Ilgamečiai žurnalistai neslepia, kad istorijos gali pravirkdyti ir eteryje: tai atneša bejėgystės jausmą

Atsakymų į šiuos klausimus ir darbo užkulisiais, tinklalaidėje „Žmonės, kurie šviečia“, dalijasi ilgamečiai televizijos žurnalistai ir laidų vedėjai Paulius Skučas ir Justina Bezaraitė.

Lrytas tinklalaidėje „Žmonės, kurie šviečia“ žurnalistai atvirai kalba apie tai, kaip šiandien tenka ieškoti būdų pasiekti politikus, kodėl atsakymą kartais reikia tiesiogine prasme „strateguoti“ ir su kokiais iššūkiais susiduriama kasdien dirbant naujienų sraute.

Nuo pirmos akimirkos J. Bezaraitė drąsiai tvirtina, kad pasibaigus eteriui neįmanoma „išjungti“ žurnalisto rolės.

„Kiekvieną kartą sutikus įdomius žmones, atsidūrus įdomioje aplinkoje, tas smalsumas ima viršų, nuolat galvoji apie temas“, – neslepia ji.

Jai antrino ir P. Skučas, ir darbą žurnalistikoje prilygino su kino industrija, kuomet šioje aplinkoje besisukantys žmonės į kiną žiūri visai kitomis akimis.

„Išėjus iš oficialios kamerų zonos, lieka visos kitos priemonės, kurios jau lenkia kameras“, – pridūrė jis.

Žurnalistikoje kasdien nežinai, kas gali įvykti, todėl J. Bezaraitė akcentuoja, kad šis darbas įskiepijo punktualumą bei lankstumą. Smalsumas nuo vaikystės J. Bezaraitę vedė link žurnalistikos, todėl šią profesiją vadina dovana.

„Nežinau kitos profesijos, kur galima pamatyti spalvotą gyvenimą“, – teigė ji.

Apie darbo užkulisius pasakodama J. Bezaraitė akcentavo, kad vieną dieną gali kalbinti žmogų, turintį priklausomybę narkotikams, kitą dieną milijardierių, prezidentą ar karalių ir tai išugdo daug gebėjimų bei atneša įvairių patirčių.

Muzikantų šeimoje užaugęs P. Skučas nuo mažens jausdavo adrenalino pojūtį, o žurnalisto duona taip pat nebuvo svetima. Ilgus metus žurnaliste dirbo jo močiutė.

„Jei jauti, kad save realizuoji šiame kelyje, vadinasi, kad tu tikrai atsirinkai tai, kas tau tinka, belieka tai plėtoti“ – pridūrė P. Skučas.

Apie žurnalisto pareigas užsiminęs P. Skučas svarbiausiu aspektu laiko visų pusių išklausimą. „Kodėlčiukais“ vadinami žurnalistai neretai atsiduria nepatogiose vietose, lipa per save ir nebijo būti pasiųsti, tačiau, jo manymu, privalai būti visoks tam, kad atsidurtum teisingame taške.

„Argumentai yra ta kalba, kurie sudėlioja tam tikrą istoriją, įvykių chronologiją“, – neslėpė P. Skučas.

J. Bezaraitė akcentavo pasitikėjimo ir gerumo faktorius, kurie padeda atrasti naujų kampų ir spalvų ne tik gyvenime, bet ir žurnalistikoje.

„Visą gyvenimą nenorėjau tapti ciniška žurnaliste“, – neslėpė ji.

Abu atvirai prakalbo, kad jautriai sureagavę studijoje yra apsiverkę, todėl neslepia, jog kai kurios istorijos paveikia. P. Skučas pridūrė, kad žinios pranešimas kartais atneša ir bejėgystės jausmą, tarsi norėtum situaciją keisti, bet nieko negali padaryti.

Jautriausius momentus darbe P. Skučas įvardijo pirmąsias karo Ukrainoje dienas, kuomet internetą apskriejo Rusijos bombardavimo vaizdai. Vidiniu išbandymu tapo ir kruvini Maidano revoliucijos įvykiai.

„Suvoki, kad ne filmas, o realus gyvenimas“, – pasidalijo jis.

Blogos naujienos yra vienos iš tų, apie kurias sunkiausia kalbėti. Po darbo sunku jų neparsinešti namo ir apie tai negalvoti. P. Skučas tikina atradęs būdą, kas jam padeda „išsijungti“ baigus darbą studijoje.

„Supratau, kad didesnė dalis gyvenimo eina per negatyvą“, – neslėpė jis.

Likusi maža dalis teigiamų emocijų privertė natūraliai ieškoti pozityvo ir atrasti balansą tarp darbo ir laiko už jo ribų. J. Bezaraitė atkreipė dėmesį, kad teigiamos emocijos nepalieka tokio įspaudo. Kartais emociją gali parsinešti namo, ją išgyventi ar net naktį susapnuoti. Ji prisiminė karo Ukrainoje pradžią, kuomet atrinkinėjo vaizdus, kas gali išeiti į eterį, o kas ne.

„Manau, kad su tuo susiduria ugniagesiai, policininkai, medikai ir visos specialybės, kurios turi reaguoti čia ir dabar“, – teigė ji.

Pasak jos, ilgi metai žurnalistikoje užaugino savotišką „skūrą“ ir suvokimą, kad pasaulis yra visoks ir žurnalistai turi galimybę parodyti ar iškelti problemas, kažką pakeisti.

„Žmonės į pranešantį žmogų žiūri kaip į daugiau žinantį“, – pridūrė P. Skučas.

Abu sutinka, kad pasitaiko tokių situacijų, kai žmonės stabdo gatvėje ar parduotuvėje ir pradeda pasakoti savo istoriją, problemas. Todėl J. Bezaraitė mano, kad žurnalistika atneša ir didžiulę atsakomybę už kiekvieną viešą žodį.

„Jeigu tu sąžiningai dirbi, esi jautrus situacijoms, bet kartu ir ieškai problemų sprendimų, aš manau, kad žmonės tai mato ir viešumas yra didžiulė galia“, – pridūrė ji.

P. Skučas neabejoja, kad žiniasklaida buvo pasitikima visais laikais, tačiau neslepia, kad tai yra svyruojantis klausimas. Žmonės ieško informacijos, o tai jau rodo pasitikėjimą. Jis prakalbo, kad šiuo metu žurnalistika išgyvena kultūrinį virsmą, kurį lėmė pasikeitusi žurnalistų karta.

„Seniau buvo daugiau vidinės ramybės, daugiau pastovumo“, – atkreipė jis.

Situaciją pakeitė ir technologijos bei bandymas žmogų paveikti emociškai. P. Skučas apgailestauja, kad žiniasklaida nukrypo į šią pusę ir nebesugebame sugrįžti į ramesnį matymą.

Anksčiau turėjome tradicinę žiniasklaidą, kurią dabar papildo ir alternatyvi žiniasklaida, socialiniai tinklai, nuomonės formuotojai. Tai sukuria konkurencijos faktorių ir kiekvienas nori turėti savo auditoriją, tačiau J. Bezaraitė atkreipia dėmesį į tai, kad kitoks naujienos pateikimas irgi yra gerai, nes galutiniame rezultate svarbi žinia pasiekia žmones.

„Žiniasklaidai reikia prisitaikyti prie naujų tendencijų ir tai yra to dalis“, – mano ji.