Pereiti į turinį

Smurtą atpažįsta, bet nukentėjusįjį vis tiek kaltina: apklausa atskleidė prieštaringas nuostatas

Sustingimas patiriant seksualinį smurtą nereiškia sutikimo, tačiau nukentėjusio žmogaus elgesys vis dar vertinamas ieškant pasipriešinimo ženklų, atkreipė dėmesį Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė. Jos teigimu, siekiant geriau apsaugoti nukentėjusiuosius, reikia keisti ne tik teisinį reguliavimą, bet ir aukas kaltinančias nuostatas bei pagalbos prieinamumą.
smurtas, kriminalai, alkoholis, peilis, kumštis, muštynės
Daugiau nuotraukų (6)
Apie tai kalbėta portalo Lrytas surengtos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Ar galime jaustis saugūs? Kaip kuriame visuomenę, atsparią seksualiniam smurtui?“. Joje dalyvavo J. Juškaitė, Seimo narys Vitalijus Gailius ir Paramos vaikams centro programų „Vaikystė be smurto“ bei „Esame saugūs“ vadovė, psichologė dr. Ieva Daniūnaitė. Diskusiją moderavo Darius Matas.
Pokyčių reikia ne tik įstatymuose
Pokalbio pradžioje moderatorius klausė, ar seksualinio smurto problemą lemia teisinio reguliavimo spragos ir kokių rezultatų galima tikėtis iš Seime svarstomų pakeitimų.

Seksualinio smurto bylose – esminiai pokyčiai: aiškina, kas keistųsi įvedus sutikimo principą

V. Gailius teigė, kad teisinė aplinka turėtų tapti palankesnė nukentėjusiesiems, tačiau kartu būtina stiprinti seksualinius nusikaltimus tiriančių specialistų kompetencijas.
Seimo narys pasakojo, kad dirbdamas kriminalinėje policijoje pats vykdavo į seksualinio smurto įvykių vietas, siekdamas apsaugoti nukentėjusiuosius. Jo vertinimu, pagarba žmogui ir jo apsauga turi būti tyrimo pradžia, tačiau praktikoje vis dar pernelyg susitelkiama į sužalojimų paiešką.
„Seksualinio smurto auka turi įrodyti, kad prieš ją smurtauta, parodyti įbrėžimą, parodyti kažkokį kitokį sužalojimo pėdsaką“, – problemą apibūdino V. Gailius.
Jis taip pat kritikavo situacijas, kai nukentėjusiam žmogui tenka pakartotinai pasakoti smulkias prievartos detales, kad būtų nustatyti skirtingų nusikalstamų veikų požymiai.
Kodėl svarbus sutikimas?
J. Juškaitė atkreipė dėmesį, kad apklausose fiksuojamas seksualinio smurto paplitimas ir teisėsaugą pasiekiančių atvejų skaičius rodo, jog didelė dalis nukentėjusiųjų lieka už oficialios statistikos ribų.
Eurostato ir visuomenės apklausos duomenimis, apie 5 proc. Lietuvos moterų per gyvenimą yra patyrusios įžaginimą arba seksualinį prievartavimą. Centro direktorės vertinimu, menką kreipimąsi į teisėsaugą gali lemti tiek aukų kaltinimas ir institucijų reakcija, tiek dabartinis teisinis reguliavimas.
Kalbėdama apie reakcijas į smurtą, ji rėmėsi tyrimais, pagal kuriuos maždaug 80 proc. seksualinį smurtą patiriančių asmenų sustingsta ir negali priešintis fiziškai arba žodžiu. Todėl aktyvaus pasipriešinimo požymių paieška, jos nuomone, neleidžia tinkamai įvertinti dalies nukentėjusiųjų patirties.
Diskusijoje aptartais siūlymais siekiama seksualinius nusikaltimus apibrėžti remiantis sutikimo principu. J. Juškaitė aiškino, kad tai keistų vertinimo kryptį: būtų svarbu nustatyti, ar žmogus sutiko, užuot susitelkus vien į tai, kaip jis priešinosi.
Jeigu partneris nereaguoja, yra sustingęs ar nerodo noro tęsti seksualinius santykius, kitas žmogus, pasak jos, turėtų sustoti ir įsitikinti, kad abu sutinka.
Kartu Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė pabrėžė, kad toks pakeitimas savaime neišspręstų visų seksualinio smurto bylų problemų.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.<br> G. Bitvinsko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
 G. Bitvinsko nuotr.
„Įrodinėjimas niekur nedingsta, keičiasi tiesiog objektas, kas yra įrodinėjama“, – sakė J. Juškaitė.
V. Gailius pridūrė, kad duomenų rinkimo našta negali būti perkeliama nukentėjusiam žmogui. Pasak jo, sutikimo ar nesutikimo aplinkybes teisėsauga galėtų nustatyti baudžiamojo proceso priemonėmis, kaip dabar tiria psichologinį smurtą ar grasinimus.
Vaikų viliojimas prasideda nuo santykio
Aptariant vaikų viliojimą internete, I. Daniūnaitė pabrėžė, kad tikrasis problemos mastas ne visada atsispindi statistikoje. Apie dalį atvejų nesužino nei tėvai, nei specialistai ar teisėsauga.
Vaikai daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, pokalbių platformose ir internetiniuose žaidimuose. Suaugusiųjų patarimas nekalbėti su nepažįstamaisiais ne visada pakankamas, nes vaikai pažintį gali suprasti kitaip. Jeigu su žmogumi nuolat žaidžiama, kalbamasi ir žinoma, kaip jis prisistatė, vaikui gali atrodyti, kad tai jau pažįstamas asmuo. Tačiau tikroji jo tapatybė ir ketinimai gali likti nežinomi.
„Viliojimas yra procesas“, – pabrėžė psichologė.
aramos vaikams centro programų „Vaikystė be smurto“ bei „Esame saugūs“ vadovė, psichologė dr. Ieva Daniūnaitė.<br> G. Bitvinsko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
aramos vaikams centro programų „Vaikystė be smurto“ bei „Esame saugūs“ vadovė, psichologė dr. Ieva Daniūnaitė.
 G. Bitvinsko nuotr.
Iš pradžių žmogus gali rodyti dėmesį, būti malonus, ką nors žadėti. Vėliau prašyti nuotraukų, vaizdo įrašų ar kviesti susitikti.
Paramos vaikams centro programų vadovės teigimu, aiškus tokio elgesio įvardijimas teisėje svarbus ir tėvams, kurie kartais abejoja, ar jau yra pagrindas kreiptis į policiją ir ar į jų pranešimą bus pažiūrėta rimtai. Ji ragino atsakomybės neperkelti vaikui: problema nėra ta, kad jis kažko nesuprato ar pasielgė netinkamai. Atsakingi yra žmonės, kurie siekia vaikus seksualiai išnaudoti.
Pasitikėjimą institucijos turi pelnyti
I. Daniūnaitė aiškino, kad psichologinį atsparumą sudaro ne tik vidiniai žmogaus gebėjimai susitvarkyti su sunkumais. Ne mažiau svarbu tikėti, kad šalia yra pagalbos šaltinių.
Vaikui tai gali būti tėvai, pedagogai, būrelių vadovai ar kiti suaugusieji, kurie rimtai vertins jo pasakojimą. Tačiau ir patys suaugusieji turi pasitikėti institucijomis, į kurias kreipiasi.
Pasitikėjimas, anot psichologės, priklauso nuo konkrečios reakcijos: ar žmogus išklausomas, ar jo pranešimas vertinamas rimtai, ar aiškinamasi, kas įvyko.
Svarbus ne vien bausmės dydis, bet ir tai, kad netinkamas elgesys būtų pripažintas bei įvardytas. Teisinis procesas gali padėti nukentėjusiam žmogui atkurti pasitikėjimą savimi ir kitais.
Priešingas rezultatas galimas tada, kai apie nusikaltimą pranešęs žmogus nesulaukia reakcijos arba tyrimas net nepradedamas. Dar kartą susidūrus su smurtu jam gali būti sunkiau kreiptis pagalbos.
Smurtą atpažįsta, bet auką kaltina
Lietuvos žmogaus teisių centro užsakymu atlikta visuomenės apklausa, pasak J. Juškaitės, atskleidė prieštaringas nuostatas.
Daugiau kaip 70 proc. respondentų seksualiniu smurtu ir nusikaltimu laikytų situaciją, kai santykiaujama su dėl šoko ar baimės sustingusiu žmogumi. Tačiau atsakymai į klausimus apie nukentėjusiojo elgesį parodė, kad aukų kaltinimas tebėra paplitęs.
Daugiau kaip 40 proc. apklaustųjų manė, kad nuo alkoholio apsvaigęs žmogus yra bent iš dalies atsakingas už patirtą seksualinį smurtą. Kituose su aukų kaltinimu susijusiuose klausimuose panašias nuostatas išreiškė maždaug 30–40 proc. respondentų, kartais ir daugiau.
J. Juškaitės vertinimu, dalis žmonių atpažįsta seksualinį smurtą, tačiau kartu vis tiek ieško priežasčių dalį atsakomybės perkelti nukentėjusiajam.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė pateikė ir kitą apklausos rezultatą: daugiau kaip 40 proc. respondentų, paklaustų apie reikalingus sistemos pokyčius, nurodė teisinio reguliavimo pakeitimus. Specialistų kompetencijų stiprinimą, pagalbos plėtrą ar visuomenės švietimą rinkosi mažesnė dalis.
Tai, jos nuomone, rodo, kad teisinio pokyčio poreikis atpažįstamas, tačiau aukas kaltinančios nuostatos dėl to savaime neišnyksta.
Nuostatos veikia ir institucijose
Moderatorius D. Matas priminė nukentėjusių merginų pasakojimus apie policijoje ar gydymo įstaigose išgirstus klausimus: kodėl jos ėjo į naktinį klubą, vartojo alkoholį ar vilkėjo tam tikrus drabužius.
Diskusiją moderavo Darius Matas.<br> G. Bitvinsko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
Diskusiją moderavo Darius Matas.
 G. Bitvinsko nuotr.
V. Gailius teigė, kad gavęs duomenų apie tokį pareigūno elgesį jo vadovo vietoje pradėtų tarnybinį patikrinimą – nukentėjusį žmogų kaltinantys pareigūnai neturėtų tirti seksualinio smurto bylų.
J. Juškaitė atkreipė dėmesį, kad policija, medikai ir kai kurios kitos profesinės bendruomenės pastaraisiais metais keičiasi: dalyvauja mokymuose, stiprina gebėjimus atpažinti smurtą ir į jį reaguoti.
Tačiau Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė pasigedo tokio pat dėmesio teismų bendruomenės kompetencijoms. Kalbėdama iš nevyriausybinio sektoriaus perspektyvos, ji teigė, kad ši bendruomenė buvo mažiau linkusi dalyvauti mokymuose ir kitose iniciatyvose.
Jos nuomone, nepakanka manyti, kad vien teisės išmanymas apsaugo nuo stereotipų. Svarbu įvertinti, kaip asmeninės nuostatos veikia aplinkybių vertinimą ir sprendimus.
„Tavo vidinės nuostatos taip pat daro įtaką“, – pabrėžė J. Juškaitė.
Smurtą vienodai rimtai vertinti nepriklausomai nuo lyties
Diskusijoje aptartas ir siūlymas suvienodinti nukentėjusiųjų apsaugą nepriklausomai nuo lyties.
J. Juškaitė aiškino, kad nevyriausybinės organizacijos kelia klausimą dėl atskirų įžaginimo ir seksualinio prievartavimo straipsnių. Jos požiūriu, seksualinis smurtas turi būti vienodai rimtai vertinamas tiek prieš berniukus ir mergaites, tiek prieš vyrus ir moteris.
Vertinant konkrečią bylą svarbi padaryta žala ir aplinkybės. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės teigimu, nukentėjusiojo lytis neturėtų lemti skirtingo požiūrio į patirtą smurtą.
Seimo narys Vitalijus Gailius.<br> G. Bitvinsko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
Seimo narys Vitalijus Gailius.
 G. Bitvinsko nuotr.
V. Gailius taip pat pabrėžė, kad vyrai diskusijose apie seksualinio smurto aukų apsaugą negali būti ignoruojami.
Kalbėdamas apie siūlomą atsakomybę už seksualinį priekabiavimą viešose vietose, Seimo narys apgailestavo, kad dalis kritikų savo poziciją išsakė išsamiai nesusipažinę su projektu. Jis teigė siekiantis, kad svarstant pakeitimus pirmiausia būtų vertinama nukentėjusiųjų apsauga.
Apie pagalbą žino nedaugelis
Ar Lietuva turi pakankamai pagalbos galimybių seksualinį smurtą patyrusiems žmonėms ir ar sistema būtų pasirengusi didesniam besikreipiančiųjų skaičiui?
J. Juškaitė teigė matanti pažangą, tačiau nesiryžo pagalbos infrastruktūros vadinti pakankama. Ji minėjo nacionalinį informacijos apie seksualinį smurtą centrą „Prabilk“, į kurį galima kreiptis telefonu ar internetu. Centras teikia emocinę paramą ir informaciją apie pagalbos galimybes. Pasikonsultuoti galima ir dar neapsisprendus kreiptis į policiją.
Centro direktorė taip pat kalbėjo apie penkias ligonines, turinčias teikti specializuotą pagalbą po seksualinio smurto. Jos vertinimu, ne visose dar iki galo įsisavintas pagalbos algoritmas.
Siekiamybe ji įvardijo pagalbą vienoje vietoje: žmogus gautų psichologinę ir teisinę konsultaciją, sužinotų savo galimybes, būtų padedama surinkti ir užfiksuoti įrodymus. „Tu nesi siuntinėjamas per skirtingas institucijas, kuriose turi kaskart papasakoti vėl ir vėl, kas tau įvyko“, – tokio modelio svarbą aiškino J. Juškaitė.
Moderatorius palygino pagalbos žinomumą su civilinės saugos rekomendacijomis: žmonėms pasakojama, kokių atsargų turėti ir kaip pasirengti krizei, tačiau ar taip pat aišku, ką daryti patyrus seksualinį smurtą?
 „Saugumo kodas“ diskusija „Ar galime jaustis saugūs? Kaip kuriame visuomenę, atsparią seksualiniam smurtui?“.<br> G. Bitvinsko nuotr. Daugiau nuotraukų (6)
 „Saugumo kodas“ diskusija „Ar galime jaustis saugūs? Kaip kuriame visuomenę, atsparią seksualiniam smurtui?“.
 G. Bitvinsko nuotr.
„Žmonių žinomumas apie egzistuojančią pagalbą yra iki 10 proc. maždaug“, – sakė Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė. Anot jos, tai yra ir valstybės, ir pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų, ir iki galo nesuformuotos aiškios sistemos problema.
V. Gailius vylėsi, kad teisiniai pakeitimai paskatins daugiau nukentėjusiųjų kreiptis pagalbos ir sumažins institucijoms nepranešamų atvejų skaičių.
Atsparumas prasideda nuo pasirengimo išgirsti
Baigdama diskusiją I. Daniūnaitė ragino pripažinti, kad seksualinis smurtas nėra nuo mūsų gyvenimo atskirta problema. Vien žmogaus išvaizda, profesija ar statusas neleidžia spręsti, kaip jis elgsis su suaugusiuoju ar vaiku.
Paramos vaikams centro programų vadovė siūlė su vaikais iš anksto kalbėtis apie saugų ir netinkamą elgesį, pavojus internete bei veiksmus, kurių reikėtų imtis susidūrus su grėsme. Nelaukti, kol kažkas atsitiks ir išsigąs tiek vaikas, tiek suaugusieji.
Ne mažiau svarbu patiems būti žmonėmis, į kuriuos vaikas galėtų kreiptis, ir savo reakcijomis parodyti, kad prašyti pagalbos normalu. Tai taikoma ir suaugusiesiems, patyrusiems seksualinį smurtą ar priekabiavimą.
„Tai yra labai sunki patirtis, bet gavus pagalbą galima visiškai atsistatyti ir sėkmingai gyventi toliau“, – sakė I. Daniūnaitė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.