Viena stipriausių pasaulio žvalgybos organizacijų CŽA paskelbė ataskaitos dalį apie galimą Rusijos bandymą patikrinti, kaip veikia NATO penktasis straipsnis.

Dažniausiai panašius įspėjimus skelbia politikai, kartais pasakydami, kad remiasi žvalgybos duomenimis. Kokie tie duomenys, paprastai nedetalizuojama.

Įsimintinas CŽA perspėjimas apie galimai prasidėsiantį karą Ukrainoje nuskambėjo 2022 m. Įvairiai į tai buvo reaguojama.

Naujasis Ukrainos prezidentas V.Zelenskis net du kartus ramino visuomenę: esą – be panikos. Prieš Rusijai patraukiant karine kolona į Kijevą naujus Ukrainos vadovus dukart aplankė anuometinis CŽA direktorius. Aišku, ne turistiniais tikslais.

[[ge:lrytas:lrytas:43520398]]

Paskelbus dabartinį CŽA tekstą Lietuvos žiniasklaida bemat susidomėjo, kaip reaguoja šalies karyba. Kiek teko girdėti, ne visiems karybos žinovams – ekspertams, dažnai dalyvaujantiems panašiuose aptarimuose, krašto apsaugos ministro R.Kauno atsakymai patiko, jie buvo palaikyti labiau reklaminiais nei dalykiniais.

Mano požiūriu, ministras atsakė išsamiai ir logiškai, kaip ruošiamasi žvalgybinėje informacijoje numanomam scenarijui.

[[ge:lrytas:lrytas:43442602]][[ge:lrytas:lrytas:43502186]][[ge:lrytas:lrytas:43325092]][[ge:lrytas:lrytas:43417749]]

Ką dar galima pasakyti, kai pačiame įspėjime neaišku nei Rusijos prognozuojamos akcijos vieta, nei laikas, nei būdas.

O kiek tikėtinas ne tik CŽA ataskaitoje minimas galimas Rusijos bandymas patikrinti NATO straipsnį „visi už vieną“? Gal tik po pusšimčio metų bus sužinota, kaip didžiosios pasaulio valstybių žvalgybos renka informaciją. Ir kaip planuojama. Jei išvis planuojama.

„Barbarosos“ planai – žila senovė. Nemanau, kad yra koks nors Kremliaus slapto posėdžio apie NATO išbandymą protokolas. Tikrinti NATO – vadinasi, su didžiausiu pasaulio politiniu kariniu aljansu pradėti karą, kuris Rusijai, objektyviai vertinant, būtų pražūtingas, nors V.Putinas ir yra pareiškęs, esą karą su Vakarais galįs kariauti kad ir rytoj.

Šiaip jau, Kremliaus požiūriu, Vakarams remiant Ukrainą aukštų technologijų lygiu, jau dabar kariaujama su NATO.

Vis dėlto karinių pajėgumų balansas – ne Rusijos naudai. Kas atidžiau seka Rusijos pastangas pastaruosius metus, nesunkiai pastebės, kad viskas sukoncentruota į mūšio lauką, matuojamą net metrais pirmyn atgal.

Istorija vystosi „būti-nebūti“ kontekste faktiškai be jokių pašalinių temų. Be mūšio Rusija užleido Siriją, nesuteikė jokios pagalbos Venesuelai, ribotai parėmė Iraną ir suka galvą, kaip elgtis Kubos atžvilgiu. Maža to, vis garsiau kalbamai apie matomą ir jaučiamą ekonominę krizę. Ir tokiomis aplinkybėmis provokuoti karui NATO? Atidaryti frontą, po kurio liks Rusijos padalijimas?

[[ge:lrytas:lrytas:43535621]]

Didelės ir mažos žvalgybos tai žino ir vis tiek rašo, skelbia įspėjimus. Analizės, o ne kokių nors slaptų dokumentų, sprendimų pagrindu rengiami apibendrinimai neišvengiamai įvelia abejonę. O kas ir kaip konkrečiai gali įvykti?

Karas Ukrainoje galutinai perėjo į kitą fazę, kuri įvardijama išsekinimu. Abi pusės plačiu priemonių spektru naikina viena kitos karius, techniką, resursus, karinę ir ūkinę infrastruktūrą, žūva ir civiliai gyventojai. Kasdien. Greitomis nusprendžiant, ką sakyti visuomenei, ką ne, skelbiami žuvusieji, materialiniai ir psichologiniai nuostoliai. Net sugalvotas terminas „išsekinimo balansas“.

Kijevas viešai kartoja, jog dronai (V.Zelenskio teigimu, jų greitai bus milijonas) bei raketos, nutaikytos į Maskvą ir net už Uralo, privers Rusiją sėsti prie derybų stalo.

Maskva, savo ruožtu trimituodama „mūsų žmonių neišgąsdinsi“, kiekybiškai ir kokybiškai didina atakų į Ukrainą apimtį.

V.Zelenskio štabas pripažįsta, kad balistinių Rusijos raketų negali numušti ir net atleidžia diplomatus, nekovojančius dėl priešraketinės gynybos priemonių perdavimo į frontą.

Rusija irgi vis mažiau slepia dronų žalą ir visais lygiais organizuoja gynybą nuo šios epochos naujo karinio ginklo, pakeitusio vos ne visą karo klasiką. Ne tik organizuoja gynybą telkdama karinį pramoninį kompleksą antidroni—nėms naujovėms, bet ir atvirai planuoja naikinti vietas, kur jie gaminami.

[[ge:lrytas:lrytas:43535614]]

Taip pat skelbiama, kad turimas naujas karines technologijas gaminančių ir Ukrainai perduodančių įmonių Vakaruose sąrašas.

Garsiai ir viešai klausiama, ar nereikėtų tokias įmones, kad ir NATO šalyse, subombarduoti. Čia pat ir atsakoma: bombarduoti, vadinasi, pradėti karą su NATO. Dabar tai esą neįmanoma.

Bet esama kitokių būdų ir priemonių. Kokių – nereikia spėlioti iš trijų kartų. Savaime suprantama, tai diversijos, pastaruosius penkerius metus pasauliniu mastu paplitusi ir ištobulėjusi priemonė. Jau klasika yra tapęs Izraelio karas su Iranu ir teroristinėmis grupuotėmis kitose valstybėse.

Diversiją galima organizuoti taip, kad ir po daug metų sunku tiksliai nustatyti, kas ją įvykdė. Juo labiau sudėtinga jos pagrindu aktyvuoti garsųjį NATO penktąjį straipsnį.

Pavyzdžiui, falsifikuotas dronas (nebūtinai kirtęs valstybės sieną) įsirėžia į NATO šalies karinę gamyklą. Kas po to? Keli grėsmingi pareiškimai – ir viskas. Antai Lenkijoje nukrito dronas, išmušė duobę. Su kelių procentų abejone paskelbus, jog aparatas – Rusijos, pusdienį pakalbėta apie NATO penktąjį straipsnį. Rezultatas po dviejų savaičių – Lenkijos premjero įspėjimas apie galimas Rusijos provokacijas ateityje.

Tą patį omenyje turėjo ir CŽA savo ataskaitoje. Iš jos aišku, kam reikia ruoštis. Savaime suprantama, tradiciškai ruoštis ore, žemėje ir ant vandens, o konkrečiai – diversijoms.

Mečys Laurinkus. Rusijos diversijos ir 5-asis NATO straipsnis