Atsakovai šioje byloje buvo Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Byla buvo nagrinėjama uždaruose posėdžiuose.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie, bėgę nuo persekiojimo kilmės valstybėje, 2021 m. liepos mėnesį buvo sulaikyti Lietuvoje ir 6 mėnesius apgyvendinti be teisės judėti Lietuvoje pagal tuo metu galiojusias teisės normas, nepriimant individualaus sprendimo ir nesuteikiant galimybės apskųsti tokį apribojimą, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir ES teisės normas.
Jie taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimu, kuriuo panašus teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Migrantai argumentavo, kad dėl laisvės ribojimo patyrė psichologinę žalą – stresą, nesaugumo jausmą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, tai apribojo bendravimo galimybes, sukėlė psichologinių kančių ir baimę dėl savo ateities.
Saugumo jausmas – ne tik valdžios atsakomybė: šioje srityje pilno skaidrumo negali būti
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, nurodė, kad pareiškėjų apgyvendinimas, apribojant jų judėjimo laisvę, negali būti vertinamas izoliuotai nuo susiklosčiusios geopolitinės ir saugumo situacijos: būtina atsižvelgti į tuo metu Lietuvoje paskelbtas ekstremaliąsias situacijas, susijusias su COVID-19 pandemija ir masiniu migrantų antplūdžiu iš Baltarusijos, kuris buvo vertinamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.
Kaip pranešė teismas, sprendimas taip pat argumentuojamas Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu įvesti nepaprastąją padėtį dėl hibridinės atakos, kurią organizavo Baltarusijos režimas, dirbtinai ir sąmoningai sukeldamas neteisėtos masinės migracijos krizę – instrumentalizuotą migraciją.
Susiję straipsniai
Pareiškėjai teigė, kad Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 7 d. nutarimu tam tikras Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio prašytojo laikino apgyvendinimo dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai pripažino prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
To metu teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimai paprastai galioja tik į ateitį.
„Šiuo atveju minėtas nutarimas buvo priimtas pareiškėjams jau išvykus iš Lietuvos, todėl negali būti taikomas jau pasibaigusiems teisiniams santykiams“, – paskelbė teismas.
Jis taip pat pažymėjo, kad būtent pareiškėjai turi pareigą pagrįsti ne tik patirtos neturtinės žalos faktą, bet ir aiškų priežastinį ryšį tarp neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir patirtų išgyvenimų.
Teismo vertinimu, vien bendro pobūdžio teiginiai apie patirtas kančias nėra pakankami. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjai nereiškė individualių reikalavimų, susijusių su sąlygomis laisvės apribojimo vietose, nežmonišku ir kankinimams prilygstančiu elgesiu, dėl institucijų veiksmų patirtų sveikatos sutrikimų, vaikų vystymosi sutrikimų ir kitų nematerialinės ir materialinės žalos atlyginimo reikalavimų, kurie gali būti reiškiami individualiai teisės aktų nustatyta tvarka
Atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma, todėl migrantų grupės skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
Šis teismo sprendimas nėra galutinis ir gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.