Apie nepatogius klausimus, santykį su šaltiniais ir tai, kaip kinta politikų komunikacija su žurnalistais, tinklalaidėje „Žmonės, kurie šviečia“ diskutavo portalo Lrytas aktualijų redaktorė Agnė Černiauskaitė ir Žurnalistų profesionalų asociacijos (ŽPA) pirmininkė, „Redakcijos“ žurnalistė Birutė Davidonytė.
Klausimas, ministrui kainavęs postą
Šiuolaikinė žiniasklaida yra neįsivaizduojama be aktualijų ir tyrimų žurnalistikos, atliekančios skirtingas, tačiau vienodai svarbias funkcijas visuomenėje. Kol aktualijų žurnalistai siekia pirmieji pranešti apie naujausius ir svarbiausius dienos įvykius, tyrimų žurnalistai gilinasi į sudėtingas ir dažnai nutylimas temas, siekdami atskleisti tai, kas dažnai kruopščiai slepiama nuo visuomenės akių.
Kaip gauti atsakymą iš politiko? Žurnalistės apie tai, kas vyksta už interviu ribų
Paklaustos apie tai, kuri kryptis, žurnalisčių manymu, leidžia greičiau gauti teisingą informaciją, pašnekovės vieningai sutiko, kad abu žanrai vienas kitą papildo ir gali lemti didelius pokyčius.
Anot A. Černiauskaitės, nors B. Davidonytė turi mėnesius rinkti informaciją, atskleisti spragas ar finansinius nusikaltimus, vienas kompromituojantis klausimas gali sukelti netikėtą politiko reakciją.
A. Černiauskaitė prisimena savo atgarsį sukėlusį praėjusių metų interviu su tuometiniu kultūros ministru Ignotu Adomavičiumi, kai interviu metu užduotas klausimas „Kam priklauso Krymas?“ lėmė ministro kėdę.
Išgirdęs klausimą I. Adomavičius tuomet ilgai tylėjo, o po interviu paprašė galimybės į jį atsakyti iš naujo. Tokia ministro reakcija sulaukė didelės kritikos bangos ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainos bei kitų užsienio šalių žiniasklaidoje, o galiausiai baigėsi I. Adomavičiaus atsistatydinimu.
Susiję straipsniai
Šis staigus ministro nuopuolis įrodė, kad kartais politiko karjerai pakanka tik vieno klausimo.
„Nors tai nebuvo tyrimas, vienas taiklus klausimas sukėlė nemažesnį atgarsį, – tikina A. Černiauskaitė. – Tyrimai turbūt daugiausiai politikų išverčia iš postų, bet man atrodo, kad tai lyg dvi dėlionės detalės, kurios susijungia ir sukuria bendrą vaizdą.“
Žurnalistei antrino ir B. Davidonytė, teigdama, kad būtent šis interviu jai liko kaip ryškiausias pavyzdys, kai vienas klausimas lėmė politinį pokytį.
Ji pažymi, kad toks atvejis puikiai iliustruoja, kaip aktualijų žurnalistika gali veikti greičiau ir kartais net stipriau nei tyrimas.
Politikai renkasi, su kuriais žurnalistais nori kalbėti
Kuo toliau, tuo sunkiau prispausti politiką nepatogiu klausimu, pastebi B. Davidonytė. Ji įžvelgia naują tendenciją – politikai dabar patys renkasi, su kuriais žurnalistais nori kalbėtis.
T.Bauro nuotr.
„Pas vienus žurnalistus jie eina į laidas, pas kitus – ne. Yra politikų, kurie turi savotiškus juoduosius sąrašus ir nekelia ragelio nepatinkantiems žurnalistams.“
Socialiniai tinklai, pasak jos, leidžia politikui savo naratyvu kalbėti tiesiogiai su žmonėmis, nelaukiant nepatogaus žurnalisto klausimo.
„Kartais mes strateguojame, kaip čia geriau elgtis, kad gautume tiesų atsakymą, nes jeigu nusiųsime raštu, tai atsakys atstovas spaudai, kuris turės daug laiko pasiruošti ir nebūtinai sakys tiesą ar paties politiko žodžius“, – pasakoja B. Davidonytė.
A. Černiauskaitė savo ruožtu prisimena, kad anksčiau Seime veikdavo įprasta taisyklė – jei nori nepatogaus klausimo be atstovo spaudai, lauki premjero koridoriuje antradienį ar ketvirtadienį, kai jis eina pro šalį ir paprastai stabteli.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais, kaip pažymi aktualijų redaktorė, buvusi premjerė Inga Ruginienė paprasčiausiai nesustodavo – prabėgdavo arba slapta patekdavo į pastatą kitais keliais.
„Mes, atrodo, jau užsiėmę tuos koridorius buvome – vienas prie įėjimo, kitas kitur, bet dar kažkokių slaptų praėjimų atsiranda ir tu kartais net fiziškai neturi galimybės pagauti politiko“, – tikina A. Černiauskaitė.
Sutikdama su žurnaliste, B. Davidonytė pridūrė, kad politikai mėgsta dėmesį, tačiau jo vengia, kai tema pasisuka nepatogia kryptimi.
„Remigijus Žemaitaitis šiaip labai mėgsta kalbėtis, bet kai mes ateidavome su tyrimų klausimais, pavyzdžiui, kodėl iš deklaracijų dingo šimtas tūkstančių grynųjų ar kokios yra partijos finansavimo schemos, jis visada pabėgdavo nuo tų klausimų.
Jis nori kalbėti tai, ką jis nori papasakoti savo rinkėjams“, – yra įsitikinusi B. Davidonytė.
Tendenciją palygino su buvusiomis Vyriausybėmis
Palyginusi dabartinę padėtį su ankstesnėmis Vyriausybėmis, ji pastebi, kad nors Algirdo Butkevičiaus ar Andriaus Kubiliaus Vyriausybėse būdavo labai aštrių susikirtimų su žurnalistais, politikai suprasdavo, kad tai – žurnalisto darbas.
„O dabar matome tokį padidintą jautrumą kritikai ir norą kai kurių klausimų išvengti“, – aiškina ji.
Pokalbio metu pašnekovės sutarė, kad toks padidėjęs jautrumas kritikai neretai virsta ir atvira konfrontacija, netgi populistine taktika.
„Politikai dabar ne tik renkasi žurnalistus, su kuriais nori kalbėti, bet ir pereina į puolimą – vietoj to, kad atsakytų, kodėl meluoja, sako, kad tu man užduodi prastus klausimus, tu meluoji. Vietoje to pasakyk, kas tuomet yra tiesa“, – sako A. Černiauskaitė.
Pasak jos, tokia taktika veikia, nes dalis visuomenės, ypač nepasitikinti žiniasklaida, lengvai tiki politiko žodžiais ir nukreipia nepasitikėjimą į žurnalistą.
Ar visuomenė pasitiki žiniasklaida?
Praėjusiais metais kilę masiniai protestai prieš LRT įstatymo pataisas (kurių vienu pagrindinių veidų buvo ŽPA pirmininkė Birutė Davidonytė) rodo aktyvų visuomenės pasiryžimą ginti žiniasklaidą, sako „Redakcijos“ žurnalistė.
B. Davidonytė akcentuoja, kad nors apklausos rodo, kad tik trečdalis žmonių pasitiki žiniasklaida, žmonių skaičius šešiuose protestuose „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ faktiškai nemažėjo – tai, jos manymu, yra paspirtis žurnalistams.
Kita vertus, B. Davidonytė sako, kad pasitikėjimas žiniasklaida pasireiškia krizinių situacijų, pavyzdžiui, oro pavojaus, metu.
„Žmonės grįžta ieškoti informacijos būtent į tą pačią žiniasklaidą ir ieško atsakymų, ieško informacijos.“
„Tą akimirką žurnalistai nesureagavo“
Visgi kritika žurnalistų taip pat neaplenkia. Visuomenei laidant replikas, kad žurnalistai tapo švelnesni ir nebeužduoda kritiškų klausimų, B. Davidonytė su tuo nesutinka.
„Turime visokių formatų, visokių laidų, visokių žurnalistų ir Seime. Man atrodo, kad žurnalistas tiesiog turi prisitaikyti prie besikeičiančios realybės ir situacijų, kurių anksčiau nebūdavo.“
Kaip pavyzdį ji pateikia atvejį, kai politikas Gintautas Paluckas pareiškė žurnalistui Šarūnui Černiauskui, kad į jo klausimus neatsakys.
„Tą akimirką žurnalistai nesureagavo, bet po to, kiek girdėjau, kiti žurnalistai išmoko pakartoti tą patį klausimą, kad politikas negalėtų išsisukti – juk klausimas yra skirtas politikui, o visuomenė turi teisę žinoti atsakymą“, – akcentuoja B. Davidonytė.
Ji aiškina, kad žurnalistas dabar turi iš anksto pagalvoti, ką darys, jei į jo laidą atėjęs politikas pasakys, kad su tam tikru žmogumi nebendraus ir tiesiog išeis.
„Tokių situacijų jau daug metų neprisimenu, ir kartais sureaguojama galbūt klaidingai, bet tiesiog todėl, kad nėra išmoktų pamokų, nėra tarsi parašyto vadovėlio, kaip reikia elgtis.
Tai panašu į krizę – kai nesame pasipraktikavę, neturime įgūdžio, kaip tą akimirką sureaguoti“, – teigia B. Davidonytė.
Kodėl politikai vis tiek sutinka bendrauti?
Kodėl politikai sutinka bendrauti, jei žino, kad žurnalistas užduos nepatogų klausimą? A. Černiauskaitė patikina, kad iki šiol nebuvo situacijos, kad kas nors atsisakytų duoti interviu.
„Būna, kad tariesi dėl interviu ir sako, kad „nu jau tu čia dabar prisikabinsi“. Tai mano toks darbas, bet, turbūt, yra prie ko prikibti. Vis tiek politikas bendrauja ir kalbasi ne su žurnalistu, jis kalba su visuomene.
Ne žurnalistui jis neatsako į klausimą, o visuomenei. Žurnalistui kartais net labai geras atsakymas, kai politikas nusprendžia tylėti ar pabėgti“, – sako aktualijų žurnalistė.
Kaip išlaikyti ribą su šaltiniu ir atpažinti, kada pateikiama neteisinga informacija?
Pasak B. Davidonytės, viskas prasideda nuo motyvacijos vertinimo.
„Kiekvienas žmogus, kreipdamasis į žurnalistą, turi kažkokią motyvaciją. Ji gali būti teigiama, kai žmogui tiesiog pikta, kad kažkas blogai įvyko, bet gali būti ir nuoskauda ar net kerštas.
Net jei šaltinis yra suinteresuotas – pavyzdžiui, neteisingai atleistas iš darbo ir norintis papasakoti apie įmonėje vykstančias negeroves, tai nereiškia, kad jo turima informacija yra nesvarbi ar neteisinga“, – sako ŽPA pirmininkė.
Pagrindinis apsisaugojimas nuo manipuliacijų, tikina B. Davidonytė, yra informacijos tikrinimas kitais būdais – ieškant šaltinių, dokumentų, liudijimų, kurie ją patvirtintų arba paneigtų.
Taip pat B. Davidonytė akcentuoja, kad dažnai ryšys su šaltiniu yra laikinas, todėl artimesnio ryšio su juo reikėtų vengti.
„Labai dažnai šaltinis tampa vienkartine istorija. Todėl žurnalistas turėtų suprasti, kad šaltinis yra šaltinis, o ne draugas, ir ryšys neturėtų pereiti į labai asmeninį santykį.
Galbūt ir asmeninėje aplinkoje yra šaltinių, kurie galėtų pranešti, tačiau aš ir pati to vengiu, kadangi tai sukeltų interesų konfliktą“, – akcentuoja B. Davidonytė.
A. Černiauskaitė papildo, kad kartais šaltinis ne specialiai siekia suklaidinti, o tiesiog taip suvokia situaciją.
„Dėl to labai svarbu paklausti daugelio žmonių – antro, trečio, ketvirto, penkto, – nes visi tą pačią situaciją galime matyti šiek tiek kitaip“, – tikina ji.
Pavojingiausia tuomet, kai tiesa susipina su melu
Priešingai nei įprasta manyti, didžiausią riziką žurnalistikoje kelia ne atviras melas. Pasak pašnekovių, kur kas pavojingesnė situacija susiklosto tuomet, kai pateikiamoje informacijoje tiesa susipina su melu.
„Esame net įtarę kelis kartus, kad per tam tikrus žmones mums specialiai buvo pakišta neteisinga informacija, kad ją praneštume. Pavojingiausia yra tada, kai yra dalis tiesos ir dalis netiesos – tikrini, ir atrodo, kad dalis kaip ir taip vyko, bet ne visai taip.“
Anot B. Davidonytės, tokios situacijos metu nuspręsti, ar informaciją verta viešinti, padeda viešo intereso prizmė ir atsakymas sau: „Ar ši informacija yra svarbi visuomenei ir ar aš galiu ją įrodyti?“
„Pagal etikos kodeksą žurnalistas dažniausiai negali remtis vienu šaltiniu, turi būti bent du nesusiję šaltiniai“, – sako B. Davidonytė.