Per metus šis skaičius beveik nepakito, nes vieniems laikinuosius leidimus turintiems asmenims išvykus, juos keičia nauji atvykėliai. Kinta ir tautinė migrantų struktūra.
Vis dėlto pastaruoju metu justi išaugęs lietuvių nerimas dėl galimų migracijos iššūkių.
Atsižvelgdama į niūrias demografines prognozes, įvairių politinių jėgų siūlymus, kaip sustiprinti užsieniečių iš trečiųjų šalių kontrolę, Vidaus reikalų ministerija (VRM) parengė naują Migracijos politikos gairių redakciją, kuriai jau pritarė Vyriausybė.
Knygos apie S. Skvernelį bendraautorė B. Davidonytė: jo ašaros manęs nesugraudino
Viena vertus, tenkinant darbo rinkos poreikius prioritetas teikiamas lietuvių sugrįžimui ir Europos Sąjungos piliečių pritraukimui, o iš kitų šalių pirmiausia siūloma atsirinkti aukštos kvalifikacijos darbuotojus.
Kita vertus, suprantant, kad darbo rinkai gali reikėti ir užsieniečių iš trečiųjų šalių, numatoma skatinti nefiktyvius svetimšalius studentus, kurie yra atvykę iš valstybės saugumui grėsmės nekeliančių regionų, pasilikti Lietuvoje.
Susiję straipsniai
Be to, ketinama stiprinti migrantų integraciją išmokant juos lietuvių kalbos.
Tačiau dėl kalbos reikalavimų užsieniečiams išsiskyrė vidaus reikalų ministro V.Kondratovičiaus ir Vilniaus mero V.Benkunsko požiūriai.
Sostinės meras, susirūpinęs, kad Vilniuje sparčiai daugėja imigrantų iš trečiųjų šalių, paragino šalies valdžią imtis skubių priemonių, kol dar galima kontroliuoti migracijos procesą.
Šiuo metu Vilniuje ir jo apylinkėse gyvena per 10 procentų užsieniečių, o tai 80 tūkst. žmonių, 50 tūkst. jų kalba daugiausia rusiškai. Tai tris kartus daugiau nei 2021 metais.
Meras nerimauja, kad, užsieniečiams gerokai viršijus 10 proc. miesto gyventojų, prasidės nesuvaldomi procesai, kursis jų getai. Tai rodo Vakarų šalių moksliniai tyrimai.
Sostinės savivaldybės atliktos apklausos duomenimis, dauguma žmonių pageidauja su užsieniečiais nors šiek tiek susišnekėti lietuviškai, o dabartinė situacija vertinama prastai ir norima, kad lietuvių kalbos reikalavimai darbo migrantams būtų sugriežtinti.
Todėl V.Benkunskas siūlo, kad pratęsiant laikinąjį leidimą gyventi, kuris išduodamas trejiems metams, būtų numatytas reikalavimas išmokti lietuvių kalbą A2 lygiu, kitaip sakant, mokėti susikalbėti bent bendraujant buitiniais reikalais.
Tokiu lygiu jau nuo šių metų pradžios turi mokėti lietuvių kalbą aptarnavimo srityje dirbantys užsieniečiai.
Bet V.Kondratovičius į sostinės mero raginimus atsiliepė biurokratiškai – esą kalbos ir tradicijų politika yra Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų sritis, o už integracijos procesus atsakingos pačios savivaldybės.
Meras atšovė ministrui, kad šis kratosi atsakomybės, ir paragino imtis lyderystės užmūrijant didžiulę pavojingos migracijos skylę, kuri atsiradusi dėl laikinųjų leidimų išdavimo tvarkos.
Tiesa, V.Kondratovičius pabrėžė, kad VRM jau griežtina migracijos kontrolę ir įleidžia tik teisėtus migrantus: mažinamas maksimalus leistinas įdarbinamų užsieniečių skaičius, sugriežtinti skaidrumo ir darbo sąlygų reikalavimai darbdaviams.
Be to, patvirtintas naujas saugių šalių sąrašas ir nekvalifikuoti darbuotojai iš Uzbekistano, Tadžikistano, Pakistano, Nigerijos bei Kamerūno į Lietuvą neįleidžiami.
Šiose šalyse stipri islamo fundamentalizmo įtaka, tai ir gali mūsų šaliai kelti didžiausią pavojų.
Iš tiesų tai patvirtina Skandinavijos šalių ar Vokietijos patirtis, o ji irgi skirtinga.
Sostinės meras atkreipė dėmesį, kad anksčiau ypatingu gyvenimo būdo atvirumu, švara ir tvarka garsėjęs Stokholmas dabar tapo vienu pavojingiausių Europos miestų, kur į kai kuriuos migrantų rajonus policija bijo įžengti ir tik kariuomenė su šarvuočiais gali įvažiuoti.
Kitokia padėtis Kopenhagoje, nes esą Danijos vyriausybė dar prieš 16 metų ėmė ryžtingai reguliuoti migracijos politiką – labai aiškiai reikalauja, kaip emigrantai turi elgtis, kokias pareigas privalo vykdyti.
Tokį kelią V.Benkunskas siūlo ir Lietuvai.
Lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai pratęsiant laikinąjį leidimą gyventi gali būti veiksminga priemonė stabdant nepageidaujamą migraciją.
Lietuvai reikia ir nekvalifikuotus darbus dirbančių užsieniečių, nes, nepaisant dabar registruoto 8,5 proc. nedarbo lygio šalyje, lietuviai nenori dirbti maisto išvežiotojais, nepakanka pavežėjų, statybų darbininkų.
Gal ir nieko tokio, jei užsienietis, pavyzdžiui, iš Vidurinės Azijos, padirbėja trejus metus ir išvažiuoja.
Bet dažnas šių šalių gyventojas turi 7–8 vaikus, o po trejų gyvenimo Lietuvoje metų jis, pagal ES teisę, jau gali siekti šeimos susijungimo ir atsivežti dar kokius aštuonis asmenis.
Tai didžiulė našta ir mūsų socialinės apsaugos sistemai, nes pagal musulmoniškus papročius moterys nedirba.
Lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai gali gerokai priverti duris tokiam procesui, ypač jei būtų priimti konservatorių lyderio L.Kasčiūno siūlymai numatyti sąlygą, kad šeimos susijungimo pagrindu atvykstantis užsienietis jau turėtų mokėti lietuviškai bendrauti A2 lygiu.