„Koks yra hibridinio karo tikslas? Tikslas – įbauginti, destabilizuoti, suskaldyti, kurstyti nepasitikėjimą. Kurstyti nepasitikėjimą kuo? Nepasitikėjimą mūsų demokratija, mūsų gyvenimo būdu, vertybėmis, kurias mes išpažįstame, ir nepasitikėjimą viskuo, ką mes darome kasdien ir laikome savaime suprantamu dalyku“, – Baltijos saugumo konferencijos metu interviu Eltai teigė S. Clancy.
„Žmonės neturėtų šitų dalykų laikyti savaime suprantamais. Mes turime visa tai apsaugoti, o kad tai padarytume, turime investuoti. Jeigu to nepadarysime, tuomet tie pastebimi pažeidžiamumai bus išnaudojami, įskaitant ir Rusijos, kuri nori pakirsti šitą pasitikėjimą ir suskaldyti Europos žemyną“, – tęsė jis.
Generolas mano, kad Europos visuomenės vis labiau supranta hibridinių grėsmių riziką. Be to, ir pati Bendrija, anot jo, ruošiasi – nuo reguliacijų ant popieriaus pereinama prie įgyvendinimo.
Susiję straipsniai
„Viskas yra apie tai, ką tu darai vėliau ir kaip tu į tai atsakai. Kaupiant pajėgumus ir galimybes atremti šio tipo atakas – štai kur mes fokusuojamės. Europa, kaip žinote, yra pasiruošusi ES pasirengimo krizėms strategiją, yra konkretūs tikslai iki 2030 m.“, – nurodo S. Clancy.
„Apie ką mes iš tikrųjų kalbame, kai aptariame hibridines atakas? Mes kalbame apie visą visuomenę. Tai nebėra vien tik kariuomenės problema, tai yra visapusiško saugumo problema. (...) Tai nėra tik apie karinius elementus, tai yra apie visą visuomenę“, – pažymi jis.
Trys ES jūrinės operacijos
– Skelbta, kad šešios Vakarų sąjungininkės nurodė esančios pasirengusios prisidėti prie pastangų užtikrinti saugią laivybą Hormūzo sąsiauriu. Į šių valstybių grupę įeina Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija, Vokietija, Japonija, Italija ir Nyderlandai. Atrodo, ganėtinai ryškus pokytis po vykusių nesutarimų tarp Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Donaldo Trumpo ir dalies Europos šalių.
D. Trumpas ragino, kad reikia padėti atverti sąsiaurį komercinei laivybai, o NATO šalys, kaip pamename, tokį raginimą atmetė. D. Trumpas vėliau pareiškė, kad pagalbos nebereikia, o dabar matome tokį sprendimą. Kas, jūsų manymu, čia įvyko? Kas pasikeitė?
– Užuojauta ir empatija visiems Artimųjų Rytų regione, kuriuos tas karas paveikia. Niekas šito nenori. O kalbant apie jūsų klausimą, aš nežinau konkrečių detalių. Tai yra naujausias pareiškimas, bet, manau, jis pagrįstas tam tikromis sąlygomis. Kai kurios jūsų minėtos šalys yra pažymėjusios, kad sąlygos bus tik tuomet, kai bus paliaubos, t. y., kad jos rems ir įsitrauks. Tai nevadinčiau to staigmena. Sakyčiau, tai ankstesnių pareiškimų realizacija. Nežinau tikslių sąlygų, todėl galiu komentuoti tik plačiąja prasme. Daugeliui valstybių prireiks laiko apsvarstyti, kaip geriausiai prieiti prie šių iššūkių. Šiame kontekste, manau, transatlantiniai ryšiai yra svarbūs ir stiprūs, jie turi būti išlaikyti.
Iš mano perspektyvos, kas mane labiau neramina kalbant apie Artimuosius Rytus, – tai dronai. Tai naujovė, kurią matėme Ukrainoje, tačiau niekada nematėme, kad tai būtų pritaikyta Artimuosiuose Rytuose. Faktas yra tas, kad mes turime būti pasirengę. Skuba dabar yra tik dar labiau aktuali. (...)
– Net jei mes nežinome detalių ar sąlygų, ar manote, kad šitas Europos šalių ir Japonijos sprendimas sužavės D. Trumpą? Galbūt pasikeis jo požiūris, jog Europa nėra tokia bloga, kaip kad jis mėgsta teigti?
– Aš esu karys, esu karinio komiteto pirmininkas. Jūs manęs klausiate politinių klausimų. Būtų neteisinga man kalbėti apie politinius ar geopolitinius klausimus. Būčiau kompromituotas asmeniškai ir kompromituočiau lyderius, komentuodamas šiais klausimais. Mano asmeniniai pastebėjimai nėra mano atsakomybės sąraše. Negaliu reflektuoti tokio tipo klausimų, sakau tai atvirai.
– Bet jeigu kalbame apie techninius niuansus, kaip Europa su savo turimomis technologijomis ir laivais, gali padėti išspręsti Hormūzo sąsiaurio klausimą?
– Kalbant apie ES, turime tris jūrines operacijas. Turime „Atalanta“, turime „Aspides“, turime „Med Irini“. „Med Irini“ yra sufokusuotas į Viduržemio jūrą, „Atalanta“ – į Afrikos ragą ir „Aspides“ – į Raudonąją jūrą. Kiekvienai iš jų vykdyti savo užduotis ir mandatą reikalaujama konkrečių pajėgumų, susijusių su grėsmės lygiu.
Hormūzo sąsiauriui reikalingi pajėgumai ir resursai, siekiant užtikrinti sąsiaurio saugumą ir per ten plaukiančių laivų saugumą, būtų labai detalizuoti. Esu tikras, kad jūsų minėtos šalys suteiks reikiamų priemonių, kad užtikrintų savo pačių personalo ir resursų saugumą bei saugų praplaukimą.
Kodėl to reikalaujama? Mes matome ekonomines šios blokados pasekmes. Mes tai matome globaliai per kuro kainas, per fosfatų blokadą, galiausiai, savo parduotuvių lentynose. Tai yra pasekmės – didžiulės globalios pasekmės. Taigi yra svarbu bandyti užtikrinti saugų 20 proc. viso pasaulio naftos tranzitą.
Padaugėjo išpuolių rūšių
– Niekas neneigia, kad JAV yra stipriausias ir svarbiausias Europos partneris, tačiau su D. Trumpu priešakyje, atrodo, šitas transatlantinis ryšys susiduria su nemenkais iššūkiais. Atrodo, kad Europa atsidūrusi kryžkelėje – nesutinkant su JAV administracijos sąlygomis sulaukiame kritikos, tačiau vykdyti amerikiečių ambicijas, pavyzdžiui, kampanijoje prieš Iraną, suponuoja ir saugumo rizikas, konkrečiai kalbant – terorizmo aktų tikimybę Europos žemyne.
Iš techninės perspektyvos, kaip Europa gali naviguoti šioje pasirinkimų kryžkelėje, kai kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes – arba pyktis iš JAV, arba padidėjusi rizika mūsų žemyne? Kitaip tariant, ar Europa yra pasirengusi atremti potencialius teroro aktus arba labiau modifikuotas hibridines atakas?
– Hibridinis karas tapo kasdieniu dalyku, išpuolių rūšių padaugėjo. Sunkiausia dalis su hibridinėmis atakomis yra atrasti, iš kur ta hibridinė ataka atėjo. Žinoma, tai yra viena priežastis, kodėl jos taip griebiamasi. Kodėl naudojamasi hibridinėmis atakomis? Taip siekiama paveikti mūsų pasitikėjimą konkrečia valstybe ar visa sistema, atakuoti per pažeidžiamas vietas, susilpninti ir suskaldyti Europą.
Europa ruošiasi. Manau, stebint, kas nutiko su dronų atakomis įvairiose šalyse, galima sakyti, kad nė viena šalis neturi atsakymo, kaip atremti hibridines atakas. Čia reikalinga partnerystė bei vienybė. Mes tai matėme Danijos atveju, matėme skandinavų šalyse ar kitose valstybėse, kurios patyrė hibridines atakas. Mes matėme tai ir su „Nordstream“ dujotiekiu – jį supo penkios NATO sąjungininkės, tačiau ataka vis tiek buvo įvykdyta.
Viskas yra apie tai, ką tu darai vėliau ir kaip tu į tai atsakai. Kaupiant pajėgumus ir galimybes atremti šio tipo atakas – štai kur mes fokusuojamės. Europa, kaip žinote, yra pasiruošusi ES pasirengimo krizėms strategiją, yra konkretūs tikslai iki 2030 m. Tai ne vien tik parama Ukrainai, bet ir pasirengimas hibridinėms atakoms. Kai kalbame apie tai, kalbame apie kibernetiką, apie visuomenės saugumą, apie energetikos apsaugą, infrastruktūrą ir apie galimybes sukurti perteklinį atsparumą.
Apie ką mes iš tikrųjų kalbame, kai aptariame hibridines atakas? Mes kalbame apie visą visuomenę. Tai nebėra vien tik kariuomenės problema, tai yra visapusiško saugumo problema. (...) Tai nėra tik apie karinius elementus, tai yra apie visą visuomenę. (...)
– Taip, jūs minite, kad hibridinis karas yra visos visuomenės problema, ne tik kariuomenės, ne tik valdžios, bankinės sistemos ar infrastruktūros. Tai yra apie žmones, apie piliečius, gyvenančius Europoje. Tačiau kai kalbame apie paprastus piliečius, kaip manote, ar jie yra pasirengę tam? Ar jie supranta, kas pastatyta ant kortos?
– Manau, mes dažnai nuvertiname visuomenę kaip tokią. Dėl karo Ukrainoje ir kokias pasekmes matome hibridinėje plotmėje po to, visuomenei hibridinis karas darosi vis labiau akivaizdus. Ypač su ES pasirengimo krizėms strategija ir komunikacija apie tai, informaciniu srautu apie tai, supratimu nuo politinio iki bendruomenės lygio. Hibridas nėra apie geografiją. Hibridas neturi sienų. Nesvarbu, ar tu esi Vakarų Europoje, ar Baltijos šalyse, kur susiduri su meška. Hibridas sienų neturi ir, manau, Europoje visi tą pradeda suprasti vis labiau ir labiau.
– Stebime hibridines taktikas iš Rusijos pusės – ką jie bando tuo pasiekti? Ar jie stengiasi tik destabilizuoti europietiškas šalis, ar visgi jie bando pasakyti, kad mes turėtume būti pasirengę, nes jie ateina?
– Manau, tai pirmasis variantas. Koks yra hibridinio karo tikslas? Tikslas – įbauginti, destabilizuoti, suskaldyti, kurstyti nepasitikėjimą. Kurstyti nepasitikėjimą kuo? Nepasitikėjimą mūsų demokratija, mūsų gyvenimo būdu, vertybėmis, kurias mes išpažįstame, ir nepasitikėjimą viskuo, ką mes darome kasdien ir laikome savaime suprantamu dalyku. Žmonės neturėtų šitų dalykų laikyti savaime suprantamais. Mes turime visa tai apsaugoti, o kad tai padarytume, turime investuoti. Jeigu to nepadarysime, tuomet tie pastebimi pažeidžiamumai bus išnaudojami, įskaitant ir Rusijos, kuri nori pakirsti šitą pasitikėjimą ir suskaldyti Europos kontinentą.
– Nežinau, kokia yra situacija kitose Europos šalyse, galiu kalbėti tik apie Lietuvą. Dalis mūsų visuomenės abejoja Europa, mano, kad ji silpna, kad Europa nesugebės apsiginti pati, kad Europa nedaro nieko, tik kalba. Tai kritika ES ir Europos šalims.
Manau, jūs matote situaciją šiek tiek plačiau, turite informacijos, kurios eilinis pilietis galbūt niekada nepamatys. Iš to, ką žinote, iš to, ką galite pasakyti, ar esate tikras, jog Europa atsilaikys prieš Rusijos keliamus iššūkius, ypač – kai kalbame apie hibridinį karą?
– Vadovaujuosi dviem aiškiais ir paprastais principais. Pirma – NATO yra atsakinga už euroatlantinės ir Europos erdvės saugumą. Antra – mes neturime kažkokių vienų pajėgų, mes turime daugybę pajėgų. Na, ir trečia, transatlantinis ryšys yra svarbus. Mes turime tai užtikrinti ir išlaikyti, o tai svarbu padaryti perspektyvoje į ateitį. Kad tai (transatlantinis ryšys – ELTA) bręsta, kad keičiasi – tiesa. Tai kelia kažkiek nepatogumų, bet mes darome viską, kad jis būtų išlaikytas. Štai kodėl turime pasirengimo strategiją. Mes jau žengiame tuo keliu, mes jau pasistūmėjome nuo tokių instrumentų kaip reguliacija ir strategija, dabar įgyvendiname tai. Kartu mes pasieksime 2030-uosius pasirengę (...)
Mes niekada negalime grįžti į tokį laikotarpį kaip po Šaltojo karo, kada matėme sumažėjusį saugumo aparatą. Niekada negalime grįžti prie nepakankamų investicijų į mūsų saugumą, į mūsų karinę struktūrą. Tai turbūt svarbiausia pamoka, kurią išmokome. Dabar turime galimybę uždaryti tas skyles, kurias atvėrėme per pastaruosius tris dešimtmečius (...).
Mato pozityvią Europos ateitį
– Mes aptarėme Rusiją, aptarėme Iraną. O kaip jūs matote Kiniją? Aš nekalbu apie politinį lygmenį, nes kiekviena šalis turi savo subjektyvų požiūrį apie diplomatinius santykius. Bet visgi Kinija yra Rusijos sąjungininkė. Kaip jūs matote Kinijos vaidmenį Europos saugumo rizikose?
– Aš nenorėčiau kalbėti apie Kiniją, tačiau pasakysiu, kad Kinija yra supergalybė ir auga greitai, kad tokia būtų.
– Ar tai kaip tiksinti bomba?
– Tai labai emocinis apibūdinimas, aš nuo to susilaikyčiau. Mes gyvename vis labiau daugiapoliame pasaulyje ir akivaizdu, kad Kinija tampa vienu iš tų polių. Tai jaučiama ne tik per prekybą, ekonomiką, bet ir per saugumą, ypač – Indijos ir Ramiojo vandenyno regione – ten yra kylančių rūpesčių, ten yra Europai artimos partnerės.
Europa stato ir diversifikuoja savo partnerystes, nes su tuo ateina jėga. Mes neturėtume nuvertinti Europos jėgos ir gebėjimų projektuoti savo galią šitose vietose. Toks ir kontekstas, per kurį aš matau Kiniją.
– Nuspėti, kaip atrodys mūsų geopolitinė ateitis, yra sunku, nes egzistuoja daug faktorių, daug galimų sprendimų – ir ne tik Europos ar JAV, bet ir Rusijos, galbūt net ir Kinijos. Kai kurių sprendimų mes nenumatysime ir žaisime savotiškoje tamsoje. Bet visgi, su savo turima patirtimi, kokį ateities paveikslą piešete Europai, Ukrainai ir mūsų translatlantiniams santykiams?
– Duosiu labai trumpą atsakymą – matau pozityvią ateitį Europoje. Matau Europą, į kurią kaip ES narė bus integruota Ukraina. Europa ir Ukraina, jų saugumas yra rytojaus Europos stiprybė. Matau, kad transatlantinis ryšys bręsta ir evoliucionuoja, bet jis vis dar išliks pagrindinis dalykas mūsų partnerystėje.
– Pozityvi žinutė pesimistiniais laikais.
– Absoliučiai. Manau, mes turime tai suprasti. Mes išgyvename neramius laikus, tačiau tai nėra kažkas naujo. Tai nutiko praeityje, nutiks ir ateityje. Bet tai reikalauja aiškių protų ir dialogo ir stipraus diplomatijos supratimo. Manau, galime pasiekti tai.