„Augdami Alytuje, nė nebūtume įsivaizdavę, kad vieną dieną mūsų darbą atrinks į parodą Londone, o žiūrovai skirs jam antrąją vietą ir mes įsiterpsime tarp stipriausių ir gerai žinomų menininkų“, – vos pasibaigus tarptautinei parodai „Vilnius Art“ naujienomis iš Londono džiaugėsi broliai.
Ryškina miesto portretą
Londone eksponuota „Geneologinė deformacija“ sukurta pagal Alytuje, ant archyvo pastato esančią A. ir R. Gataveckų instaliaciją, kuri buvo ir jų diplominis darbas. Ant vienos plokštumos jie nupiešė vienas kitą, o ant kitos – savo tėvą.
„Mus skyrė 90 laipsnių. Šią instaliaciją mes sukūrėme kalbėdami apie ryšį arba ryšio nebuvimą. Žiūrint iš vieno kampo, matai mus visus tris, iš kito kampo – arba mus, arba tėvą“, – pasakojo A. Gataveckas.
„Džiugu, kad ta mūsų gyvenimo istorija pasirodė suprantama ir plačiajai pasaulio auditorijai“, – kalbėjo Alytaus vaikų namuose dalį vaikystės praleidę menininkai, dabar miestui dovanojantys savo kūrinius.
Jie yra sukūrę Alytaus ženklą, miesto vartus ir skulptūrą „Skubėk lėtai“.
„Mums labai svarbus miesto veidas, mes stengiamės išryškinti tai, kas jau suformuota kitų garsių žmonių. Miestas turi savo portretą, o mes su broliu stengiamės, kad jis butų ryškesnis, gražesnis, stiprus savo vertybėmis“, – sakė A. Gataveckas.
Tapo miesto ambasadoriais
Dabar į Alytų broliai paprastai atvažiuoja vienai dienai, nes apsistoti nėra pas ką. „Tačiau mūsų širdis Alytuje“, – sakė Algirdas.
Gražiausi jų prisiminimai – iš vaikystės, nors anot brolių, „ji turėjo įvairių sluoksnių, nors kurį sluoksnį atidengsi, jis savotiškai gražus ir mielas“.
Susiję straipsniai
Algirdui vieni mieliausių prisiminimų – vasaros, kai nereikėdavo eiti į mokyklą. Globos namų vaikai tuomet žaisdavo futbolą, krepšinį, vaikštinėdavo po miestą, o brolis Remigijus įsiterpė ir apie gražiausias žiemos akimirkas:
„Eidavome į dailės mokyklą, į treniruotes. Ten būdavo bendruomenės, su kuriomis bendraudavome ir nesijausdavome tokie vieniši“.
A. ir R. Gataveckai išrinkti Alytaus ambasadoriais, jie buvo ir pirmieji organizacijos „Vaikai yra vaikai“ ambasadoriai. Broliai nuolat dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, nes buvimas ambasadoriumi – ne apdovanojimas, o pareiga ir atsakomybė.
Įkūrė simfoninį orkestrą
Daugiausiai skaitytojų balsų surinkusi muzikos pedagogė 63 metų Daiva Martikonytė 2024 metais buvo apdovanota nacionaline Metų mokytojo premija, 2009 metais ji nominuota LRT akcijoje „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ kaip Alytaus krašto šviesuolė.
„Mano veikla apima labai daug žmonių“, – apie savo sėkmės formulę kalbėjo muzikantė ir pedagogė. Vilniuje baigusi J.Tallat-Kelpšos konservatoriją mokyklą D. Martikonytė atvyko į Alytų ir šio miesto muzikos mokykloje įkūrė nedidelį orkestrą „Svajonė“, kuris vėliau tapo simfoniniu orkestru, gyvuojančiu jau 25 metus.
Per tą laiką orkestre grojo daugybė vaikų, jo vadovę pažinojo visų jų tėvai. Vėliau buvę muzikantai į orkestrą atvedė ir savo vaikus. D. Martikonytės nuomone, žinomumo ir populiarumo yra nusipelnęs kiekvienas mokytojas, „tik likimas taip lėmė, kad aš daugiau esu scenoje. Nes orkestras visada scenoje“.
D. Martikonytė prisiminė, jog „Svajonė“ gimė dėl jos noro groti: „Kai atvykau į Alytų, orkestro čia nebuvo, o mes su kolegomis juokaujame: jei nori groti orkestre, turi jį susikurti“.
Šiuo metu D. Martikonytė groja kartu su savo mokiniais ir kolegomis. Kai 70 muzikantų kolektyvas pasirodė Didžiojoje muzikų šventėje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, daug kas nustebo, kad šis orkestras – iš Alytaus.
Muzikantė ir smuiko pedagogė džiaugėsi Alytaus kultūriniu gyvenimu. Miesto kultūros centro salėje yra 800 vietų, į orkestro „Svajonė“ naujamečius koncertus žiūrovai netelpa, tenka rengti po kelis pasirodymus, kuriuos išgirsta apie 1500 žiūrovų.
D. Martikonytė pastebėjo, jog Alytus – kompaktiškas miestas, kur viskas – arti namų ir žmonės vieni kitus pažįsta. Tai padeda rengti didelius projektus, kaip prieš porą metų vykęs Baltijos šalių festivalio atidarymo koncertas. Jame dalyvavo 9 orkestrai ir per 500 muzikantų. „Kultūros bendruomenė Alytuje tikrai draugiška ir bendradarbiaujanti“, – teigė daugybės kultūros projektų rengėja.
Negalią gydė muzika
Alytaus Dabarties žmogaus nominante tapo dar viena muzikos pedagogė, profesorė 71 metų Aldona Vilkelienė. Ji pirmoji Lietuvoje 1997 metais Alytaus muzikos mokykloje įkūrė neįgaliųjų integracijos klasę „Credo“, kuri dabar skaičiuoja 25 metų sukaktį.
Tokia klasė prie Alytaus muzikos mokyklos buvo įkurta profesoriaus Alberto Piličiausko iniciatyva. „Tai buvo gana rizikingas žingsnis. Vaikai buvo labai įvairūs, su skirtinga negalia, todėl reikėjo ieškoti naujų pedagogikos metodų, kaip su jais dirbti. 1997 metais panašių dalykų dar nebuvo, todėl reikėjo bandyti keisti visuomenės nuomonę“, – prisiminė profesorė, vėliau apie tai parašiusi mokslinį darbą. Į klasę, pavadintą „Credo“ („Tikiu“. lot.) vaikus rinko pati A. Vilkelienė.
„Vaikai tikėjo savo jėgomis ir aš tikėjau vaiko galiomis. Žiūrėjome ne į tai, ko vaikas negali, o į tai, ką jis gali“, – kalbėjo ilgametė pedagogė.
Ji prisiminė cerebriniu paralyžiumi sergantį mokinį, paralyžiuotomis kojomis ir rankomis, stringančia kalba. Ieškodama būdų, kaip jį mokyti, pedagogė daug bendravo ir su jo motina. Darbo rezultatą po kelerių metų visi išvydo scenoje – jis padainavo visą dainą.
Kiek neįgalių vaikų išvedė į sceną, A. Vilkelienė neskaičiuoja, nes svarbiausia – ne skaičiai: „Ateina vaikas ir kartu ateina jo istorija, žiūrėjau, kaip jiems sekėsi tuo metu, o kadangi miestas nedidelis – stebėjau, kaip jie gyvena toliau. Dabar tai daryti padeda socialiniai tinklai“, – pasakojo muzikos pedagogė, šiuo metu turinti šešis neįgalius mokinius.
Ji įsitikinusi, jog „Credo“ klasė pasiteisino – muzika vaikams padėjo būti stipresniems, drąsesniems, labiau pasitikėti savimi. A. Vilkelienė – viena muzikos terapijos pradininkių Lietuvoje, ji iki šiol dirba šioje srityje, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantams.
Parašė muzikinio gyvenimo istoriją
Alytuje A.Vilkelienė gyvena 50 metų, iš kurių 45 metus dirbo Alytaus miesto švietimo įstaigose. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pedagogė pasigedo žinių apie tarpukario Lietuvą. Muzikė 1997 metais išleido knygelę „Muzikinis tarpukario Alytus“.
„Ji buvo mažutė, bet unikali, nes aš vaikščiojau pas senus alytiškius ir po kruopelytę surinkau informaciją“, – pasakojo A. Vilkelienė.
Leidiniui sulaukus didelio susidomėjimo, mokslininkė ėmė rinkti informaciją apie sovietinį laikotarpį, nes tuo metu taip pat buvo gerų ir talentingų muzikantų. Vėliau jos surinkta informacija nugulė Alytaus savivaldybės išleistoje miesto istorijoje.
Miesto istorija – nuotraukose
Alytaus istoriją ir dabartį jau daug metų fiksuoja ir 77 metų fotografas, fotomenininkas Vytautas V. Stanionis. Užpraėjusiais metais už indėlį į Lietuvos fotografijos meną jis buvo apdovanotas Balio Buračo premija, o naujausia jo paroda surengta Alytaus kraštotyros muziejuje. Tai paroda apie 1986 metus. „Tuomet, prieš 40 metų, akį traukė miesto centras, kuris buvo ruošiamas permainoms. Buvo griaunami seni ir projektuojami nauji pastatai. Aš tuomet ėjau ėjau nesustodamas, fotografavau visą Senamiestį. Dabar vyresniems alytiškiams įdomu į tai pasižiūrėti“, – pasakojo V. V. Stanionis.
Šiomis dienomis fotomenininkas kuria asmeninį vaizdų dienoraštį: „Būna mėnesių, kai aš užsispyręs kasdien renku vaizdus į tą dienoraštį. Jis, kaip ir rašytinis dienoraštis, pirmiausia skirtas pačiam sau. Tačiau tai – kūrybinis procesas“.
Fotografas teigė, jog prieš 40 metų Alytus jam buvo įdomesnis, nes nebuvo taip gerai pažįstamas – buvo įdomu atrasti nedideles gatveles, namus, o dabar nedidelis miestas gerai ištyrinėtas ir pažįstamas. „Pažįstamos ne tik gatvės, bet ir akligatviai“, – sakė fotomenininkas.
Treniruotis tenka mokykloje
Tarp Alytaus menininkų – 34 metų lengvaatletis Lietuvos paralimpietis, besivaržantis rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse Donatas Dundzys. Alytiškis teigė, jog šiuo metu Alytuje gyvena ir treniruojasi vos keli profesionalūs sportininkai, todėl jis – gerai žinomas miestiečiams. Dar vienas jaunimą žavintis sportininkas – 17-metis dziudo kovotojas Tajus Babaičenka.
Po kiek ramesnio laikotarpio D.Dundziui netrukus prasidės intensyvus treniruočių laikas – kitų metų birželį Taškente vyks Pasaulio žmonių su negalia Pasaulio čempionatas. Ruoštis Pasaulio čempionatui D. Dundzys pradės lapkričio mėnesį, nors, anot sportininko, žiemą Alytuje treniruočių sąlygos nėra labai geros:
„Nėra nei kur mėtyti disko, nei kur stumti rutulio, todėl treniruojamės A. Ramanausko-Vanago gimnazijos salėje, kur dirba mano treneris Jonas Baltrušaitis“.
D. Dundzys turi įgimtą negalią – cerebrinį paralyžių, dėl kurio sunkiau valdo dešinę kūno pusę. 2025 metais Pasaulio žmonių su negalia žaidynėse jis iškovojo aukso medalį, Pasaulio žmonių su negalia čempionate užėmė 7-ąją ir 11-ąją vietas, o Lietuvos čempionate tapo abiejų rungčių čempionu.
Susipažinti su projektu ir balsuoti už kitų kraštų žmones galite čia.