Konferencijos „Kokybiška savanorystė: prabanga ar būtinybė“ centre – ambicingas tikslas: ne tik įvertinti nueitą kelią, bet ir pristatyti kokybinį šuolį savanorystės srityje – Nacionalinį savanorystės standartą, kuris gali tapti nauju atskaitos tašku visam sektoriui.
Visuomenei pristatyta naujovė
Viena iš konferencijos organizatorių, Nacionalinio savanorystės standarto bendrakūrėja, savanorystės konsultantė dr. Neringa Kurapkaitienė teigia, kad tai – pirmoji konferencija Lietuvos istorijoje, skirta visai savanorystei, ne tik programinės savanorystės, koordinavimo kokybei gerinti.
Susiję straipsniai
„Konferencijos tikslas ir pasididžiavimas – Nacionalinio savanorystės standarto pristatymas visuomenei, kuris nuo 2025 m. gegužės mėn. kuriamas su savanorius koordinuojančiomis nacionalinėmis ir vietinėmis organizacijomis visoje šalyje.
Konferencijoje pristatytas Nacionalinis savanorystės standartas nėra baigtinis dokumentas, o projektas, kuriam teikti korekcijas buvo kviečiami ir patys konferencijos dalyviai. Tuo tikslu renginio metu vyko dirbtuvės, kur dalyviai jaukiose grupėse turėjo galimybę įsigilinti į kuriamo standarto turinį, užduoti rūpimus klausimus ir išsakyti savo pastebėjimus“, – dalinasi organizatorė.
Savanorystės standartas padėtų spręsti rimtą problemą
Dr. N. Kurapkaitienė pastebi opią problemą: iki šiol nebuvo bendro sutarimo, kas Lietuvoje laikoma kokybiška savanoryste.
„Vienose organizacijose savanoriai labai gerai paruošiami ir turi aiškius vaidmenis o kitur žmogus tiesiog ateina padėti ir tik tada bandoma sugalvoti, ką jis galėtų veikti“, – aiškina ekspertė.
Pasak jos, problema nėra žmonių motyvacija – daug žmonių nori savanoriauti. Kur kas dažniau susiduriama su organizacijų nepakankamu pasirengimu dirbti su savanoriais, trūksta aiškių procesų, mokymų ir grįžtamojo ryšio.
Šiai minčiai pritaria ir Nacionalinio savanorystės standarto bendrakūrėja, savanorystės konsultantė Milda Lukoševičiūtė. Anot jos, Lietuvoje savanorystė vyksta daugelyje organizacijų, tačiau jos kokybė labai nevienoda.
„Vienur savanoriai turi aiškią struktūrą, mokymus, koordinatorių, o kitur savanorystė vyksta gana spontaniškai – žmogus ateina padėti, bet organizacija ne visada įsivardinusi, kaip jį įtraukti ir lydėti viso proceso metu.
Savanorystės standartas atsiranda būtent tam, kad organizacijos turėtų bendrą orientyrą: kaip savanorį priimti, kaip jį įvesti į veiklą, kaip užtikrinti, kad savanorystės patirtis būtų prasminga ir kokybiška.
Savanorystė yra santykis tarp žmogaus ir organizacijos. Todėl labai svarbu, kad šis santykis būtų aiškus, pagarbus ir naudingas abiem pusėms“, – įsitikinusi specialistė.
Savanorystės standarto veikimas praktikoje
Nacionalinis savanorystės standartas apibrėžia pagrindinius savanorio kelio etapus: savanorio pritraukimą, įvedimą į veiklą, koordinavimą, mokymą ir grįžtamąjį ryšį. Ypač svarbu rūpintis savanorių patirtimi, kad savanoriai jaustųsi priimti ir pripažinti.
Tai žmogus, kuris ateina su savo motyvacija ir noru prisidėti prie organizacijos misijos. Standartas padės savanorių koordinavimą Lietuvoje paversti profesionaliai veikiančiu tinklu. „Jis gali tapti gairėmis organizacijoms, kurios nori dirbti su savanoriais kokybiškai, bet ne visada žino, nuo ko pradėti“, – mano dr. N. Kurapkaitienė.
Konferencijos pranešėja iš Šveicarijos – „Benevol Schweiz“ valdybos narė Janine Sobernheim – taip pat pabrėžė, kad sėkminga savanorystė, visų pirma, prasideda nuo aiškių standartų ir organizacinės kultūros, kurioje savanoriškas darbas yra neatsiejama filosofijos dalis.
„Svarbu suprasti, kad savanorystė ne konkuruoja su apmokamu darbu, o jį papildo ir sustiprina. Siekdami kokybės, privalome užtikrinti keturis esminius ramsčius: asmeninį pripažinimą kiekvienam savanoriui, aiškias darbo sąlygas, profesionalų vadovavimą bei tinkamus įrankius – nuo draudimo iki veiklos sertifikatų.
Tik sukūrę palankias sąlygas ir skirdami atsakingus asmenis už savanorių koordinavimą, galime užtikrinti, kad ši veikla būtų prasminga tiek pačiam žmogui, tiek visai organizacijai“, – sakė Šveicarijos atstovė.
Pristatydama Airijos patirtį, diegiant savanorystės standartą jų šalyje, savanorystės politikos ir įsitraukimo vadovė Amy Woods pabrėžė, kad tikrasis pokytis įvyksta tada, kai vyriausybė ir pilietinė visuomenė veikia kartu:
kai savanoriai jaučiasi girdimi, jų idėjos vertinamos, o parama yra prieinama visiems organizacijų lygmenims. „Strategijos yra puiku, tačiau visas jų poveikis slypi įgyvendinime, grįstame bendradarbiavimu, atvirumu ir nuolatiniu grįžtamuoju ryšiu“, – tikino A. Woods.
Kūrybos procesas, trukęs daugiau nei metus
Nacionalinis savanorystės standartas beveik metus buvo kuriamas savanorystės ekspertų komandos – 16 didžiausių ir stiprią patirtį dirbant su savanoriais sukaupusių nevyriausybinių organizacijų atstovų.
Procesas grindžiamas bendrakūrybos principu: organizacijos dalinasi savo patirtimi, diskutuoja ir kartu ieško atsakymų, kokios praktikos veikia geriausiai.
„Standartas kuriamas kartu su organizacijomis, kurios kasdien dirba su savanoriais ir turi patirties įvairiose srityse – nuo socialinių paslaugų iki jaunimo veiklų. Mums buvo svarbu, kad jis nebūtų vien teorinis – turinys remiasi realia organizacijų patirtimi ir tuo, kas iš tiesų veikia praktikoje“, – pasakoja M. Lukoševičiūtė.
Siekiant išgirsti, kuo gyvena savanorius koordinuojančios ir priimančios organizacijos visoje Lietuvoje, nuo vasaros buvo organizuojami 63 susitikimai skirtingose savivaldybėse.
Norėta geriau suprasti regionų patirtis, iššūkius ir lūkesčius, kad kuriamas standartas atlieptų realius poreikius ir būtų naudingas įvairioms organizacijoms.
Į kvietimą susitikti atsiliepė daugiau nei 300 organizacijų regionuose – tiek jau koordinuojančių ar priimančių savanorius, tiek dar tik svarstančių apie tokią galimybę. Rekomendacijos naujam savanorystės etapui M. Lukoševičiūtė pabrėžia, kad šiuo metu standartas kuriamas kaip lankstus įrankis organizacijoms, o ne griežtas reglamentas.
„Šiuo metu standartas numatomas kaip rekomendacinis dokumentas – organizacijos galės juo vadovautis savanoriškai ir pritaikyti pagal savo veiklos pobūdį. Tačiau ilgainiui jis gali tapti svarbiu kokybės orientyru.
Organizacijos, dirbančios pagal šį standartą, galės aiškiai parodyti, kad savanorišką veiklą organizuoja atsakingai ir profesionaliai – tai svarbus signalas tiek savanoriams, tiek visuomenei“, – sako ji.
Šveicarijos ir Lietuvos bendradarbiavimo programa
Ši konferencija – tai Šveicarijos ir Lietuvos bendradarbiavimo programos dalis, kuria siekiama stiprinti savanorystės kultūrą Lietuvoje.
Projektas „Savanorių koordinavimo kokybės gerinimas“ finansuojamas pagal Šveicarijos Konfederacijos ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo programos sritį „Pilietinis įsitraukimas“, skatinančią savanorystės plėtrą ir aktyvų visuomenės dalyvavimą valstybės gyvenime.
Daugiau informacijos rasite čia: https://cpva.lt/projektas/savanoriu-koordinavimo-kokybes-gerinimas.