Visos bendruomenės, tautos, valstybės, imperijos turi savo istorinės atminties vietas ir ženklus, išliekančius, kol tos bendrijos egzistuoja. Tai istorijos vadovėliai, muziejai, turistiniai bukletai.

Istoriniai ženklai – tai ir bendruomenės tapatybės liudijimai, vienybės ir sutelktumo jausmo, ypač kai jis blėsta, pavyzdžiai.

Lietuvos istorijoje nuo seniausių laikų tokių ženklų taip pat ne vienas. Žalgirio mūšis – įvairiausiais priminimo pavidalais.

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos naujausios istorijos du ryškiausi ženklai – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22–23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose ir jo paskatintas įvykis – 1989 m. rugpjūčio 23 d. unikalus Baltijos kelias, kurį kopijuoja ir kitos šalys. Tai prisimenama kasmet.

[[ge:lrytas:lrytas:43626823]]

Kaip ir žmogaus individuali siela, bendruomenėse laisvės dvasia atsiranda ir egzistuoja, net apmirusi prisikelia. Fiziškai tai pademonstravo Sąjūdžio suvažiavimas, kai sausakimši Sporto rūmai, kur buvo susirinkę žmonės iš pusantro tūkstančio Sąjūdžio rėmimo grupių, stojosi ir plojo net tada, kai niekas iš tribūnos nekalbėjo.

Laisvės dvasia iš trijų okupuotų nedidelių valstybių sklido imperijoje greičiau už garsą. Ji įsiamžino tūkstančiuose Sąjūdžio ženklelių.

Laisvės dvasia išsiliejo į nepriklausomą valstybę, tačiau vieta (Sporto rūmai), iš kurios ji pasklido, paseno ir aptrupėjo. Natūraliai atėjo metas ką nors su rūmais daryti – nugriauti, atnaujinti. Ir kokį tolesnį likimą jiems, įsirėžusiems į žmonių atmintį, skirti.

Prasidėjus svarstymams, kaip su Sporto rūmais, prarandančiais padorų vaizdą, pasielgti, nė sekundę neabejojau, kad jie bus skirti reikšmingam istoriniam įvykiui įamžinti. Vilnius – senas miestas ir jame nemažai vietų, kur kažkas ant kažko pastatyta.

[[ge:lrytas:lrytas:43396062]][[ge:lrytas:lrytas:43174443]][[ge:lrytas:lrytas:42954947]]

Paaiškėjo, kad Sporto rūmai stūkso ant sugriautų žydų kapų. Sovietų darbas. Todėl atnaujinant pastatą reikalinga dar viena atmintis, susijusi su kadaise sulygintais kapais. Savaime suprantama, kilo diskusija, kaip ką atsiminti ir pagerbti. Įtraukta ir visuomenė, kurios didžioji dalis vis dėlto yra už visuomeninę (sąjūdinę) atmintį, o mažesnė – už muziejinį žydų kapinių paveldą. Aš, kaip Sąjūdžio senbuvis, esu už pirmąjį variantą. Žinoma, neignoruojant ir antrojo.

Nesiveliant į įvairių Vyriausybių sprendimų peripetijas, kas juose teisiškai reikšminga, kas ne (kvalifikuotai tai yra atlikęs Kovo 11-osios Akto signataras J.Prapiestis), buvo pradėtas reikiamos atminties derinimo projektas.

2022 m. po penkiolikos metų darbo (S.Kuncevičiaus projektavimo firma, dabar projektų vadovė – L.Kuncevičienė) visos reikalingos tokiems reikalams institucijos pritarė, kad reikia traukti Sporto rūmus iš gresiančios nebūties.

Bet Lietuva nebūtų Lietuva, jeigu ne vėl tas „bet“. Esą reikia ne centrų, o muziejaus, kuriame vietos atsirastų ir Sąjūdžiui.

Kovo 11-osios Akto signatarų klubo pirmininkės B.Valionytės žodžiais: „Išduotas leidimas rekonstrukcijai ir aplinkos tvarkybai, viskas išdiskutuota, viskas suderinta, visi parašai sudėti ir štai šiandien vėl užsukame bangą iš naujo.“ Paprasčiau tariant, trūkt už vadžių, ir vėl viskas iš pradžių.

Esą muziejui visiškai kiti projektiniai reikalavimai. Vėl laukti dešimt metų?

Prieš kelias dienas teko dalyvauti premjero patarėjo D.Kuolio iniciatyva surengtame susitikime. Jame architektams, urbanistams, paveldosaugininkams, visuomenininkams, signatarams buvo pristatytas jau minėtas Vilniaus sporto rūmų rekonstravimo projektas.

Yra vilties, kad Vyriausybė priims protingą sprendimą. Negalvos, kad po kelerių metų, kaip vis dažniau kartojama (ypač Vokietijoje), bus Rusijos ir NATO karas ir drieksis kitos kapinės, kurias, jei tik bus kam, reikės atminti.

Karas šliaužia į mūsų pusę. Išgirdau tokią geopolitinių procesų ekspertų užuominą apie Europą ir Lietuvą. Atšliauš ar ne?

Nors nuolat stebiu karo įvykius pasaulyje ir drauge agresyvią politikų retoriką, negaliu net pats sau atsakyti, kur link šliauš istorija.

Aišku tik tiek, kad JAV karas su Iranu nepasibaigė, o Ukrainoje planuojama didinti žuvusiųjų plotą iki žiemos, o gal net ir visus kitus metus.

Galima apskaičiuoti, kiek apytiksliai padidės būsimos kapinės. Kyjivas kasdien praneša apie Rusijos kariuomenės netektis (nuolat, be išeiginių, – daugiau kaip tūkstantis karių). Atitinkamai skelbia ir Maskva apie Ukrainos netektis.

Patikrinti, kiek aukų iš tikrųjų, neįmanoma, bet fronte žūva daug žmonių. Sudaužyta infrastruktūra – irgi kapinės.

Kiek laiko tai tęsis? Kol nebeliks, ką daužyti? Kol pasibaigs tai, kuo naikinama? Ir pagaliau nebebus kam kovoti? Ir kas po to?

Negi įsivaizduojama, jog viena iš kariaujančių pusių iškels rankas – viskas, išsekom. Kapituliacija?

Visiškai neįmanomas variantas tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje.

Rusija kraštutiniu atveju imsis strateginės ginkluotės, nors tiek Ukrainoje, tiek Vakaruose tuo netikima. Vis dėlto jei taip atsitiks, teks į mūšį stoti NATO valstybėms. Karas į mūsų pusę nebešliauš, o skris raketomis.

Strateginiai kariniai mokymai Tolimuosiuose Rytuose, dalyvaujant net V.Putinui, branduolinės triados tikrinimas visose dislokacijos vietose ir savo ruožtu neeilinės NATO pratybos Baltijos jūros regione – tai žinios apie galimą rimtą scenarijų.

Atsitraukus nuo karšto stebėjimo ir ramiai pagalvojus tikrai nesinori tikėti tokia bjauria istorijos eiga. Kažkoks vidinis balsas sako – taip neįvyks. Ir tikrai nereikia laukti, kol koks nors dronas pribaigs Sporto rūmus.

Mečys Laurinkus. Nereikia laukti, kol koks nors dronas pribaigs Sporto rūmus