„Didžioji dauguma imigrantų pirmiausia lieka Vilniuje, nes čia yra ekonomikos centras, didžiausi atlyginimai, daugiausia darbo pasiūlymų ir pan. Tai jeigu aš, kaip Vilniaus meras, tos iniciatyvos Vyriausybei nerodysiu, mes dar tokiomis pačiomis snaudimo sąlygomis galime praleisti kelis metus, o tada procesai jau gali būti sunkiai pavejami, nes dabar mes skaičiuojame Vilniaus mieste 10 proc. užsieniečių (…). Mokslininkų tyrimai rodo, kad 10 proc. yra lūžio taškas, kai valstybė turi tvarkytis, nes jeigu paleidžia, viskas – formuojasi getai“, – tinklalaidėje politika.lt sakė V. Benkunskas.
„Aš nenoriu nei gąsdintis, nei gąsdinti, nes mes dar nieko nepraradome, bet jeigu mes dar snausime ir kelis metus nieko nedarysime, tai situacija gali reikšmingai ir labai greitai pasikeisti. Dėl to laikas veikti yra dabar“, – akcentavo jis.
– Kaip vilniečiai mato bendrą situaciją? Jūs atlikote apklausą, gal galite pakomentuoti rezultatus?
Susiję straipsniai
– Mes sąmoningai norėjome paklausti vilniečių kelių dalykų. Pirmiausia, kaip jie vertina dabartinę padėtį, kai mes turime daug imigrantų. Aišku, rusakalbiai arba iš rusų buvusios posovietinės erdvės atvykę yra dominuojantys, bet mes turime migrantų ir iš kitų valstybių – Afrikos, Vidurio Azijos.
– Taip, Vilniuje gyvena 80 tūkst. ne Lietuvos Respublikos piliečių. 20 tūkst. iš jų yra Europos Sąjungos piliečiai, tačiau beveik 50 tūkst. yra žmonės, gatvėse daugiausiai kalbantys rusiškai.
– Taip ir tai yra bene triskart daugiau negu mes turėjome 2021 metais. Dėl to tas įspūdis, kad Vilniaus mieste rusų kalbos yra daugiau, yra labai natūralus. Kodėl taip buvo padaryta ar kokiais pagrindais tie žmonės atvyko, čia, aišku, irgi yra klausimai, kurie svarbūs, bet tai vis tiek yra orientuota į praeitį.
Grįžtant prie tos apklausos, vilniečių esame paklausę, ar juos tenkina dabartinis teisinis reguliavimas, t. y. jeigu mes nieko nekeisime, tikėtina, kad šie srautai ir toliau augs ir po kelių metų šie skaičiai gali būti didesni. Tada kyla klausimas ir dėl jų integracijos, pirmiausia per kalbos pusę. Todėl sąmoningai uždavėme klausimus: jeigu šitie atvykę žmonės pradėtų bent kažkiek mokėti lietuvių kalbos, susišnekėti lietuviškai, ar tai gelbėtų juos vertinant, integruojant ir pan. Tai tie atsakymai yra labai aiškūs. Apibendrinant galime pasakyti, kad dabartinė situacija vertinama prastai. Tas balas, kurį rašo dabartiniam reguliavimui, yra 3,6. Balas, kurio norėtų, griežtumo prasme, yra 8. Tai daugiau nei dvigubai.
Kur yra problema su rusakalbiais? Pasakysiu trumpai – jiems nėra jokio spaudimo mokytis lietuvių kalbos, nes jie puikiausiai susišneka, gauna paslaugas rusiškai, susišneka bet kur – ar privačiame, ar viešajame sektoriuje rusiškai Vilniuje galime šnekėti. Tai įsivaizduokime, jeigu lietuvis nuvažiuoja į kokią ten Afrikos respubliką, tai nori ar nenori turi išmokti pradmenis, kad susišnekėtum. Jeigu ten nėra galimybių susišnekėti angliškai, tave aplinka verčia mokytis tos kalbos. Vilniuje arba Lietuvoje to neturime.
Antras dalykas yra teisiniai reikalavimai. Ką tu turi daryti norint čia būti? Tai reikalavimo lietuvių kalbą išmokti bent A2 lygiu mes neturime. Turime tik tada, kai kalbame apie nuolatinio leidimo gyventi gavimą. O laikinųjų leidimų reglamentavimai dabar veikia taip, kad iš esmės tu gauni 3 metų leidimą, jis pasibaigia, tu ateini ir tokiomis pačiomis sąlygomis prasitęsi vieną, antrąkart ir taip naudojant laikinus leidimus bei neįgyjant jokių pareigų prieš valstybę gali gyvent ir 20 metų.
– Kaip ir minėjote, ši problema aiškiausiai matoma Vilniuje. 120 proc. Europos ekonomikos vidurkio – vien Vilniaus mieste. Tai jūs siūlote pirmą kartą pratęsiant laikinąjį leidimą gyventi išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą?
– Mes suprantame, kad mūsų gyvenimas yra labai stipriai pagerėjęs. Valstybė išsivystė, Vilniaus regionas yra tapęs ekonomikos centru. Tai natūraliai, jeigu kažkas anksčiau perbėgdavo per sieną, bėgdavo į Vokietiją ar kažkur į Vakarų Europą, dabar lieka čia. Tai mūsų realybė. Ir tada kyla klausimas, kaip mes su tuo tvarkomės? Tai lietuvių kalbos įvedimas, jeigu tu nori ilgesniam laikui likti Lietuvoje, turi tikslų čia įsikurti, yra nauja realybė, kurią mes, kaip valstybė, turime sureguliuoti. Mes suprantame, kad dėl mūsų išsivystymo ekonominis imigrantas turi čia atvažiuoti, nes niekas nebenori dirbti to prasčiau apmokamo darbo. Mums trūksta darbo jėgos. Vadinasi, migracija yra reikalinga. Tada, jeigu žmogus atvažiuoja čia ne tik 2–3 metus pabūti ir užsidirbęs išvažiuoti, jeigu jis nori likti ilgiau, tada valstybė turi ateiti ir pasakyti: „Štai mūsų taisyklės. Ponas, jeigu norite čia likti, reikalavimai yra tokie.“
– Tai yra teisėta, tai niekam neprieštarautų.
– Taip. Ir šiandien Europoje yra ir gerų, ir blogų pavyzdžių labai arti mūsų. Pavyzdžiui, Skandinavija. Yra dvi kaimynės: Švedija ir Danija.
– Kopenhagoje – vienaip, Stokholme – kitaip.
– Taip. Stokholmas, kuris garsėjo savo ypatingu atvirumu, švara, tvarka, dabar yra tapęs vienu pavojingiausių Europos miestų.
– Taip, naktį vyksta susišaudymai, lenktynės gatvėse ir t. t.
– Yra vietų, kur net policija jau bijo žengti. Tik kariuomenė su šarvuočiais gali važiuoti. O Kopenhagoje – priešingai, nes Danijos vyriausybė prieš 16 metų ryžtingai pasakė, kaip reguliuos imigracijos politiką. Jie susitvarkė – imigracija vyksta, žmonių atsiveža, įsileidžia, bet labai aiškiai, nuosekliai yra deklaruojama, kaip tie migrantai turi elgtis, kokias pareigas vykdyti. Tai tokį kelią siūlau ir aš, nes didžioji dauguma imigrantų pirmiausia lieka Vilniuje, nes čia yra ekonomikos centras, didžiausi atlyginimai, daugiausia darbo pasiūlymų ir pan.
Tai jeigu aš, kaip Vilniaus meras, tos iniciatyvos Vyriausybei nerodysiu, mes dar tokiomis pačiomis snaudimo sąlygomis galime praleisti kelis metus, o tada procesai jau gali būti sunkiai pavejami, nes dabar mes skaičiuojame Vilniaus mieste 10 proc. užsieniečių. Visoje Europos Sąjungoje kartu su Vilniumi jų apie 100 tūkst., kadangi Vilniuje gyvena 700 tūkst. gyventojų, jeigu skaičiuojame ne tik deklaruotus, tai migrantų yra 10–12 proc. Mokslininkų tyrimai rodo, kad 10 proc. yra lūžio taškas, kai valstybė turi tvarkytis, nes jeigu paleidžia, viskas – formuojasi getai.
Aišku, yra dar vienas labai svarbus momentas – Europos Sąjungos direktyva, kuri tiesiogiai taikoma kiekvienai valstybei, kad 3 metus čia pragyvenęs imigrantas įgyja teisę atsivežti savo šeimą – susijungimo teisė. Tai, pavyzdžiui, Vidurio Azijos gyventojai, kurie čia, kaip dažnai linksniuoja, dirba pavežėjais ar maisto išvežiotojais, dažnai turi šeimas, kuriose yra, tarkime, 7–8 vaikai. Taip pat yra ir musulmoniškos tradicijos, kurios, pavyzdžiui, moterims neleidžia dirbti. Visa tai kelia socialinius klausimus. Aš nenoriu nei gąsdintis, nei gąsdinti, nes mes dar nieko nepraradome, bet jeigu mes dar snausime ir kelis metus nieko nedarysime, tai situacija gali reikšmingai ir labai greitai pasikeisti. Dėl to laikas veikti yra dabar.
– Tiesa, šeimos susijungimo teisės mes keisti negalime. Bet prieš susijungimo teisės realizavimą, prieš leidimo pratęsimą įvedę kalbos egzaminą – mes šį tą valstybėje pakeistume.
– Valstybė gali padaryti du teisėtus veiksmus, nepažeidžiant europinių direktyvų (…). Tai po pirmojo 3 metų laikotarpio, jeigu žmogus nori likti čia, galime nustatyti labai aiškias taisykles – socialinė integracija, sockultūrinė integracija, paaiškinant mūsų istoriją, mūsų tradicijas, kur yra raudonos linijos, ypač Lietuvoje nedominuojančias religijas išpažįstantiems žmonėms, galiausiai kalba – svarbiausias elementas. Tai po 3 metų, tarkime, nori prasitęsti, nori ilgiau būti – prašau, praeik visą šitą.
– Pavyzdžiui, išlaikyti sutrumpintą Lietuvos istorijos egzaminą ir A2 lygio lietuvių kalbos egzaminą?
– Bent minimaliai A2, kai gali susišnekėti buitine kalba, žinai esminius žodžius, gebi suregzti sakinius ir pan. Antras svarbus dalykas, kalbant apie šeimų susijungimo teisę – po truputį artėja čia gyvenančių migrantų 3 metų laikotarpis, kurio užtenka šiai teisiai įsigalėti. Tai, pavyzdžiui, Laurynas Kasčiūnas yra pasiūlęs įstatymo projektą, kuriuo nebus pažeista europinė direktyva, t. y. šeimos nariai, kurie nori susijungti su čia esančiais, turi atvykti jau mokėdami lietuvių kalbą A2 lygiu.
– Bet tai truputėlį primena geležines klumpes, ne?
– Čia kaip pažiūrėsi. Aš nemanau, kad tai yra nesunešiojamos klumpės, nes A2 yra bazių bazė. Aš suprantu, kad kai žmonės bėgo nuo karo į Ameriką 1940-aisiais metais – tai buvo viena situacija. Dabar yra nuotoliniai kursai. Čia reikia tik pastangų. Jeigu valstybė taisykles numato, norite susijungti, tai prašome bazę išmokite.
– Tačiau yra susiduriama su problema, kad nėra kur mokytis. Kaip jūs tai spręsite?
– Taip, ši realybė stuktelėjo į galvą, kai pamatėme, kad mes galime kelti įvairiausius reikalavimus, bet... Nuo sausio 1-osios įsigaliojo įstatymas, kad jeigu nori dirbti aptarnavimo srityje, lietuvių kalbą turi mokėti A2 lygiu, bet tada pamatėme, jog nėra, kas moko. Nėra sistemos, nėra testavimo sistemos. Tai mes dalykus pradedame daryti nuo tuščio lapo, bet jau turime pasirašę sutartį ir pirmieji kursai, pirmosios grupės vyksta kartu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Pedagogikos institutu. Šitie kursai yra nemokami, jie finansuojami Europos Sąjungos fondais. Tai mes iki metų galo priimsime kelis tūkstančius žmonių, kuriuos galėsime apmokyti tokiu būdu. Toliau, spręsdami mokytojų problemą, mes apklausėme Vilniaus miesto mokytojus, kuriems būtų įdomu mokyti kitataučius lietuvių kalbos.
– Ar miestas jiems mokėtų papildomai?
– Ne, ne visai taip. Mes suteikiame patalpas, mes suteikiame erdvę, jeigu reikia kažkokio kito techninio aprūpinimo – prašome, bet kursai nebus neapmokami. Čia individualus dalykas susitarti su mokiniais ar darbdaviais. Tarkime, jeigu darbdaviai nori pasirūpinti savo darbuotojų kalbos mokėjimu, jie gali susitarti su mokytoju. Mes į komercinę dalį, atlygio dalį su mokytojais nelendame, bet mes tiesiogiai didiname mokymosi galimybių prieinamumą.
– Tai kam jūs išleisite tuos 4,3 mln., jeigu nemokėsite mokytojams atlyginimo?
– Tai čia yra tie pinigai, skirti pagrinde iš Europos Sąjungos, kur be kalbos dar yra soc. integracijos dalykai ir panašiai. Ir tas yra trijų metų laikotarpiui išdalinus tai čia 1,5 mln. per metus. Tai tie pinigai nėra dideli ir jeigu bus poreikis, jeigu matysime, kad viskas važiuoja sklandžiai, tai ir didinsime, nes čia, matyt, turbūt bendras interesas, kad tai pavyktų.
– Tai jūs siūlote darbdaviams investuoti į darbuotoją, kad šis pramoktų lietuvių kalbą?
– Būtent. Yra tokių situacijų, kai po paskutinių Baltarusijos pseudorinkimų daug aukštos technologijos verslų specialistų ir pačių verslų persikėlė į Vilnių, ypač žaidimų pramonės srityje. Tai šie žmonės pagrinde yra rusakalbiai, bet jie yra aukštą pridėtinę vertę kuriantys darbuotojai, kuriems pasiėmus kompiuterį apsispręsti išvažiuoti, pavyzdžiui, į Dubajų, yra 5 minučių klausimas. Tai į tokius aukštą ekonominę vertę kuriančius specialistus, talentus turi būti atskiras požiūris, nes būtent tokius mes ir bandome prisitraukti, todėl svarbu visko nesuplakti į vieną krūvą.
Grįžtant prie to, ką miestas dar daro, tai mes taip pat investuojame ir kuriame skaitmeninius nuotolinius mokymų kursus, prie kurių gali prisijungti dar daugiau žmonių. Mes tą mokymo ekosistemą bandome sukurti praktiškai nuo nulio. Ir pagrindinis dalykas, kur jau minėjome – susijungimo teisė. Jeigu žmonės turės reikalavimą atvykti į Lietuvą jau kažkiek mokėdami lietuvių kalbą, tai turi būti patogus įrankis. Yra pasaulinių kalbų mokymo programėlių, tai mes inicijuojame, kad jose atsirastų ir lietuvių kalbos modelis.
– O dabar nėra?
– Dabar nėra, nes mūsų kalbą vartojančių asmenų skaičius nėra komerciškai lemiantis veiksnys tą daryti.
– Kitaip tariant, jeigu kažkas finansiškai prisidėtų prie vienos ar kitos populiaresnės programėlės finansinio klausimo sprendimo, ta lietuvių kalba galėtų atsirasti? Nepaisant to, kad rinkos poreikio ir nebūtų.
– Būtent.
– Grįžtant prie kitataučių Vilniuje, susidaro įspūdis, kad jų yra žymiai daugiau nei 10 proc.
– Aš norėčiau pabrėžti, kad nėra taip, kad ta rusų kalba atsirado naujai. Didelė dalis Vilniaus gyventojų visą laiką buvo rusakalbiai. Turime tautinių bendruomenių. Tas lūžis Vilniaus mieste, kada lietuvių kalba pradėjo jau lenkti lenkų ir rusų kalbas, įvyko tik 1989 metais. Aišku, vyresnio amžiaus žmonės sako, kad dabar „gal po truputį grįžtame į sovietmetį“.
– Rusų kalbos kiekis lyg sovietmečiu?
– Taip. Po karo išvis, kai tuometinė Lietuva atgavo Vilnių, tai čia buvo tik keli procentai kalbančių lietuviškai. Tai per paskutinį šimtmetį visko yra buvę. Bet jeigu imame paskutinį dešimtmetį, tai aišku, kad tas rusų kalbos įspūdis gatvėse, viešosiose erdvėse, kur tu beimtum, jis yra ženkliai padidėjęs. Ir nuo ko mes pradėjome – būtent šitos kalbos vartotojų imigrantų yra 3 kartus daugiau.
– Tikėtina, kad tai žmones piktina ir dėl to, nes mes ilgą laiką stengiamės atsikratyti slavų etiketės. Ne tik mūsų socialiniai įpročiai skiriasi nuo jų, bet ir bendravimas.
– Slaviškas mentalitetas mums yra pažįstamas. Žinome, ką visą tai reiškia bendrąja prasme. Dėl to mes po nepriklausomybės atgavimo ir bandome pabrėžti, kad mes esame kitokie, nors daug metų mus bandė asimiliuoti, bandė sulieti, bet mes atlaikėme ir mes visiems aiškiname, kad mes esame kitokie. Tai tas kultūrinis skirtumas, nepaisant visų okupacijų ir bandymo mus padaryti kaip vieną vienetą, jis yra. Dėl to kai kalbame apie integraciją, tai nėra vien tik kalbos klausimas, ką aš ir minėjau. Tai yra daug daugiau, pabrėžiant ir mūsų istoriją, ir kultūrinį skirtingumą, ir pan. Todėl mes ir turime tą projektą su Socialinių reikalų ir darbo ministerija, jį tęsiame ir tam taip pat reikia skirti dėmesio. Šita tema turėtų būti nesibaigiančios valstybės politikos prioritetuose, todėl, dar kartą paminėsiu, – Danijos pavyzdys: į viską reikia investuoti, nes jeigu tu palieki savieigai, tai procesai taps nevaldomi.
– Jūs vilniečių klausėte: „Jeigu dabar vyraujanti Lietuvos imigracijos politika nesikeistų ir išliktų panaši į dabartinę, tai padidintų šalies saugumo rizikas ateityje. Ar sutinkate, ar nesutinkate, ar nežinau, neturiu nuomonės.“ 64 proc. vilniečių mano, kad jeigu migracijos politika nesikeis, ateityje kils iššūkių saugumui. Tai atrodo kaip rimta indikacija.
– Taip, todėl aš labai norėčiau, kad šituos skaičius pamatytų ir centrinė valdžia. Čia, aišku, yra vilniečių apklausa, bet aš manau, jeigu padarytume visos Lietuvos apklausą, skaičiai būtų labai panašūs. Gal net didesni žinant, kad Vilniuje gyvena daug tolerantiškų žmonių.
– Bet to virsmo, kuris vyksta pastaruoju metu, negali nematyti, taip?
– Taip, o saugumas, čia irgi nereikia labai toli žvalgytis… Vokiečių kariai, kurie dabar atvažiuoja ir įsikūrinėja Vilniuje, tai jų šeimos nariai ir patys karininkai pabrėžia vieną dalyką: „Mes čia jaučiamės saugūs, ko kai kuriuose Vokietijos miestuose mes nebeturime.“ Tai saugumas arba kaip tu jautiesi savo valstybėje, savo mieste eina iš paskos migracijos politikos kaip pasekmė arba kaip vykdomos politikos rezultatas. Kol kas visi pabrėžia Vilniaus švarą, saugumą. Tai mums atrodo savaime suprantama, bet kitos sostinės, miestai tai jau yra praradę. Prieš gerą pusmetį buvome susitikę su Berlyno meru, jis nežino mūsų reguliavimų – kiek miestas turi teisėkūros galių, kiek nacionalinė valdžia, nes pas vokiečius viskas veikia kiek kitaip, bet palinkėjo ir pasiūlė šitą temą sekti labai atidžiai, kadangi Vokietija yra turbūt geriausias pavyzdys, kai buvo kanclerės buvo sakoma: „Willkommen visiems“, – ir dabar ten yra daug ir socialinių problemų, ir bedarbystė, ir socialinės išmokos, ir pan.
Todėl tai yra visos Lietuvos klausimas, ir labai tikiuosi, kad nacionalinė valdžia išgirs ir šitą klausimą pakels prioritetuose, nes, tiesą sakant, paskutiniu metu vidaus reikalų ministras, kurio kompetencijoje yra šitas klausimas, sakė, kad nieko kol kas neplanuojame keisti. Taip, žinome pavienes iniciatyvas iš Seimo narių, girdėjome prezidentūros pasiūlymus, girdime ir verslą, kuris irgi žiūri, kas čia vyksta, nes jiems tai yra aktualu dėl tiesioginių savo darbuotojų, bet man atrodo, kad laikas susėsti visiems prie stalo ir išsigryninti, kuriuo keliu mes einame.
– Aš manau, kad kalbos mokėjimas ar minimalus kalbos mokėjimas po 3 metų gaunant naują laikiną leidimą gyventi Lietuvoje darbdaviams nekliūtų.
– Įvairių nuomonių girdėjome. Mes suprantame, kad ir darbdaviams tektų investuoti į savo darbuotojus, jeigu jie nori juos išlaikyti, todėl gali būti įvairių dalykų. Tai mes galime šnekėtis, reikia diskusijos, nes talentų segmentas turbūt yra atskiras. Gali būti šveicaras, kuris nėra Europos Sąjungos narys, Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, bet specialistas reziduoja Vilniuje, dirba kažkokios įmonės vadovu.
– Tai nejaugi taip sunku tą padaryti? Ypač, kai kalbame apie IT ar finansų specialistus.
– Kas įdomiausia, sako, jie daro tai. Tai aš manau, kad tikrai mes rastume susitarimą su verslu ir atlieptume ir jų lūkesčius, jų nuogąstavimus. Dėl to mes turime žiūrėti ne į trumpąjį laikotarpį, kas bus mūsų finansinėje kitų metų pavasario pelno nuostolių ataskaitoje, bet turime žiūrėti kaip valstybė, kas mūsų laukia po dešimtmečio, žinant ir demografijos iššūkius, matant gimstamumo ir mirtingumo santykį. Tai šitie dalykai turi būti padėti ant stalo. Aišku, kalba nėra visraktis, kur tu privertęs ar liepęs išmokti kalbą, atrakinsi visas problemines duris. Bet tai yra pagrindas, nuo ko reikia pradėti, nes toje pačioje Vokietijoje yra daug turkų, kurie moka vokiškai, bet socialinės problemos ten vis tiek egzistuoja. Tai čia yra labai kompleksinis klausimas, bet viskas nuo kažko turi prasidėti.
– O kaip realizuojamas tas privalomumas mokėti lietuvių kalbą aptarnavimo sferos darbuotojams, kuris įsigaliojo šių metų pradžioje?
– Taip, jis galioja nuo šių metų sausio 1 dienos. Tai kalbos inspekcija vaikšto, bando pagauti. Jeigu pagauna, išrašo administracinę baudą, berods. Bet darbdaviai tiesiog žmones atleidinėja – sueina tas dviejų ar trejų metų laikotarpis, kada žmogus po atvykimo jau turi mokėti lietuvių kalbą, teikdamas paslaugas ją vartoti, tai paskutinę to dieną atleidžia ir priima naują. Tai natūralu, nes kai kalbame, o kaip tą kalbą reikėjo išmokti, atsakymai yra, kad niekaip. Įrankių valstybėje nebuvo. Tai iš valstybės pusės reikalavimas buvo nustatytas, bet kaip jį pasiekti, kaip iki jo prieiti, pasirūpinta nebuvo.
– O jeigu jūs kreipsitės į valdančiuosius ir nieko neįvyks? Kas tada?
– Mano supratimu, šita tema yra universali, čia nėra kažkokių didelių politinių kairių, dešinių... Galima ginčytis dėl griežtesnio, mažiau griežto reikalavimo, bet kai mes matome augančius imigracijos skaičius, kai mes matome problemas ir matome lietuvių apklausos rezultatus, kaip jie vertina dabartinę situaciją, tai bet koks politikas, kuris bent kažkiek turi noro...
– Gal nesakykime lietuvių apklausa, nes tai čia vilniečių.
– Taip, sakykime, bet jeigu tu perspektyvoje žiūri į savo politinę karjerą, tai tu negali ignoruoti šitos temos. Mano tikslas su šia iniciatyva yra atkreipti dėmesį, pakelti prioritetus aukštai, o jeigu ten kažkas norės laurus prisiimti, kad reikalą išsprendė vienaip ar kitaip, prašome. Svarbiausia, kad ledai pajudėtų.
– Nes Lietuvos mastu Vilniuje tai yra didžiausia problema?
– Vilniuje mes esame prie tos ribos, prie linijos, kurią peržengus, nieko nepadarius, jau gali realiai pasijusti padariniai, kurių niekas nenorėtume.
– O ar jau matote tų padarinių indikacijas?
– Jeigu mes kalbame apie bazinius rodiklius, kaip matuojama miesto kokybė, tai nusikalstamumas nedidėja, miesto tvarkymas, kai sutvarkome, tai paprastai kitas tvarkymas vykdomas tuo pačiu intervalu. Tai mes neturime kažkokių akivaizdžių problemų dėl to atsiradusių. Tie patys getai, kur čia apie musulmonų getus kalba, kad jie yra, taip, žmonės buriasi, bet ten yra keli šimtai žmonių. Šitas klausimas irgi su Valstybės saugumo departamentu yra koordinuojamas. Tai kol kas mes nesame praradę kažko, ko nebūtų galima atitaisyti.
– Bet jeigu kalbėtume apie žmones iš Vidurio Azijos ar iš Afrikos, tai jų skaičiai yra maži.
– Keli tūkstančiai, 2–3 tūkst., sakykime taip, yra naujai atvykusių iš musulmoniškų kraštų. Bet mieste pasijaučia net ir 2 tūkst., kas gal 7 tūkst. kontekste nėra didelis skaičius, bet pokytis tame jau yra. Aš galiu atvirai pasakyti: jeigu nebus pokyčių reguliuojant imigracijos tvarkas, tai visos mūsų pastangos mokyti, integruoti – subirs kaip kortų namelis. Neveiks, nes paskatų, galima sakyti, švelnių prievartos priemonių šituos žmones pradėti mokytis kalbos – nėra. Vadinasi, jie gauna susikalbėjimą rusų kalba, gali gyventi ir viskas važiuos kaip važiavę. Mes turime peržiūrėti tas taisykles. Tada iš paskos eina ir visos integracinės programos, kalbų mokymasis, visa kita, ką mes šnekėjome, bet pagrindas yra tas. Tai aš savo darbą jaučiuosi šiandien padaręs. Dabar laukiu atsakymo iš nacionalinės valdžios. Džiugu, kad ir prezidentūra yra įsitraukusi ir irgi iniciatyvas rodo. Tai manau, kad mes kažkaip šitą temą išjudinsime, kad iš tikrųjų tie sprendimai būtų priimti.
– Tas susikalbėjimas rusų kalba dar labiau didina rusų kalbos vartojimą net ir tarp kitataučių.
– Ir tai mažina argumentus, kodėl jie turėtų mokytis lietuvių kalbos.
– Ačiū už pokalbį.
Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA
ELTA (ELTA)