Neįprasta erdvė menui? Galbūt. Tačiau parodoje menininkė tyrinėja priešybių susitikimus – šviesos ir tamsos, žmogaus ir gyvūno, vidinio ir išorinio pasaulio.
Autorės darbuose susipina skirtingos būsenos, formos ir patirtys, kviečiančios žiūrovą ne tiek sekti pasakojimą, kiek jį išjausti.
„Aušros Kleizaitės piešinių kolekcija (gal net ne rinkinys parodai, o visas jų kosmosas!), pavadinta konkrečiam laikui, konkrečiai vietai – „Kartais aš, kartais tu“ – regisi kaip pasaulis, kur susitinka, grumiasi, kalbasi bei ginčijasi, vinguriuoja ir persipina kuo tikriausios priešybės (bet ar tikrai tokios?) – moteris ir vyras, žmogus ir gyvūnas, dievybė ir demonas, siela ir kūnas, realybė ir mitas, figūra ir fonas, šviesa ir tamsa.
Susiję straipsniai
Skirtenybes Gordijaus mazgo principu į nedalomą visumą jungianti linija tiesiog bėgioja per įvairių charakterių, temperamentų ir prigimčių popierių. Ji nuolat sukasi, kartais sustoja, neretai netgi šiurpina, dažnai glosto. Ritmas persmelkia (it smilkalų dūmas) visus vaizdinius pradus, vizualiuosius elementus.
Visi ir visos šoka!... Menininkė kažkuo primena Aleksandrą Makedonietį – ne tik ryžtingai nukirtusį tą neišnarpliojamą dichotomijų rebusą, bet ir drąsiai patraukusį į nežinomus kraštus – tolyn už bežadės horizonto linijos, gilyn į baltą, susiurbiančią sapnų erdvę. Būtent čia, sunkiai nutuokiamo, sudėtingai suprantamo Judintojo dėka ir pageidavimu, pradžią gauna Aušros darbuose jaučiamas nuolatinis kismas, regima amžina priešybių kova, kurią derėtų apibrėžti gyvybės ir gyvenimo kategorijomis“, – apie parodą rašo dailėtyrininkas, parodų kuratorius dr. Vidas Poškus.
Pasak pačios autorės, ši paroda – apie būsenas ir vidines patirtis, kurias jaučiame, bet ne visada galime įvardyti.
Gimusi ir augusi Kaune menininkė džiaugiasi galėdama pristatyti savo kūrybą gimtajame mieste.