmus metus bandžiau lankyti kursus, bet labai nesėkmingai – gramatika buvo labai sudėtinga ir greitai pasidaviau, bet būdamas kiekvieną dieną su vaikais vis tiek tai buvo labai natūralus procesas. Tiesiog pradėjau bendrauti po truputį, išmokti tuos žodžius“, – pasakojo Cedricas.

Paklaustas, o kaip jį priėmė pati visuomenė, ne tik jo artimas ratas, Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius gyvenantis prancūzas kalbėjo, kad buvo visko. Per visą šį laiką jis sutiko žmonių, kuriuos labai stebino, kad prancūzas gyvena Lietuvoje ir taip stengiasi kalbėti lietuviškai.

Tiesa, buvo ir tokių, kurie reaguodavo gynybiškai – kad visgi tai ne lietuvis, ne vietinis.

„Bet nuo pat pradžių man čia buvo labai saugu gyventi. Tikrai kaip užsieniečiui man čia buvo lengva įsivažiuoti“, – tvirtino C. Raffier.

Tuo metu LSMC Sociologijos instituto tyrėja, daugiakultūrio vaikų ir jaunimo centro „Padėk pritapti“ vadovė Agnieška Avin Ileri, paklausta, su kokiais iššūkiais susiduria į Lietuvą atvykę vaikai ir jaunimas, teigė iš ilgos darbo praktikos pastebinti, kad kartais čia reikia tiesiog paprasto padrąsinimo.

Pasak jos, yra situacijų, kai kalbėti lietuviškai vaikams ir jaunuoliams baisu, bet drąsos jie įgauna būtent neformaliose veiklose.

„Ir ką mes matome savo atveju – tai, kad būtent vaikai pradeda kalbėti lietuviškai dėl to, kad dalyvauja erdvėse po mokyklos, kurios yra maišytos, yra skirtingų vaikų, kalbančių skirtingomis kalbomis, ir jie per aktyvias veiklas kartais netgi geriau išmoksta arba išdrįsta kalbėti lietuviškai, negu pamokose, kur yra labai formalu, griežtos taisyklės, kurios gali kartais ir gąsdinti.

Dėl to labai svarbu galvoti apie tą „drąsiau lietuviškai“ – ne tik lietuvių kalbos pamokų skaičių mokyklose, bet ir popamokinės veiklos stiprinimą ir tą bendrą vaikų tarpusavio bendradarbiavimą“, – akcentavo A. Avin Ileri.

Paprašyta pasvarstyti, ką padaryti, jog kalba taptų lengvesniu raktu į visuomenę, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų pradėti tik nuo savęs.

„Mes turėtume valstybės kalba, kurią mokame, kuri yra mūsų pareiga, garsiau kalbėti lietuviškai.

Aš pati ilgą laiką šnibždėjau ir tyliai kalbėjau, bet kuo toliau, tuo labiau noriu oriau ir garsiau kalbėti lietuviškai. Ir, man atrodo, kad mes kiekvienas, mokėdami valstybės kalbą, kuri nebūtinai turi būti mano gimtoji kalba, bet mano pareiga mokėti valstybės kalbą ir konstitucinė teisė girdėti valstybės kalbą, vadinasi, aš irgi galiu būti tas mokytojas ir edukatorius, kuris gali padėti išmokti lietuvių kalbą“, – akcentavo švietimo ekspertė.

Visuomenėje V. Leonavičienė pastebi ir dar vieną fenomeną – tam tikrą mūsų kantrybės neturėjimą.

„Mes neišlaukiame. Jeigu aš matau, kiek užsieniečių pas mus mokosi lietuvių kalbos centre, arba kad ir tų pačių ukrainiečių, ką jie grįžę sako mums – kad neiškenčia, neišlaukia, arba taiso fonetikos dalykus, arba kaip nors pabando sukirčiuoti, kaip reikėtų, tai šitie momentai atgraso.

Manau, mes turime būti atviresni, tolerancijos turėtų būti mūsų daugiau, laisvės ir šiek tiek žaismės tame, kažkokio šiek tiek ir atsipalaidavimo.

Neturi kiekvienas taisyklingai ištarti kiekvieno garso arba sukirčiuoti, gali būti ir tie akcentai, ir kad mes matome, kad čia kalba prancūzas lietuviškai, ispanas, italas – tai yra nuostabu“, – aiškino VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė.

Tad ji turi patarimą ir kartu prašymą visuomenei – būti kantresniems ir patiems garsiau kalbėti lietuviškai.

Su tuo sutiko ir portalo Lrytas rinkodaros vadovė Reda Rutkauskienė, plačiau paaiškinusi ir Lrytas vykdomos kampanijos „Tavo akcentas – mums komplimentas“ esmę.

„Mūsų kampanijos šūkis būtent ir sako, kad tikrai negalvokime apie tai, koks kirtis yra riestinis, kairinis, dešininis. Nebūtinai reikia taisyti užsienietį pirmą kartą jį pamačius.

Leiskime žmonėms truputį atsipalaiduoti ir kalbėti taip, kaip jiems išeina. Kirčiai, gramatika – viskas atsiras eigoje. Pačioje pradžioje turbūt daugeliui būna barjeras, kad gal aš kažkaip ne taip pasakysiu, ne taip sukirčiuosiu“, – aiškino R. Rutkauskienė.

Jos teigimu, pagrindinė kampanijos mintis ir yra įnešti į kalbos mokymąsi žaismės – mažiau mąstyti apie techninius dalykus, bet užsieniečius esą reikėtų padrąsinti apskritai kalbėti lietuviškai.

Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas, kalbėdamas ir apie sostinės iniciatyvą, pabrėžė, kad kampanija gimė galvoje sujungus du dalykus.

„Vienas dalykas yra grynai, ką mes matome švietime, ir švietime kurį laiką Vilniaus mieste mes matome tam tikrą ugdymo netolygumą. Ir tas netolygumas, viena iš hipotezių, yra siejamas su kalbiniais dalykais, ir pastarųjų metų aktualijos, kada turime tikrai daug į Vilnių atvykstančių vaikų, jos tą problemą dar labiau išryškino“, – pastebėjo V. Mitalas.

Todėl, anot vicemero, vienas iš būdų pasiekti visiems vienodų starto galimybių gyvenime yra drąsiau ir geriau kalbėti valstybine lietuvių kalba.

Kartu, pabrėžė V. Mitalas, dar yra ir politinis momentas.

„Aš ne tik kad analizavęs Vilniaus miesto istoriją ir puikiai suprantantis, koks jis yra daugiatautis ir daugiakultūris, bet ir galvodamas apie ateitį, galvodamas, ką mūsų valstybė veiks, kaip atrodys Vilnius, mes visi suprantame, kad net ir nepriklausomai nuo to, kada baigsis karas Ukrainoje, kaip atrodys mūsų santykiai su kitomis valstybėmis, (...) Vilnius visada bus labai įvairus miestas.

Ir mes Vilniuje turėsime žmonių, kurie atvyksta čia, ieško savo laimės, dėlioja savo gyvenimą, ar laikinai pabūti, ar nuolat, ir dėl to bandydami iš tikrųjų kokybiškai atsakyti į klausimą, kaip padaryti taip, kad tame įvairiame mieste mes visi sugyventume gerai ir turėtume vienodas galimybes, ir nekiltų po to iš to kažkokių kitų išeinančių problemų, aš būtent dėl to ir manau, kad kalba yra raktas“, – tvirtino vicemeras.

Ir jeigu, pasak V. Mitalo, gerai padirbėsime su kalba ir mokyklomis, tada daugybė klausimų ateityje mums bus gerokai lengvesni.

Jis patikino, kad mokyklų vadovai ir mokytojai turėtų žinoti, kad jie turi į ką atsiremti Vilniaus mieste.

„Ir mes jiems padėsime. Tikrai stengsimės visaip kaip atliepti lūkesčius. Bet, aišku, kad mokyklų vadovams ir mokytojams reikia žinoti, jog kai kurios temos arba kai kurie iššūkiai geriausiai sprendžiami mokykloje“, – pridūrė politikas.

„EDU Vilnius“ direktorė Unė Kaunaitė pritarė, kad sostinėje tam tikrų netolygumų iš tiesų yra. Visgi iš tautinių mažumų mokyklų, anot jos, atkeliauja labai skirtingos nuomonės ir žinutės.

„Kartais tikrai ir patys vadovai sako, kad jeigu tu turi bendruomenę, tautinių mažumų mokyklą, kurioje visi susikalba kažkokia kalba, tai imti kalbą, kuri yra mažiau patogi vaikams, mokytojams galbūt, yra tiesiog papildomas vargas.

Ir tu turi kartais prisiminti, kad turi išeiti iš patogios zonos, tai kai kuriais atvejais tiesiog užtenka priminimo, pakvietimo, kad tai yra svarbu ir reikalinga, ir vadovai sako, kad gerai, aš tiesiog sukursiu papildomas erdves, kur tos kalbos gali atsirasti“, – aiškino U. Kaunaitė.

Pasak jos, turbūt visi esame susidūrę su situacijomis, kai ateiname, tarkime, į parduotuvę, žmogus ko nors paklausia pardavėjo ar pardavėjos kita kalba, ir šis ar ši iš karto persijungia būtent į tą kalbą, arba jeigu žmogus bando kažką pasakyti lietuviškai, bet jam nelabai sekasi, lietuvis pats siūlo „persijungti“ į tą kalbą, tokiu būdu bandydamas sukurti patogesnę situaciją.

U. Kaunaitė įsitikinusi, kad taip pat ir mokykloje vietoje to, kad pultume padėti vaikams, geriau jau juos padrąsinti ir leisti kalbėti nors ir su klaidomis, bet pasakyti tai savaip, kitaip.

„EDU Vilnius“ vadovė taip pat pabrėžė, kad valstybinės kalbos mokymasis jokiu būdu nėra kažko atėmimas iš žmogaus gimtosios kalbos ar jos sumenkinimas, nustūmimas į antrą planą.

„Vaikai, ypatingai jauname amžiuje, kalbas mokosi be galo lengvai. Man pačiai pavydu matyti tuos vaikus, kurie moka keturias kalbas tobulai, nes vaikas labai lengvai tą kalbą pasigauna.

Kitaip tariant, mes suteikiame galimybę vaikui mokėti kelias kalbas gerai, ir susišnekėti, ir turėti daugiau galimybių, o ne pastatome vieną kalbą prieš kitą“, – pažymėjo U. Kaunaitė.

Seimo narė, konservatorė Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė atkreipė dėmesį, kad mūsų pačių, kaip visuomenės, pasididžiavimas savo kalba, stengiantis į ją įpinti kuo mažiau kitų kalbų žodžių, taip pat ir užsieniečiams siunčia žinią, kad mes visų pirma mylime savo kalbą ir savo valstybę.

„Ir norėdami būtent parodyti užsieniečiams, kad jeigu jie atvykę į mūsų šalį nori čia gyventi, nori kurti savo ateitį šitoje valstybėje, taip pat juos užkrėsti meile šitai kalbai ir šitai visuomenei“, – pabrėžė parlamentarė.

Diskusija skirta politikos, švietimo, nevyriausybinių organizacijų, verslo atstovams ir visiems, kuriems rūpi lietuvių kalbos vaidmuo šiandienos visuomenėje. Organizatoriai tikisi, kad atvira ir konstruktyvi diskusija padės geriau suprasti, kaip stiprinti kalbinę įtrauktį ir kurti visuomenę, kurioje kiekvienas balsas yra išgirstas.

Projekto partneriai – Vilniaus miesto savivaldybė ir Vytauto Didžiojo universitetas.