Apie žurnalisto darbą, jo kainą ir tai, kodėl visuomenei vis dar būtina patikima informacija, V. Balkūnas kalba Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart vienijančiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Esate sakęs, kad jus traukia vietos, į kurias įprastai niekas nenori eiti. Tai kodėl būtent ten, jūsų manymu, gimsta svarbiausios istorijos?
V. Balkūnas: „Žurnalisto darbas – parodyti tai, ko paprastai žmonės nemato“
– Aš manau, kad žmonės formuoja savo pasaulį ir pasaulėžiūrą iš to, ką girdi ir mato viešojoje erdvėje, o tie, kurie garsiai kalba ir rėkia, dažnai turi labai siaurą požiūrį. Mano tikslas – tą požiūrį praplėsti, parodyti šešėlius, kad skaitytojai ir žiūrovai pamatytų pasaulį daug platesnį. O jis iš tiesų yra ir labai platus, ir įdomus, ir įspūdingas.
Dirbi ir vis galvoji – ar dar kas nors gali nustebinti? Ir būna, kad nustebina. Tai vienas dalykas. Antras dalykas turbūt būtų tas, kad ten, kur niekas nemato, labai daug ką galima pakišti po kilimu.
Teisėsaugos ir nusikalstamame pasaulyje galioja viena iš tokių taisyklių: jeigu nori gerai paslėpti daiktą, slėpk ten, kur niekas nenorės eiti ir žiūrėti. Dažnai po slaptumo šydu slepiami dalykai, kuriuos visai smagu ištraukti.
– Esate fotožurnalistas ir tyrimų žurnalistas. Kaip manote, kada nuotrauka pasako daugiau negu tekstas, o kada vien vaizdo neužtenka?
– Aš manau, kad tai yra dvi skirtingos komunikavimo formos, tačiau jos labai gražiai viena kitą papildo. Žiūrovas ir skaitytojas ieško informacijos tam, kad patirtų emociją arba ką nors sužinotų. Mano nuomone, nuotrauka suteikia emociją, o tekstas – gylį ir turinį. Net jei parašysi geriausią tekstą, bet nebus kabliuko – nuotraukos, greičiausiai jis nesulauks tiek dėmesio. Nuotrauka sukelia emociją, o tekstas paaiškina.
– Teko dirbti karo zonose, migrantų keliuose, su slaptosiomis tarnybomis ir kriminalinių tyrimų temomis. Kas jums padeda neprarasti profesinio smalsumo po tiek daug sudėtingų patirčių?
– Manau, kad smalsumas žurnalistui yra viena būtiniausių savybių, nes jei nebūsi smalsus, eisi paviršiumi, tarsi rašymo mašinėlė. Visa tavo medžiaga bus pilka. Tas smalsumas yra būtinas ir jis nedingsta, tik keičiasi.
Jei iš pradžių, pradėjus dirbti žurnalistikoje, viskas būna įdomu – tik duok išbandyti, visur nueisi ir viską pažiūrėsi – tai natūralu, kad vėliau, kai įgyji patirties, smalsumas neišnyksta, o keičiasi.
Jei, pavyzdžiui, prieš 20 metų rengiau medžiagą apie narus gelbėtojus, kurie iš vandens traukia žmones, tai jau vien pats faktas, kad apie juos rašai, kaip jie atrodo, galimybė pačiam panerti būtų įdomu.
Dabar jau žiūri į tai kaip į įprastą darbinę aplinką, bet tau įdomu, kodėl Lietuvos narai gali panerti ir ištraukti kūnus iš 20 metrų gylio? Ką daryti su tais, kurie yra giliau? Gal valstybė negali užtikrinti, kad būtų parengti profesionalūs narai, galintys juos ištraukti ir iš didesnio gylio? Tas smalsumas lieka, tik palaipsniui keičiasi ir gilėja.
Susiję straipsniai
– Kada nusprendžiate, kad dėl istorijos reikia rizikuoti, o kada atrodo, kad geriau nesivelti?
– Nežinau, ar tikrai tiek daug tos rizikos yra, bent jau mano darbe. Galbūt kai kam atrodo kitaip. Aš manau, kad daugeliu atvejų tai ne rizika, o paties žmogaus baimė atsidurti ten, kur nepatogu, patirti diskomfortą, daryti tai, ko niekada nesi daręs. Jeigu sugebi tas baimes įveikti, rizika praktiškai išnyksta.
Ir vienas iš tų dalykų, kurių, mano supratimu, žurnalistams vertėtų atsikratyti, yra baimės. Nes jeigu bijosi, tai bijosi kiekviename žingsnyje – rizika ar ne rizika.
Kitas aspektas – ką daryti, jeigu rizika iš tiesų yra? Karo zonose ar kitose sudėtingose situacijose vis tiek dažniausiai nebūni vienas. Rengi medžiagą apie žmones, kurie ten gyveno iki tol, todėl reikia jais pasitikėti, jų klausyti ir eiti paskui juos.
– Jūsų darbuose dažnai atsiveria visuomenei nematomos vietos ir žmonės. Ar, jūsų nuomone, tai yra viena svarbiausių žurnalistikos misijų?
– Taip, parodyti tuos šešėlius, kurių žmonės paprastai nemato, ir yra vienas iš esminių žurnalistikos uždavinių. Padaryti pasaulį platesnį, kad žmonės jį tokį pamatytų, tikrai verta ir pačiam įdomu.
– Po visko, ką jums teko matyti tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, kas jums labiausiai suteikia vilties?
– Labai paradoksalu, bet Lietuvos žmonės. Iš vienos pusės matai daug negerovių, bet iš kitos – matai, kaip visuomenė bręsta ir daugėja tikrai atsidavusių žmonių, kurie galvoja ne tik apie save, stengiasi dėl kitų. Būtent ta didėjanti žmonių dalis man kelia didžiausią viltį ir džiaugsmą.