Spalio 8–10 dienomis vykusią simuliaciją surengė „Baltic International Security Centre“ (BISC) ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Joje dalyvavo 20 esamų ir buvusių pareigūnų, saugumo ekspertų bei kitų specialistų.
BISC steigėjas ir vadovas Edwardas Lucasas teigė, kad simuliacija leido pažvelgti į Kaliningrado situaciją iš kitos pusės – ne tik kaip į Rusijos tvirtovę, bet ir kaip į regioną, kuriame pati Maskva sunkiai susidorotų su kilusiomis problemomis.
„Kaliningradas įprastai vaizduojamas kaip Rusijos tvirtovė, o jo kaimynės – kaip galimos aukos. Šioje simuliacijoje pažvelgėme iš kitos pusės. Maskva susidūrė su problemomis, kurių vien grasinimais nebuvo pajėgi išspręsti. Lietuva, Lenkija ir jų partnerės turėjo pasirinkimų ir galėjo veikti išvien. Rusija liko pavojinga, tačiau paaiškėjo, kad ji nėra visagalė ir ne su visomis problemomis gali susitvarkyti pati“, – pranešime cituojamas E. Lucasas.
Melagienos – nematomas informacinio karo ginklas: kaip eiliniam žmogui atskirti žurnalistiką nuo propagandos
Pirmajame scenarijuje – gyventojų neramumai ir nenorinčių kariauti karių maištas
Kiekvieną simuliacijos dieną buvo nagrinėjamas atskiras scenarijus. Pirmasis buvo susijęs su tiekimo sutrikimais, kurie peraugo į socialinę ir ekonominę krizę. Ieškodami išeities, Kaliningrado gyventojai mėgino pabėgti į Lietuvą ir Lenkiją. Tuo metu į Ukrainą vykti nenorintys kariai sukilo, o maišto organizatoriai bandė patraukti į savo pusę kitus dalinius.
Susiję straipsniai
Rusijos valdžios vaidmenį atlikę dalyviai iš pradžių buvo pasirengę nuolaidoms. Tačiau derybos nutrūko, o neramumai buvo greitai numalšinti. Kremliui nepavyko spaudimu priversti Lietuvą bei Lenkiją sudaryti sąlygas tiekimui iš Baltarusijos.
Lietuvos, Lenkijos ir jų partnerių vaidmenis atlikę dalyviai daugiausia dėmesio skyrė sienų kontrolei bei bendrų veiksmų derinimui. Scenarijus baigėsi Rusijai išlaikius Kaliningrado kontrolę, tačiau gyventojų nepasitenkinimas dar labiau išaugo.
Kyla karinis maištas, Maskva ieško Vakarų pagalbos
Antrajame scenarijuje kilo karinis maištas. Jo organizatoriai, reikalaudami, kad Kremlius imtųsi griežtesnių veiksmų prieš Ukrainą ir Vakarus, užėmė svarbius infrastruktūros objektus ir paėmė gubernatorių įkaitu. Maskvai teko ieškoti būdų susigrąžinti kontrolę. Prireikus Vakarų pagalbos, pasikeitė ir Kremliaus tonas valstybių, kurias jis įprastai laiko priešininkėmis, atžvilgiu.
Maištininkai mėgino per Kybartus prasiveržti Baltarusijos link. Iš pradžių jie naudojosi civiliniais autobusais ir dangstėsi humanitariniais tikslais. Nepavyko nei apgaulė, nei vėlesnis tiesioginis bandymas prasiveržti. Lietuva ir Lenkija pasitelkė turimas sienų apsaugos priemones ir padidino savo bei jose dislokuotų sąjungininkų pajėgų, įskaitant Vokietijos brigadą Lietuvoje, parengtį.
Šio scenarijaus baigtį nulėmė suderinti regiono valstybių veiksmai. Simuliacija parodė, kad Kaliningrado krizės sprendimai nebūtinai priklausytų vien nuo tolimų sostinių – Lietuva, Lenkija ir jų kaimynės pačios gali imtis iniciatyvos ir lemti įvykių eigą.
Pramoninė avarija Rusijoje tampa ekologine krize regione
Trečiajame scenarijuje kilo gaisras baterijų gamykloje netoli Lietuvos sienos. Nuodinga tarša pasklido už Kaliningrado ribų. Pramoninė avarija Rusijoje tapo ekologine krize regione. Gesinti gaisro pasiųsti Rusijos kariai priešinosi įsakymams, nes neturėjo nei tinkamo pasirengimo, nei įrangos. Jų vadai deklaravo lojalumą valdžiai, tačiau nenorėjo siųsti savo karių žūti nuo nuodingų dūmų.
Katastrofai plečiantis, Kremlius iš pradžių apkaltino NATO kaimynes tariamu sabotažu. Vėliau jam teko prašyti jų pagalbos: reikėjo ugniagesių ir gelbėtojų komandų, galinčių padėti suvaldyti taršą ir pašalinti jos šaltinį.
Scenarijuje protestai kilo ir pagrindinėje Rusijos teritorijoje. Maskva pasirinko griežtinti politinę kontrolę, užuot sprendusi ekologinę krizę ir jos priežastis. Kartu išryškėjo, kaip tokia nelaimė gali didinti įtampą tarp civilių ir kariškių. Šis scenarijus atskleidė prieštaravimą, kad net ir kaltindama kaimynes, Rusija liko priklausoma nuo jų pagalbos.
Simuliacijos dalyviai atliko regiono valstybių vyriausybių, Rusijos ir Baltarusijos valdžios, maištininkų bei kitų sprendimų priėmėjų vaidmenis. Dalyvių sprendimai simuliacijoje neatspindėjo oficialių valstybių pozicijų.
Siūlomus veiksmus ir jų pasekmes vertino ekspertų komanda. Dalyviams nuolat buvo pateikiama naujų aplinkybių, pavyzdžiui, imituotų JAV prezidento įrašų socialiniuose tinkluose, tarptautinės žiniasklaidos pranešimų ir kitų įvykių. Dėl jų teko keisti sprendimus, derinti viešus komentarus ir ieškoti tarptautinių partnerių paramos.
Simuliacija atskleidė, kad Lietuva, Lenkija ir kitos regiono valstybės gali pačios imtis iniciatyvos ir spręsti krizes, tačiau tam būtina derinti interesus ir veikti išvien. Rusijos vadovybės vaidmenį atlikę dalyviai dažnai pirmenybę teikė politinės kontrolės išlaikymui, o krizę sukėlusias problemas palikdavo neišspręstas. Vis dėlto simuliacija parodė, kad mažiau pasirinkimų turinti Maskva netapo mažiau pavojinga – spaudžiama į kampą, ji galėjo sukelti naujų grėsmių.
Simuliacija rėmėsi neįslaptinta informacija ir ekspertų prielaidomis apie padėtį Kaliningrade. Jos rezultatus lėmė scenarijai, dalyvių sprendimai ir ekspertų vertinimai. Jie neparodo, kokia tikimybė, kad tokia krizė iš tiesų kils, ir neprognozuoja tikrųjų valstybių valdžios veiksmų.