Jau po pirmų Christopherio Nolano režisuoto įspūdingo filmo „Odisėja“ epizodų buvo aišku, kad tai ne Homero epo vienos dalies iliustracija, o sava ne kartą kino ekranuose matytos legendinės istorijos interpretacija.

Iš visų garsaus britų režisieriaus kūrinio komentarų man labiausiai patiko (mat ir pats panašia linkme galvojau) jauno filosofo dr. K.Kirtiklio mintis: Odisėjo ir jo bendražygių sugrįžimas į tėvynę iš po dešimties metų nesėkmingai pulto ir pagaliau klasta (Trojos arklys) įveikto, sudeginto ir išžudyto miesto – tai paskesnis Europos nueitas (ir tebeeinamas) kelias, atspindėtas kino meno kalba.

Ne tik mano kartos žmonėms vaizduotėje tebėra įspaustas graikų didvyrių žygis į Troją vaduoti gražuolės blondinės Elenos ir iki šiol gudrumo simboliu laikomas Trojos arklys.

Filme – ir iš jūros tempiama „danajų dovana“ su „viduriais“ nepanaši į paauglystėje atmintyje nubraižytą paveikslą, ir Trojos užėmimas (nušlavimas) nelabai herojiškas. Ne blondinė ir Elena. O ir ilgoje kelionėje namo žygio refleksija anaiptol ne pagoniška, o greičiau krikščioniška.

[[ge:lrytas:lrytas:44397865]]

Nors šiuo metu kai kurie žodžiai apie karus skamba banaliai ar propagandiškai, mano nuomone, „Odisėja“ – antikarinis filmas. Į karo žygį išeinama, išjojama, išplaukiama, o dabar ir išskrendama, bet iš karo reikia grįžti į tėvynę ne tik kojomis – visa žmogiškąja būtimi.

Teatleidžia apžvalgos skaitytojas už primityvią vaizduotės tąsą – iš kino salės keliamės į šiuolaikinį Europos tebeeinamą kelią. JAV lėktuvnešiai plaukia vos ne į šių laikų Troją, kuri esą buvo kažkur prie Dardanelų ir kontroliavo praplaukiančiuosius, aplinkui Iraną, užsimojusį pasiimti Hormūzo sąsiaurį ir dar prieš tai pretenduojantį į ginklų ginklą, kurį oficialiai šiuo metu turi devynios valstybės.

[[ge:lrytas:lrytas:44049432]][[ge:lrytas:lrytas:44151960]][[ge:lrytas:lrytas:44284921]]

Kai kurios JAV karinės jūrų tvirtovės grįžta ne linksmiau nei Odisėjo bendražygiai.

Bet apsisukusios tėvynėje – vėl atgal. Raketas keičia ekonominės replės. Pakaitomis su moderniais dronais – tol, kol iš Irano, anot D.Trumpo, liks Troja po karo.

Kiek tai truks ir koks bus sugrįžimas, įamžins nebent koks nors ateities Homeras.

Legendinių istorinių aukštumų link slenka 2014 m. prasidėjęs karas (su pertraukomis) tarp Rusijos ir Ukrainos.

Jame netiesiogiai įvairia forma dalyvauja net penkiasdešimt valstybių.

Karas, kuris per pastaruosius ketverius metus pasikeitė iš esmės, kur nė viena pusė negali nugalėti kitos, kur net nematyti „sugrįžimo“ į tėvynę, į taiką, nes dar tebevykstant mūšiams jau rengiamasi kitam karui po ketverių penkerių metų.

Skelbiami net projektai 30 metų karui. Skaičiuojama – karai kartojasi kas trisdešimt metų. Dabar – nuolatinis ruošimasis dienai X.

Filmo pabaigoje Odisėjas pasiekia Itakę, ištikimą Penelopę, šeimą, taiką. Atiduoda valdžią sūnui ir vėl iškeliauja.

Kur? Ten, kur ir Europa. „Iliadų ir Odisėjų“ keliu. Tik retkarčiais pertraukiamu maršrutu. Ar įmanoma kita, be karų ir pasiruošimų jiems, kryptis? Svajonėse galima, realybėje – daug blogiau, visai be „sugrįžimo“.

Nieko nėra paprasčiau už taiką – reikia nekariauti, neplaukti su ietimis į Troją, neprovokuoti „sugrįžimo“ su sąžinės kiklopais, gyvaisiais mirusiais iš Hado, atminties sirenomis.

Reikia ne tik nekariauti, bet karui ir nesiruošti. Nesiginkluoti ir nusiginkluoti, kaip ragino savo kelionėje į Prancūziją popiežius Leonas XIV (įdomu buvo stebėti popiežiaus kvietimo melstis už taiką besiklausančio Prancūzijos prezidento E.Macrono, dalijančio į visas puses „branduolinį skėtį“, veido išraišką).

Pakėlusi antakius Europos žiniasklaida laukė Leono XIV kvietimų ir raginimų tęsinio – negi pakartos popiežiaus Pranciškaus padrąsinimą Ukrainai nebetęsti karo? „Linkėjimai pasveikti“ yra gerai, malonu jų klausyti, bet, kaip sakoma, gyvenimas yra gyvenimas.

Europa ne tik ruošis karui, bet ir kariaus, ir net žinoma, kada. Po visų karų, jei bus kam tai padaryti, kas nors parašys naują „Odisėją“, kuri ir yra Europos likimas.

Todėl filosofiškas Ch.Nolano kūrinys nesibaigia kaip pasaka: sugrįžęs į tėvynę Odisėjas ilgai ir laimingai gyveno.

Pakeliui iš kino salės užtikau kitą anonsą – ne mažiau garsaus režisieriaus R.Scotto filmą „Šuns žvaigždynas“.

Kaip skelbiama, tai apokaliptinis trileris apie tai, kaip išgyventi po milijonus, o gal ir daugiau gyvybių nusinešusios gripo epidemijos.

Po kelių dienų išgirdau apie maro ženklus Rusijoje. Ir nerimą dėl to net iš aukščiausių JAV valdžios tribūnų.

Savaime suprantama, akimirksniu išplito diskusijos, ką tai reiškia, ką daryti.

Tai gal ne karams, ne dronų sienoms, ne balistinių raketų numušimui reikia ruoštis? Nežinau, ką pasakyti. Belieka stebėti, kas vyksta už lango.

Net trys organizacijos būrėsi gatvėse imigracijos tema. Viena – prieš imigraciją, kita – už, trečia – prieš neapykantos kurstymą. Kultūringi, be muštynių susitelkimai dėl problemos, kuri dabartinėmis valstybės gyvenimo aplinkybėmis neišsprendžiama.

Artėjant dienai X (ne vien Lietuvoje, bet kol kas tik žodžiais) atvykstančiųjų gausės, kursis ir kitų kultūrų bendruomenės. Intensyvės ir pasipriešinimas, kuris bus ne toks kultūringas.

Kirba prognozė apie Lietuvos politinėje erdvėje ne už kalnų pasirodysiančią artimą Vokietijai „alternatyvą“.

Gal net su kitokių nei dabartiniai santykių su Rusija programos dalimi.

Mečys Laurinkus. Kirbanti prognozė apie Lietuvos politinę erdvę