Melagienos smaugia aplinkosaugą – ja manipuliuoja ir lobistai, ir Kremlius (1)

Tai – vieno žmogaus istorija, liudijanti, kaip kūrybingą jaunuolį, kino edukologą įtraukė įtarimų kelianti ir Lietuvai nepalanki veikla.

38 metų Mindaugas Docaitis – kino žmogus. Jis turi ir vaizdo operatoriaus bakalauro, ir vaizdo režisūros magistro diplomus. 2011-aisiais su filmavimo kamera jis dalyvavo misijoje „Sibiras“.

Jo kino biografijoje – filmai „Kircheninneres“ (2015 m.), „Dešimt kvadratinių metrų“ (2017 m.), „Panspermija“.

Už operatoriaus darbą filme „Sigis“ 2018-aisiais jis buvo nominuotas Jaunojo kino operatoriaus apdovanojimui. Vėliau jis darbavosi kino projektuose, buvo kino edukatorius.

Bet šiuo metu M.Docaitis labiau regimas kitoje srityje – jis yra aplinkosaugos aktyvistas. Registrų centro (RC) duomenimis, šiuo metu Mindaugas yra viešosios įstaigos „Girių inspekcija“ vadovas – vienintelis šios įstaigos dalininkas Laurynas Žemaitis M.Docaičiui direktoriaus pareigas perdavė šiemet birželį.

Perdavęs vadovavimą Mindaugui pats L.Žemaitis įsteigė mažąją bendriją „Gyvoji erdvė“ ir ėmėsi kitos veiklos. O M.Docaitis dažnai yra matomas įvairiuose dviprasmiškai vertinamuose protestuose, viešose diskusijose.

Pasitaikius progai jis kritikuoja valstybės miškų politiką, pasisako įvairiais aplinkosaugos klausimais, susijusiais ne vien tik su miško kirtimais, bet ir poligonu.

„Girių inspekcija“ buvo įsteigta 2023-iųjų lapkritį. RC pateiktoje įstaigos mokesčių ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu M.Docaitis ir dar 15 žmonių savanoriauja neatlygintinai, o pačios viešosios įstaigos veiklos sritis aprėpia aplinkos apsaugos ir ekologinius judėjimus, miškininkystės veiklą, miškotvarką ir žemėtvarką.

Interneto svetainėje „Girių inspekcija“ pristatyta kaip nepriklausomų miško stebėtojų tinklas. Savanoriai inspektoriai stebi miško kirtimus, tikrina jų teisėtumą ir padeda bendruomenėms išsiaiškinti joms rūpimus klausimus.

Organizacija nurodo, kad vienas svarbiausių jos pasiekimų – 2023 m. spalį Šimonių girioje surengtas protestas, kurio metu septyni savanoriai sustabdė sunkiąją miško kirtimų techniką.

Pradėjusi veiklą nuo miško kirtimų kontrolės „Girių inspekcija“ šiemet jau oficialiai teikė pastabas teisėkūros procese dėl Kapčiamiesčio poligono kompensacinių priemonių.

Realiai organizacija veikia jau nebe tik kaip savanorių grupė, reaguojanti į konkrečius miško kirtimus. Ji ėmė dalyvauti svarstant nacionalinės reikšmės infrastruktūros ir gynybos projektus.

Įstaigos „Girių inspekcija“ interneto svetainės komandoje M.Docaitis prisistato kaip gamtos inspektorius savanoris, sodininkas, kinematografas, aktorius, tekstų kūrėjas ir laikosi nuostatos, kad „gamta turi teisę į gyvybę“.

Šių metų pradžioje M.Docaitis dalyvavo proteste prieš Kapčiamiesčio karinio poligono steigimą bei su projektu susijusį miško kirtimą.

Tuo metu naujienų agentūrai BNS jis sakė, kad jam skaudžiausia dėl poligonui aukojamo brandaus miško. Jo nuomone, iškirtus jį būtų negrįžtamai sunaikintos teritorijoje esančios kurtinių gyvenvietės.

M.Docaitis nėra vien protestuotojas. Jis bando įteigti ir alternatyvios ekonomikos modelį.

Tokios ekonomikos modeliai, teorijos apie gyvenimo būdą ar net alternatyvią pasaulio istoriją vis dažniau skamba ir Rusijos platinamuose naratyvuose.

Šiemet pavasarį Anykščiuose vykusioje itin aštrioje diskusijoje vaikinas sakė, kad regiono ateitį mato ne medienos pramonėje, o vadinamojoje gyvo miško ekonomikoje.

Jo siūlomos kryptys – turizmas, rekreacija, miško terapija, gamtos pažinimas, kultūra ir kitoks su medienos pramone nesusijęs verslas.

Jis teigė norintis, kad Anykščiai taptų vienu stipriausių rekreacijos verslo modelio pavyzdžių Europoje.

Vis dėlto Anykščiuose diskusija apie miškų politiką tąsyk buvo nutraukta salėje perkaitus emocijoms. Viena renginio dalyvė joje ėmė kritikuoti M.Docaitį ir kartu su juo atvykusius žmones dėl to, kad kitiems dalyviams net nebuvo sudaryta galimybės pasisakyti.

Dar aršesnė diskusija kilo vasarą, kai birželį grupė įvairių Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų paskelbė viešai atsiribojanti nuo „Girių inspekcijos“ veiksmų ir pareiškimų. Tai padarė suabejojusios jos profesionalumu bei kompetencijomis.

„Girių inspekcijos“ veikla aprėpia visą Lietuvą. Jos inspektoriai savanoriai stebi kirtimus, vyksta į teritorijas, rengia kreipimusis, dalyvauja protestuose ir viešose diskusijose, teikia pastabas teisės aktų projektams.

Realiai vien tik savanorius vienijanti įstaiga šiemet teisėkūros registrui pateikė pastabas dėl biologinės įvairovės finansavimo, privačių saugomų teritorijų, Kapčiamiesčio poligono kompensacinių priemonių, valstybinių miškų, Vilniaus miško parkų, Visagino LEZ ir kitų klausimų.

Pagal metines finansines ataskaitas, teikiamas RC, „Girių inspekcijos“ pajamos ūgtelėjo. Užpernai jos sudarė 3185 eurus, pernai – 6391 eurą. Ataskaitoje nurodoma, kad iš jų 4296,74 euro paramos skyrė fiziniai asmenys ir anonimai, kitus – žmonės, skyrę gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį.

Per 2025-uosius iš viso inspektoriai panaudojo 6659,72 euro paramos – 268,41 euro sudarė likutis iš 2024-ųjų.

Daugiausia paramos lėšų – 2044 eurai buvo išleista administravimui, konsultacijoms iš trečiųjų šalių, komunikacijai, mokymams. Dar apie 1531 euras atiteko reklamai ir reprezentacijoms, apie 1742 eurus – transportui.

Savitas yra ir „Girių inspekcijos“ parengtas strateginis planas. Jame nurodoma, kad įstaigoje turėtų dirbti du etatiniai darbuotojai.

Teigiama, kad pernai įmonėms buvo išsiuntinėti devyni rėmimo ar partnerystės pasiūlymai, o per šiuos metus jų planuojama išsiųsti bent 20.

Organizacija savo interneto svetainėje prašo paramos bankiniu pavedimu ir „Contribee“ platformoje.

Pagal metinę ataskaitą atrodytų, kad įmonės finansavimas yra skaidrus. Tačiau pajamos – kuklios, o viešoji „Girių inspekcijos“ veikla yra daug visko aprėpianti. Ar visam tam gali pakakti paramos pinigų? Ir apskritai kodėl „Girių inspekcijai“ yra nepriimtini mūsų valstybės saugumui svarbūs projektai? Pokalbis apie tai – su M.Docaičiu.

– Tas protestas mūsų organizacijai buvo kaip savižudybė. Mums teisininkai patarė į tą projektą nesikišti, nes vis tiek nieko nepakeisime. Bet mūsų įstaigos veiklos tikslas yra atstovauti gamtai visokiose situacijose, o kuriant poligoną buvo suplanuoti milžiniški miško kirtimai. Tad, pasitarę su kolegomis, surengėme protestą.

Mūsų pilietinė pareiga net ir karo Ukrainoje kontekste yra paklausti, ar poligono projektui yra alternatyvų, ar atsižvelgta į tose zonose gyvenančius žmones, ar yra numatytas poveikio aplinkai vertinimas. Realiai buvome vieninteliai iš visų aplinkosauginių ir visuomeninių organizacijų, kurie atstovavome viešajam interesui.

Su mumis bendradarbiaujantis advokatas Saulius Dambrauskas tąsyk irgi atsiribojo sakydamas, kad nieku gyvu ten nelįs – neprisidės prie protesto.

Mes įlindome, užtat sulaukėme daug kritikos, buvome išvadinti rusų agentais. Atvirkščiai, dėl Lietuvos gerovės, jos gamtos ir viešojo intereso besiaukojančių žmonių, be mūsų organizacijos, daugiau Lietuvoje gal net nėra.

– Mano šeimyniškiai pyksta ant manęs, kad išleidžiu tiek daug savo pinigų ir tiek daug laiko skiriu visuomeninei veiklai. Bet darau tai, nes manau, kad tai teisinga ir vertinga.

Per pirmus dvejus įstaigos veiklos metus už degalus mokėjome savo pinigais važiuodami į įvykių – miško kirtimų vietas.

Dabar kiek paprasčiau, jau išmokome paprašyti paramos. Bet kai dirbame trimis etatais be jokio atlygio, daug kam atrodome tiesiog kvaileliai.

Jau trejus metus pagrindinė mūsų savanorių grupė dirba kasdien. Informacija apie įvairius kirtimus plaukia iš visos Lietuvos. Dažnai žmonėms esame paskutiniai, į kuriuos jie gali kreiptis pagalbos.

Tai sunki veikla, kasdien esame pasotinami negatyviomis emocijomis, sulaukiame daugybės kaltinimų. Vis dėlto neturėdami pinigų mes turime laisvę kalbėti. Kitos aplinkosaugos organizacijos gauna lėšų iš ES fondų, o jas pasiekti įmanoma tik per Aplinkos ministeriją, o ji yra palanki miškų kirtimams.

– Asmeniškai mus parėmė Alanas Petrauskas (visuomenėje jis žinomas kaip Tarzanas. – Red.), perdavęs 4 tūkst. eurų savo fondo lėšų. Šiemet irgi sulaukėme paramos, dalį jos gavome iš Eurostato duomenų rinkėjo, kitų įmonių.

Vis dėlto nežinau, kiek dar laiko galėsiu tęsti savo veiklą. Kad ir ką darytume, esame vadinami radikalais, nors tiesiog esame aktyvistai ir imamės veiksmų.

Paprastai energijos tokiai veiklai žmonėms užtenka porai metų, vėliau užklumpa perdegimas. O mes ištempėme jau trejus metus.

Kadangi esame prieš medienos pramonę, mus purto ir policija, ir Saugumo departamentas, ir kitos institucijos, visiems rūpi patikrinti ir mūsų sąskaitas.

Teisininkai savanoriai mums padeda, mus konsultuoja, bet dėl grasinimų ar persekiojimo apsaugo tik viešumas. Kaskart, kai atvažiuoja visureigiai su vyrukais, įjungiu „Facebook Live“ – tiesioginę transliaciją – ir taip apsisaugau.

– S.Dambrauskas yra vienas iš mums padedančių teisininkų. Šiuo metu teismai nagrinėja bylą, kurioje jis mums atstovauja. Esame Valstybinių miškų urėdiją padavę į teismą dėl 1400 ha išpjauto miško saugomose „Natura 2000“ teritorijose.

Galiu drąsiai teigti, kad mūsų organizacija yra parengusi daugiau teisėkūros projektų nei visos kitos kartu sudėjus.

Pas mus savanoriauja talentingi, kruopštūs žmonės, kurie moka rašyti raštus teisėkūrai. Kone kasdien dalyvaujame įvairių komitetų posėdžiuose, susijusiuose su gamta, miškais, infrastruktūros plėtra.

Juk aš pats apie miškininkystę prieš trejus metus nieko neišmaniau, nežinojau, kad yra kelios miškų grupės ir kas jose saugotina. Dabar, manau, miškininkystės egzaminą nesunkiai išlaikyčiau.

Įtartinomis lėšomis finansuojamų visuomenininkų veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybei svarbius projektus – energetinę nepriklausomybę, saugumo didinimą, ekonomiką, labiau regima tapo agresorei Rusijai pradėjus karą Ukrainoje.

„Girių inspekcija“ yra tik viena iš daugybės tokių organizacijų, kurios stengiasi pakenkti įvairių sričių verslui.

Tą patį daro su konservatorių partija susiję „Tušti narvai“, Širvintose Teisučio Būdos įkurta asociacija „Kraštovaizdis“.

Dėl Vilniuje įsikūrusios, tačiau Širvintų rajono žemės savininkų gerove besirūpinančios šios asociacijos visuomenės atstovai prieš porą metų kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) dėl galimai neteisėto šios asociacijos finansavimo. Mat asociacija priešinasi ne tik Širvintų rajono projektui, bet ir visai vėjo energetikai Lietuvoje.

Kreiptis į teisėsaugą nusprendusių visuomenės atstovų nuomone, asociacija „Kraštovaizdis“ gali būti finansuojama Rusijos ar kitų Lietuvai priešiškų subjektų, sistemingai siekiančių sužlugdyti Lietuvos energetiniam nepriklausomumui svarbius projektus.

„Asociacija, kurios atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, yra parengusi per 100 įvairių teisminių procesinių ir kitų dokumentų valstybės ir savivaldos institucijoms, kuriais siekiama sužlugdyti teisėtai vystomus investicinius projektus, skirtus visuomeninei naudai bei valstybės politikos atsinaujinančiosios energijos srityje įgyvendinimui“, – tvirtino pareiškėjai.

Anot jų, nedaug pajamų turinti asociacija galimai išleidžia didžiules pinigų sumas advokatams, tariamų mokslininkų samdymui, ornitologiniams tyrimams, rinkodaros priemonėms (tarp kurių užsakoma reklama socialiniuose tinkluose) ir viešųjų ryšių kampanijoms, nukreiptoms į valstybei priešiškus tikslus.

Asociacijos lyg susitarusios stoja piestu prieš valstybei reikšmingus projektus – kailinių žvėrelių auginimą, vėjo energetiką, investicijas regionuose, poligonus ar net turizmą.

Psichologas profesorius Gediminas Navaitis ir komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius, remdamiesi žiniasklaidos stebėsenos bendrovės „Mediaskopas“ duomenimis, pernai pateikė išvadą, jog siekianti uždrausti kailinių žvėrelių auginimą asociacija „Tušti narvai“ manipuliavo žmonių jausmus ir emocijas kurstančiais, gyvūnus sužmoginančiais teiginiais. Jos išlaidos vien tikslinei reklamai socialiniuose tinkluose per 2019–2024 metus sudarė 58,6 tūkst. eurų, o tai yra tai dvigubai daugiau, nei minėtos asociacijos metinis biudžetas.

Tyrėjai užsiminė, kad, uždraudus kailiukų verslą Lietuvoje, kurį ypač gerai vertina aukštosios mados kūrėjai, tiesioginiais naudos gavėjais gali būti ir Rusijos, ir Kinijos žvėrelių augintojai.

Ne taip seniai kelios visuomeninės organizacijos skatino Kuršių mariuose uždrausti verslinę žvejybą. Vėliau paaiškėjo, kad jas finansavo Rusijos verslo subjektai, kurie, sustabdžius tokią žvejybą, būtų turėję tiesioginės naudos.

Net ir miško kirtimų ribojimas, kurio siekia „Girių inspekcija“, yra palankus šaliai agresorei. Nors oficialiai medienos importas iš Rusijos į ES yra uždraustas, Vakarus ji pasiekia aplinkiniais keliais.

Rusijos mediena ar jos produktai, pavyzdžiui, beržo fanera, gabenama per Turkiją, Kazachstaną, Kirgiziją ar Kiniją, jai išdavus suklastotus kilmės dokumentus. Nelegalios ar reeksportuotos rusiškos medienos siuntos dažniausiai Vakaruose atsiduria per stambius ES transporto mazgus bei uostus Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ar kitose šalyse.

Pasaulio ekonomikos forume (angl. „World Economic Forum“, WEF) Davose (Šveicarija), šiemet vykusiame sausį, Saadia Zahidi ir kiti analitikai skambino pavojaus varpais. Anot jų, tyčinis melagingų žinių platinimas ir visuomenės klaidinimas tapo pagrindiniu barjeru, trukdančiu įgyvendinti gyvybiškai svarbius aplinkosaugos projektus.

Regioninio saugumo tarnybos irgi įspėjo, kad dezinformacija manipuliuoja mums priešiškos valstybės siekdamos geopolitinių tikslų.

WEF ekspertai dezinformaciją pavadino didžiule grėsme, gilinančia pasaulines krizes, o iš jų pati opiausia – ekologinė.

Anot WEF ataskaitos autorių, manipuliavimas informacija gali visiškai paralyžiuoti valstybių gebėjimą reaguoti į iššūkius.

Jeigu visuomenei skubiai nepavyks suvaldyti informacijos chaoso, taps neįmanoma išspręsti ilgalaikių planetos išlikimo problemų. Tol, kol pasaulis skęsta manipuliacijose, nenumaldomai senka laikas, skirtas klimato pokyčiams sušvelninti.

Ekspertai išskyrė tris svarbiausias melagienas, kurios daro tiesioginę neigiamą įtaką aplinkosaugai.

Viena jų – mokslinių faktų menkinimas. Juos ignoruojant visuomenei bandoma įskiepyti abejonę klimato kaita.

Dirbtinio intelekto sugeneruotas turinys blogos valios veikėjams suteikė galimybę užtvindyti socialinius tinklus išgalvotais pasakojimais.

Pasak WEF analitikų, artimiausiu metu ir užsienio, ir konkrečių šalių dezinformatoriai vis dažniau naudos klaidinančią informaciją tam, kad dar labiau padidintų visuomeninį bei politinį susiskaldymą. Nes informacinis triukšmas mažina visuomenės spaudimą politikos lyderiams, kurio reikia tam, kad šie priimtų griežtus klimato kaitos procesą lėtinančius sprendimus.

Kita melagiena platinama tikslingai siekiant žaliosios energetikos sabotažo – ekologijai svarbios inovacijos ir atsinaujinančioji energetika patiria didžiulį dezinformacijos spaudimą.

Dirbtinai kuriami ir platinami mitai apie visišką vėjo ar saulės jėgainių nepatikimumą. Taip pat manipuliuojama ekonominiais baubais teigiant, kad perėjimas prie tvarios pramonės visiškai sužlugdys vidurinę klasę ir paliks žmones be darbo.

Dar vienas melagienų srautas skirtas visuomenei suskaidyti ir politiniams susitarimams paralyžiuoti.

Tuomet, kai ekologijos temas pasiglemžia informaciniai karai, valstybės nebeįstengia pasiekti bendrų nacionalinių ar tarptautinių susitarimų.

WEF analizės išvadose įspėjama: „Ideologinis susiskaldymas viena nuo kitos atskiria skirtingas visuomenės grupes. Jos nebegali susitarti ir tai sunaikina galimybę imtis bendrų veiksmų sprendžiant globalias problemas.“

Informaciniu chaosu sėkmingai pasinaudoja trečiosios šalys, ypač agresyvi Rusija.

Baltijos valstybių žvalgybininkai – Estijos saugumo tarnyba (KAPO – „Kaitsepolitseiamet“) bei Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD) savo metinėse ataskaitose ne kartą aprašė schemas, atskleisdami, kaip „kilniais sumanymais“ yra pridengiama Kremliaus režimui naudinga veikla.

Viešąsias įstaigas bei nevyriausybines organizacijas jis naudoja kaip įrankius savo tikslams pasiekti.

Priešiškos žvalgybos tarnybos (FST, GRU ir SVR) tradiciškai į Baltijos šalių nevyriausybines organizacijas bando infiltruoti saviškius, steigia įvairias viešąsias įstaigas arba finansuoja judėjimus, kurie, atrodytų, kovoja už „vietos bendruomenių teises“ ar „gamtos apsaugą“.

Vis dėlto tikrasis tokių operacijų tikslas – stabdyti Rusijai strategiškai nenaudingus projektus.

Baltijos šalyse buvo užfiksuota nemažai atvejų, kai pseudoaplinkosauginiai judėjimai, koordinuojami ar kurstomi iš trečiųjų šalių, aktyviai priešinosi mūsų regiono energetinio saugumo projektams, pavyzdžiui, suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalų statybai, skalūnų dujų žvalgybai ar atsinaujinančiosios energijos parkų plėtrai.

Prisidengiant gamtosauga buvo siekiama išlaikyti regiono priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių.

Žvalgybininkų duomenimis, bet koks realus ar išgalvotas ekologinis incidentas, pavyzdžiui, ginčai dėl miškų kirtimo ar gamyklų statybų, priešiškuose mūsų valstybei žiniasklaidos kanaluose yra hiperbolizuojamas.

Taip siekiama įtikinti visuomenę, kad vietos valdžia yra korumpuota, nesirūpina piliečių sveikata, ir taip provokuojami pilietiniai neramumai.

Lobizmas. Žaliųjų ir kairiųjų lobistinė grupė „Transport & Environment“ („T & E“), siekianti Europoje uždrausti vidaus degimo variklius ir gamtinių dujų naudojimą centriniam šildymui, atrodo, palaiko itin glaudžius ryšius su Kinijos vyriausybe ir Kinijos komunistų partija.

Daugelį metų Žaliųjų partija, brukdama „T & E“ tyrimus, atakavo Flandrijos – šiaurinio Belgijos regiono administraciją ir jos vyriausybę.

Lobistinę grupę „T & E“ Belgijos sostinėje Briuselyje 2003-iaisiais įkūrė buvęs Nyderlandų transporto ministras Arie Bleijenbergas. Po metų jos verslo vadovu tapo olandas Josas Dingsas, buvęs Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisijos (EK) patarėjas.

Oficialiai „T & E“ yra 49 aplinkosaugines asociacijas vienijanti federacija, kuri daugiausia dėmesio skiria transporto sektoriui. Tačiau faktiškai tai yra lobistinė organizacija, stojanti skersai kelio iškastiniam kurui. Tad iš esmės EK finansuoja lobistinę grupę.

Ryšiai su žaliaisiais. Vienas neseniai iškilusių „T & E“ valdybos narių yra Mathias Bienstmanas, buvęs Belgijos federalinės klimato ministrės Zakios Khattabi („Ecolo“ – Žaliųjų partija) atstovas spaudai.

M.Bienstmanas anksčiau dirbo organizacijoje „Bond Beter Leefmilieu“ (išvertus iš olandų k. – „Geresnės aplinkos lyga“) ir šiuo metu yra Europos Parlamento narės Saros Matthieu („Groen“ – Žaliųjų partija) patarėjas.

Didžiausi oficialūs „T & E“ finansuotojai yra Europos klimato fondas (ECF), JAV lobistinė grupė „Climate Imperative Foundation“ (CIF) ir EK.

Tai, kad EK kasmet „T & E“ federacijai skiria 700 tūkst. eurų finansavimą, rodo akivaizdų interesų konfliktą.

Per 2014–2023 metus „T & E“ iš EK gavo net 4,92 mln. eurų paramos vien tik per LIFE klimato veiksmų programą. Koordinuoti ją buvo patikėta Nyderlandų socialistui Fransui Timmermanui.

Tokiu būdu „T & E“ tapo viena didžiausių LIFE programos subsidijų gavėjų. Iš viso ją pasiekė 12,7 mln. eurų ES fondų lėšų ir tik 2023-iaisiais ES pinigų srautas staiga buvo nutrauktas.

F.Timmermanas pasitraukė iš pareigų ir pasuko į Nyderlandų politiką.

Finansavimo šaltiniai. Federacija „T & E“ buvo maitinama įvairiomis lėšomis. Svarbiausias jos finansuotojas – Europos klimato fondas (ECF). Tai tarsi nevyriausybinė organizacija, kuriai priklauso daugybę socialistų, taip pat ir buvęs tarptautinės korporacijos „Unilever“ vadovas, olandų verslininkas Paulas Polmanas. Ši organizacija slapta rinko lėšas įvairiems klimato aktyvistams finansuoti.

ECF šiuo metu vadovauja Laurence Tubiana, buvusi Prancūzijos socialistų klimato kaitos ambasadorė. Ji atliko itin svarbų vaidmenį rengiant istorinį 2015 m. Paryžiaus klimato susitarimą.

Vienas žymiausių ECF lobistų buvo belgas Driesas Acke. 2022-aisiais jis paliko šį darbą ir tapo „SolarPower Europe“ (saulės baterijų pramonės lobistinės grupės) vadovu.

Oficialiai tik 7 proc. „SolarPower Europe“ narių yra Kinijos įmonės ir organizacija maždaug 15 proc. pajamų gauna iš jos, realiai net 98 proc. ES naudojamų saulės baterijų yra pagamintos Kinijoje. Jų importo vertė 2023-iaisiais siekė 20 mlrd. eurų.

Per 2015–2023 metus pastarąją organizaciją iš EK pasiekė dešimtys mln. eurų.

Lobistų tinklai. ECF vykdo veiklą pasitelkusi įvairias kitas lobistines grupes.

Svarbiausia su ECF susijusi organizacija yra „T & E“, jai šiuo metu vadovauja belgas Williamas Todtsas. Jis karjerą pradėjo kaip EP narės Kathleen Van Brempt (priklauso Belgijos flamandų „Vooruit“ socialistų partijai) padėjėjas.

W.Todtsas pasisako tik už elektrinį transportą – nuo automobilių iki sunkvežimių. Jis nuolat kritikuoja Europos sunkvežimių gamintojus dėl jų anglies dvideginio emisijų. O štai Kinijos pagamintų elektrinių automobilių dalis ES rinkoje per pastaruosius trejus metus išaugo nuo 3 iki 20 proc.

Kita su ECF susijusi lobistinė grupė yra Europos aplinkosaugos biuras (EEB). Oficialiai jis prisistato kaip „tarptautinė mokslinė organizacija pagal Belgijos teisę“. Organizacijai vadovauja Patrickas ten Brinkas, anglies dvideginio mokesčių aktyvistas. Tačiau iš tiesų EEB yra grynai propagandinis instrumentas.

Kinijos įtaka. Dar vienas svarbus „T & E“ finansuotojas CIF taip pat turi glaudžius ryšius su Kinijos vyriausybe. Vienas CIF vadovų yra Wang Yi, Kinijos Nacionalinio Liaudies Kongreso narys ir Kinijos komunistų partijos atstovas.

Stebėsenos platformos „Influence Watch“ (tai JAV veikianti internetinė duomenų bazė ir tyrimų centras, analizuojantis organizacijas, fondus, aktyvistus ir nuomonės formuotojus, siekiančius daryti įtaką viešajai politikai ir teisėkūrai) duomenimis, Kinija naudojasi daugybe organizacijų, kurios iš pažiūros atrodo kaip labdaros fondai, o iš tikrųjų perskirsto pinigus lobistinėms grupėms.

Viena tokių organizacijų yra „American Energy Foundation“, kuri, kaip teigiama, gina Kinijos įmonių, gaminančių saulės baterijas ir turbinas vėjo jėgainėms, interesus.

ECF taip pat nėra visiškai europietiška organizacija, nepaisant savo pavadinimo. Vienas ECF patarėjų yra Jun Ma, Kinijos klimato aktyvistas ir Pekine įsikūrusių organizacijų vadovas. Taip pat jis yra Kinijos prezidento Xi Jinpingo patikėtinis.

Belgijos ryšiai. Chendan Yan – dar vienas su ECF susijęs asmuo, jis neseniai paliko organizaciją ir įsidarbino Belgijos holdinge „Sofina“. Tai didelis investuotojas Kinijoje, turintis dalį „ByteDance“, „TikTok“ akcijų.

Tokiu būdu „T & E“ ir kitos su ja susijusios organizacijos turi ryšių su Kinija, tikėtina, siekiančia daryti įtaką Europos teisėkūrai.

Visa ši paini organizacijų struktūra verčia suklusti. Ar šios žaliosios visuomeninės organizacijos daugelį metų sąmoningai atstovavo Kinijos interesams? Kodėl niekas to nepastebėjo? O dar svarbiau – ar patys žalieji klimato aktyvistai tai suprato?