„Skaudžiausia patirtis – kai pati sau imi nebepriklausyti“, – beveik prieš metus „Lietuvos rytui“ ištarė Inga Ruginienė, įžengusi į premjero kabinetą. Ką politikė mano šiandien atsisveikindama su postu?

Po kelių dienų I.Ruginienė palieka ir Vyriausybės rūmus, ir rezidenciją Turniškėse. Politikė turėtų grįžti vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

– Kai pernai prisiėmėte atsakomybę vadovauti Vyriausybei, atsinešėte aiškius vadovavimo principus – kalbėjote apie skaidrumą, komandinį darbą ir reikalavimus pirmiausia sau, o tik po to kitiems.

Ar šie principai realiame politikos ringe pasiteisino, ar vis dėlto teko juos koreguoti susidūrus su realybe? – paklausėme I.Ruginienės.

[[ge:lrytas:lrytas:42856271]]

– Nė vieno principo nebuvo atsisakyta, nors, žinoma, realybė visada yra sudėtingesnė, nei atrodo iš šalies.

Nuo pirmos dienos tikėjau, kad valstybę galima valdyti ne vien nurodymais iš viršaus.

Man buvo svarbu girdėti ministrus, socialinius partnerius, savivaldą, ekspertus ir svarbiausia – paprastus žmones.

Galbūt toks būdas užtrunka ilgiau, bet jis leidžia priimti tvaresnius sprendimus.

[[ge:lrytas:lrytas:42858384]][[ge:lrytas:lrytas:42864250]][[ge:lrytas:lrytas:42867493]][[ge:lrytas:lrytas:42863109]]

Per šiuos mėnesius dar labiau įsitikinau vienu dalyku – politikoje svarbiausia išlikti sąžiningam sau.

Gali sulaukti kritikos, gali klysti, priimti nepopuliarius sprendimus, bet jei žinai, kad veiki pagal savo vertybes ir sąžiningai žmonių atžvilgiu, gali ramiai žiūrėti jiems į akis.

[[ge:lrytas:lrytas:42866451]]

– Kokie sprendimai buvo patys sunkiausi, tačiau šiandien juos įvardytumėte kaip didžiausius savo Vyriausybės pasiekimus? Ir priešingai – ką laikote didžiausia savo klaida ar laiku neišnaudota galimybe?

– Tarp svarbiausių sprendimų pirmiausia įvardyčiau biudžetą, kuriame gynybai skyrėme 5,38 proc. BVP – didžiausią finansavimą Lietuvos istorijoje. Tai buvo nelengvas sprendimas, bet šiandien gyvename laikais, kai saugumas nėra pasirinkimas.

Taip pat svarbiais laikau sprendimus stiprinti mūsų gynybinius pajėgumus, ypatingą dėmesį skiriant oro gynybai ir investicijoms į tai, kas realiai didina Lietuvos saugumą.

Dar vienas svarbus prioritetas buvo kova su kontrabanda ir šešėliu. Turėjome ne tik reikšmingų teisėsaugos rezultatų, bet ir aiškiai parodėme, kad valstybėje negali būti neliečiamųjų.

Kartu man buvo labai svarbu išlaikyti socialinio teisingumo kryptį – didinti minimalią algą, pensijas ir užtikrinti, kad ekonomikos augimo naudą jaustų kuo daugiau žmonių.

Ar buvo klaidų? Dabar, turėdama tokią patirtį, kai kuriuos dalykus daryčiau kitaip. Per tuos metus supratau, kad mano empatija ir atvirumas yra ir pliusas, ir minusas.

Ne vienas žmogus mane perspėjo, kad per daug atvira širdis politikoje gali pakišti koją. Galbūt kartais taip ir buvo. Tačiau toks esu žmogus ir nenorėčiau dėl pareigų tapti kažkuo kitu.

– Vėl grįžtate į ministro kėdę. Kaip asmeniškai ir profesionaliai vertinate šį virsmą – kaip natūralią politinę rotaciją ar vis dėlto kaip žingsnį atgal?

– Noriu sugrįžti ten, kur visada buvo mano širdis. Tai vertinu kaip natūralią rotaciją ir labai svarbų savo gyvenimo etapą.

Kai manęs reikėjo sudėtingu metu, nepabijojau prisiimti atsakomybės. O šiandien jaučiuosi rami.

Turiu galimybę grįžti ten, kur galiu būti arčiausiai žmonių ir klausimų, kurie man visada buvo svarbiausi.

– Beveik visą jūsų kadenciją viešojoje erdvėje ir užkulisiuose nuolat virė diskusijos – liksite poste ar būsite pakeista?

Kaip pati jautėtės visą tą laiką? Ar abejonės jūsų autoritetu nežemino kaip Vyriausybės vadovės ir kaip asmenybės?

– Politikoje neišvengiamai tenka gyventi padidinto dėmesio sąlygomis.

Jei kiekvieną dieną reaguotum į visas kalbas, gandus ar prognozes, neliktų laiko dirbti. Niekada nesivėliau į intrigas ir neketinu į jas veltis. Galbūt dėl to kartais atsirasdavo daugiau interpretacijų ar diskusijų, tačiau man visada atrodė svarbiausia išlikti savimi.

Premjeras kiekvieną dieną susiduria ir su pasirinkimu – priimti sprendimus, kurie padeda reitingams, ar priimti sprendimus, kurie ilgainiui bus naudingi žmonėms ir valstybei.

Aš visada rinkausi žmonių saugumą ir gerovę. Ne visada tai būdavo populiariausias kelias, bet man atrodė teisingiausias.

– Sakoma, kad politikoje darbai kalba patys už save, tačiau realybė dažnai rodo ką kita. Ar nemanote, kad realūs pasiekimai ir profesionalumas politikoje kartais nublanksta prieš partinius reitingus, viešuosius ryšius ir intrigas?

– Kartais taip atrodo. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek lieka darbai. Politinės diskusijos, konfliktai ar antraštės praeina, o sprendimų poveikis žmonėms išlieka.

Todėl visada stengiausi daugiau energijos skirti darbui, o ne politinėms intrigoms komentuoti.

– Ar neapima jausmas, kad tapote tiesiog patogia figūra, kurią didesniame politiniame žaidime kažkas nusprendė paaukoti dėl kitų tikslų ar koalicijos stabilumo?

– Ne. Politika yra kolektyvinis procesas. Partijos priima sprendimus, koalicijos ieško sprendimų, žmonės vertina rezultatus.

Eidama į šias pareigas nė akimirką nesigailėjau dėl savo sprendimo. Žinojau, kad bus sudėtingas laikotarpis ir kad niekas negarantuoja politinio komforto.

Lygiai taip pat šiandien išeinu visiškai ramia širdimi. Žinau, ką kartu su komanda pavyko nuveikti.

– Nemažai visuomenės dėmesio ir kritikos sulaukė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) nutartis dėl jūsų šeimos vizito pas popiežių Leoną XIV.

Ar sutinkate su etikos sargų išvadomis, kad šiurkščiai pažeidėte įstatymą?

– Su VTEK sprendimu nesutinku. Jis bus skundžiamas teismui.

Manau, kad šioje situacijoje susidūrė ilgametė valstybės protokolo praktika ir skirtingas jos teisinis vertinimas.

Nuo pat pradžių siekiau visiško aiškumo ir pati kreipiausi į VTEK, kad ši praktika būtų įvertinta. Mano įsitikinimu, visi veiksmai buvo atliekami vadovaujantis tuo metu galiojusia tvarka ir tarptautiniu protokolu.

Gerbiu institucijas ir jų teisę priimti sprendimus, tačiau taip pat egzistuoja teisė tuos sprendimus ginčyti teisiniu keliu.

Būtent tuo keliu ir einame.

– Vyriausybės vadovo postas tradiciškai vis dar dažnai matomas per griežtos vyriškos rankos prizmę.

Ar per šiuos metus pajutote, kad iš moters premjerės visuomenė ir opozicija tikisi kažko kito? Ar jūsų moteriškumas padėjo ieškant kompromisų, o gal priešingai – politiniai oponentai tai bandė išnaudoti kaip silpnybę?

– Manau, kad visuomenė iš kiekvieno premjero tikisi lyderystės, atsakomybės ir rezultatų. Tačiau akivaizdu, kad moterys politikoje kartais yra vertinamos pagal kitokius standartus.

Ne kartą teko matyti, kad vyrų ir moterų elgesys vertinamas nevienodai. Vis dėlto niekada nesiekiau būti nei „geležine ledi“, nei atitikti kažkokį iš anksto sukurtą politinio lyderio modelį.

Vadovavau taip, kaip man atrodo teisinga, – klausydamasi žmonių, ieškodama sutarimo ir stengdamasi priimti sprendimus ne dėl antraščių, o dėl rezultato.

Tikiu, kad empatija, gebėjimas girdėti ir telkti žmones, drąsa priimti sudėtingus sprendimus politikoje yra svarbiausios savybės.

– Kai politikas patiria spaudimą, didžiausias smūgis neretai tenka jo artimiesiems. Kaip jūsų šeima išgyveno šiuos itin įtemptus metus?

– Turbūt kaip ir daugelio politikų šeimos – su daug kantrybės.

Viešumoje dažniausiai matomas politikas, tačiau visus sprendimus, diskusijas ir kartais neteisingus kaltinimus kartu išgyvena ir jo artimieji.

Jie negali pasirinkti būti nuošalyje, nors dažnai to nusipelnytų.

Esu labai dėkinga savo šeimai už palaikymą. Be jų supratimo ir stiprybės šie metai būtų buvę gerokai sunkesni.

Žinoma, buvo momentų, kurie skaudino. Tačiau jie dar kartą priminė, kokia svarbi yra šeima ir žmonės, kuriais gali pasitikėti nepriklausomai nuo politinių pareigų.

– Kas per premjeravimo mėnesius jums asmeniškai buvo sunkiausia? Ko teko atsisakyti ir kaip šis nuolatinis spaudimas ir visuomenės didinamasis stiklas pakeitė jūsų santykį su artimiausia aplinka?

– Sunkiausia buvo ne darbo krūvis ir ne ilgos valandos. Sunkiausia buvo tai, kad krizės nesirenka patogaus laiko. Kartais tenka priimti sprendimus, kai žinai, kad jie nepatiks visiems, bet vis tiek turi daryti tai, kas, tavo įsitikinimu, yra teisinga valstybei.

Labiausiai gaila tik vieno – laiko, kurio nepavyko skirti šeimai. Visa kita yra darbo dalis, kurią sąmoningai pasirinkau. O artimųjų palaikymas per šiuos metus tik dar kartą parodė, kad svarbiausi dalykai gyvenime nesikeičia, kad ir kokias pareigas eitum.

– Ar per šį laikotarpį jautėte stiprų savo partijos ir koalicijos partnerių užnugarį, ar vis dėlto dažniau tekdavo kovoti vienai, o kritiniais momentais partneriai tiesiog atsitraukdavo į šalį?

– Politikoje visada būna diskusijų, nesutarimų ir skirtingų nuomonių. Tai normalu. Koalicija nėra žmonių grupė, kurių nuomonė visais klausimais yra vienoda.

Per šiuos metus mačiau ir palaikymą, ir sudėtingų diskusijų.

Tikiu, kad būsimasis premjeras turės stiprią partijos paramą ir tai leis jam dar daugiau dėmesio skirti darbams ir sprendimams, kurie svarbūs žmonėms.

– Jei atsuktumėte laiką atgal žinodama visus užkulisinius žaidimus, nuolatinį spaudimą, šeimos išgyvenimus ir galutinę baigtį, ar vėl sutiktumėte sėstis į premjero kėdę? Ko palinkėtumėte savo įpėdiniui?

– Nesigailiu dėl savo pernykščio sprendimo. Nepaisant visų iššūkių, spaudimo, klaidų ir sudėtingų momentų, tai buvo neįkainojama patirtis ir didžiulė garbė.

Vadovauti Vyriausybei nėra privilegija – tai atsakomybė. Ir nors ši atsakomybė kartais būna labai sunki, nė dėl vienos dienos nesigailiu.

O politikui, kuris perims šias pareigas, palinkėčiau neprarasti ryšio su žmonėmis.

Politikoje labai lengva pasimesti tarp procedūrų, skaičių ir kasdienių krizių, bet galiausiai visi sprendimai yra susiję su žmonėmis ir jų gyvenimu.

Palinkėčiau ir dar vieno dalyko – nepamiršti, kad empatija nėra silpnumo išraiška.

Priešingai, ji padeda priimti teisingesnius sprendimus.

Prasčiausiai buvo įvertintas A.Kubilius

Kaip Lietuvos gyventojai vertino pastaruosius 20 metų dirbusius premjerus ir jų vadovautas Vyriausybes? Tai parodė „Baltijos tyrimų“ atliktų apklausų rezultatų analizė.

Nuo 2006 metų liepos mėnesio dirbo septynios Vyriausybės, kurioms vadovavo G.Kirkilas, A.Kubilius, A.Butkevičius, S.Skvernelis, I.Šimonytė, G.Paluckas ir I.Ruginienė.

S.Skvernelio (premjeru buvo 2016–2020 m.) didžiausias palankus gyventojų vertinimas buvo 74 proc., didžiausias neigiamas – 49 proc., A.Butkevičiaus (2012–2016 m.) – atitinkamai 72 ir 58 proc., G.Kirkilo (2006–2008 m.) – 69 ir 66 proc., G.Palucko (2024–2025 m.) – 58 ir 61 proc., I.Ruginienės (2025–2026 m.) – 49 ir 54 proc., I.Šimonytės (2020–2024 m.) – 48 ir 75 proc., A.Kubiliaus (2008–2012 m.) – 39 ir 88 proc.

Per pastaruosius 20 metų geriausiai vertinta S.Skvernelio vadovauta Vyriausybė (vidutiniškai buvo 44 proc. pasitikinčių ir 52 proc. nepasitikinčių). Antra – A.Butkevičiaus vadovauta Vyriausybė (atitinkamai 42 ir 55 proc.), trečia – G.Palucko vadovauta Vyriausybė (41 ir 54 proc.), ketvirta – G.Kirkilo vadovauta Vyriausybė (33 ir 61 proc.), penkta – I.Ruginienės vadovauta Vyriausybė (33 ir 62 proc.), šešta – I.Šimonytės vadovauta Vyriausybė (32 ir 64 proc.), septinta – A.Kubiliaus vadovauta Vyriausybė (19 ir 77 proc.).

Didžiausia klaida, neišnaudota galimybė ir nuoskaudos: po I. Ruginienės tylos – išskirtinis interviu (8)