Apie tai portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Kas saugo tuos, kurie saugo mus?“ kalbėjo Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla, krašto apsaugos viceministras Karolis Aleksa, vidaus reikalų viceministras Linas Drazdauskas ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovė Ineta Kursevičienė. Diskusiją moderavo Ieva Dirmaitė.
Darbo dienos patirtis lieka ir nusivilkus uniformą
Policijos pareigūnas per dieną gali susidurti su nužudymu, vagyste ir daugybe kitų emociškai sunkių įvykių, o po tarnybos turi grįžti į šeimą. Paklaustas, kas padeda atlaikyti tokį krūvį, A.Paulauskas sakė, kad kiekvienas renkasi savą būdą: vieni sportuoja, kiti eina į gamtą, remiasi artimaisiais arba kolegomis.
Kas saugo tuos, kurie saugo mus? Atskleidė pareigūnų darbo sąlygas ir ko vis dar trūksta
Vis dėlto daliai žmonių su įtampa susitvarkyti nepavyksta. Generalinis komisaras tarp kylančių problemų minėjo alkoholio vartojimą ir naujesnę tendenciją – piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis.
Lietuvos policijoje dirba didelė psichologų komanda, o norintiems kreiptis pareigūnams ši pagalba yra prieinama. Tačiau profesinių sąjungų atstovė I.Kursevičienė akcentavo platesnį nusivylimą tarnyboje. „Jie gyvena laukimu ir tuo pačiu tikėjimu, bet tas tikėjimas blėsta“, – pareigūnų savijautą apibūdino ji.
Pasak I.Kursevičienės, metai iš metų lieka neišspręstų klausimų, o sistema laikosi ant žmonių patriotizmo. Pareigūnai negali streikuoti, todėl jiems lieka protestai ir viešos akcijos. Profesinės sąjungos vadovės vertinimu, būtent viešumas gali paskatinti politikus daugiau dėmesio skirti vidaus saugumo problemoms.
Patyrę darbuotojai, jau galintys išeiti užtarnauto poilsio, renkasi palikti tarnybą. Juos keičiančių jaunų žmonių neįmanoma greitai parengti, todėl kyla įvairių problemų.
Susiję straipsniai
Stojančiųjų netrūksta, tačiau pasirinkimo priežastys kelia klausimų
R.Požėla pasakojo, kad norinčiųjų tapti ugniagesiais gelbėtojais skaičius nuteikia optimistiškai – į vieną vietą pretenduoja šeši ar septyni žmonės. Pašaukimas, artimųjų pavyzdys ir noras padėti minimi tarp pasirinkimo motyvų, tačiau dažniausiai kursantai nurodo lankstų darbo grafiką: vieną parą dirbama, trys lieka laisvos.
PAGD direktoriaus teigimu, per laisvas dienas ugniagesiai užsidirba ne statutinėje tarnyboje. Todėl gausus stojančiųjų skaičius turi ir kitą pusę – jauni žmonės šią profesiją renkasi ne dėl atlyginimo ar kitų tarnybos sąlygų.
Į policiją kasmet stoja vidutiniškai apie 330 naujų pareigūnų. A.Paulauskas, kalbėdamasis su Policijos mokyklos naujokais, taip pat girdėjo apie pašaukimą ir norą padėti.
Vis dėlto vieno Policijos mokyklos kursanto jam pasakyti žodžiai atskleidė pragmatišką pasirinkimo pusę: „Jeigu pirmus penkerius tarnybos metu nemokėtų butpinigių, pusės mūsų čia nebūtų.“
Policijos darbo grafikas yra labiau įtemptas nei ugniagesių, todėl juo naujokų pritraukti nepavyksta. Generalinio komisaro vertinimu, tai rodo krizę, kurią būtina spręsti.
Vien patriotizmo neužtenka
Vidaus reikalų viceministras L.Drazdauskas pripažino, kad norėtų turėti galimybę iš karto išspręsti tarnybų problemas, tačiau jų poreikiams tenka dalyti ribotus išteklius. Situaciją jis palygino su mėginimu maža nosinaite uždengti visą stalą: patraukus ją į vieną pusę, kita lieka neuždengta.
Vidaus reikalų ministerija dėl finansavimo nuolat kalbasi su Vyriausybe ir Seimo nariais. Viceministras nurodė, kad kitais metais pareigūnų atlyginimai turėtų didėti mažiausiai 7,5 proc., nors jo paties ir statutinių tarnybų darbuotojų lūkesčiai yra didesni.
R.Požėla pateikė konkretaus ugniagesio gelbėtojo pavyzdį. Regione dirbantis pareigūnas turi 16 metų stažą ir naro kvalifikaciją, yra našlys, augina dvi mažametes dukras, o jo atlyginimas į rankas siekia 1,3 tūkst. eurų.
PAGD ir socialiniai partneriai siekia, kad pradinis darbo užmokestis statutinėje tarnyboje prilygtų vidutiniam šalies atlyginimui, kuris „Saugumo kodo“ diskusijos metu siekė beveik 1,6 tūkst. eurų į rankas. Departamento vadovo manymu, geresnės sąlygos padėtų keisti jaunų žmonių motyvaciją ir kelti parengimo kokybę.
Apie teisingą atlygį kalbėjo ir K.Aleksa. Krašto apsaugos sistemoje buvo siūloma kelerius metus iš eilės karių atlyginimus didinti po 7 proc., tačiau tai pavyko padaryti vienus metus. Viceministras palaikė tokį patį pareigūnų darbo užmokesčio augimą ir atkreipė dėmesį į kariams bei statutinių tarnybų darbuotojams aktualias pensijų problemas.
Jo teigimu, visuomenė gyvena vieną geriausių laikotarpių Lietuvos istorijoje, tačiau šią gerovę saugančių žmonių atlygis neatitinka jiems tenkančių rizikų. Pareigūnai turi būti motyvuoti, aprūpinti ir kuo labiau apsaugoti.
Saugumas nėra savaiminė duotybė
A.Paulauskas ragino politikus išgirsti ne tik institucijų vadovus, bet ir kasdien tarnybą atliekančius policininkus. Jie nuolat patiria riziką bei įtampą, todėl būtina atvirai įvertinti, ar dabartinis atlygis ir aprūpinimas atitinka policijos kuriamą vertę.
Generalinis komisaras priminė apklausas, kuriose daugiau kaip 80 proc. gyventojų teigia savo gyvenamojoje vietoje besijaučiantys saugūs. Kriminogeninės padėties analizė, pasak jo, taip pat rodo gerus rezultatus, o organizuotas nusikalstamumas yra pažabotas.
Tačiau geri rodikliai gali tapti argumentu neskirti daugiau pinigų: jeigu policija su esamu biudžetu atlieka jai pavestą darbą, kyla klausimas, kam finansavimą didinti. A.Paulauskas pabrėžė, kad tokia logika neįvertina pareigūnų pastangų. Jie ne tik vykdo tiesiogines funkcijas, bet ir brenda į pelkes, šoka į upes bei gelbėja skęstančius, neskaičiuodami, ar tai įrašyta pareigybės aprašyme ir kiek už tai mokama.
Policijos dieną iš aukščiausių valstybės vadovų pareigūnai išgirsta daug sveikinimų ir padėkų. Vis dėlto pagarbą, generalinio komisaro žodžiais, geriausiai parodo biudžeto eilutės. Pirminiai kitų metų skaičiai jam didelio optimizmo nesuteikė, tačiau A.Paulauskas vylėsi, kad jie dar keisis.
Tarnyboje svarbus ir kolegos petys
I.Kursevičienė atkreipė dėmesį, kad atlyginimas nėra vienintelis veiksnys, dėl kurio žmonės lieka tarnyboje. Jiems svarbi bendrystė, komanda ir žinojimas, kad per sudėtingą įvykį turės užnugarį.
Lietuvoje, profesinių sąjungų vadovės pateiktu apytiksliu skaičiavimu, yra apie 18 tūkst. statutinių pareigūnų. Tai nedidelė profesinė bendruomenė, kurios nariams tenka čia ir dabar priimti sunkius sprendimus. Jie turi jaustis ne tik baudžiami už klaidas, bet ir palaikomi, nes, anot I.Kursevičienės, „mes nesame robotai“.
Ji pabrėžė, kad nepakankamo statutinių tarnybų finansavimo problema tęsiasi ne vienus metus. Patyrusio specialisto parengimas brangiai kainuoja, o jo sukauptų žinių greitai perduoti naujokui neįmanoma. Dalis pareigūnų tarnybą palieka todėl, kad iš gaunamo atlygio neišgyvena, kiti – dėl sveikatos problemų.

G. Bitvinsko nuotr.
Todėl svarbiausia išlaikyti patyrusius darbuotojus, galinčius parengti kitą kartą. I.Kursevičienė ragino ir visuomenę prisiimti daugiau atsakomybės, nes ne kiekvieną buitinę problemą turi spręsti atvykęs policininkas ar ugniagesys.
Kariuomenė ir vidaus tarnybos negali stiprėti skirtingu tempu
K.Aleksa pabrėžė, kad krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemos kasdien dirba kartu. Karo metu Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Viešojo saugumo tarnyba tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi, vadovaujama ginkluotųjų pajėgų vadu tampančio kariuomenės vado.
Bendradarbiavimo reikia ir vadinamojoje pilkojoje zonoje tarp taikos ir karo. Krašto apsaugos ministerija su policija bei VST dirba sprendžiant kontrabandinių balionų problemą, saugant Vilniaus oro uostą, stebint sieną ir rengiantis reaguoti į dronų bei kitas oro grėsmes.
Šiose situacijose veikia kelios institucijos, todėl jos turi pasitikėti viena kita ir laikytis bendrų algoritmų. Viceministras vidaus tarnybų nelaiko vien viešųjų paslaugų teikėjomis, taikos metu gesinančiomis gaisrus ar sulaikančiomis užpuolikus. Prie bendros sistemos prisideda ir Vadovybės apsaugos tarnyba, PAGD bei už kritinės infrastruktūros apsaugą atsakingos institucijos.
Planai yra rengiami ir išbandomi, tačiau vidaus tarnyboms neužtenka vien perduodamų ginklų ar šaudmenų. K.Aleksos teigimu, stiprėjant kariuomenei tokiu pačiu tempu turi augti ir kitų institucijų pajėgumai. Priešingu atveju silpnesnė grandis taptų pirmuoju taikiniu.
Išorės gynybai reikia patikimo vidaus saugumo skydo
L.Drazdauskas mato disproporciją tarp išorės ir vidaus saugumui skiriamo dėmesio. Šią padėtį jis palygino su kariu, vienoje rankoje laikančiu kalaviją, o kitoje turinčiu laikyti tokios pat kokybės skydą.
Per pastarąjį dešimtmetį vidaus reikalų sistemai teko reaguoti į naujas krizes: COVID-19 pandemiją, masinę migraciją ir kontrabandinius balionus, trikdančius kitas valstybės gyvenimo sritis. Viceministro teigimu, kad ir kaip šalis rengtųsi išorės agresijai, pirmuosius smūgius valstybės viduje sugeria policija, ugniagesiai ir pasieniečiai.
Darbuotojų išlaikymą sunkina geresnės sąlygos krašto apsaugos sistemoje. Vidaus tarnybai parengti žmonės dėl patrauklesnio socialinio paketo pereina į Krašto apsaugos ministerijos žinybą.
Kita svarbi grandis – visuomenės atsparumas. L.Drazdauskas rėmėsi tyrimais, pagal kuriuos maždaug pusė Lietuvos gyventojų žino, ką daryti kilus didelei krizei, o panaši dalis yra sukaupusi atsargų pirmosioms 72 valandoms.
Jeigu žmogus žino, kur eiti ir kam padėti, vidaus reikalų sistemai tenka mažesnis krūvis. Tuomet pareigūnai gali imtis svarbiausių užduočių, o ne spręsti dėl gyventojų pasimetimo ar panikos kylančias buitines situacijas. Viceministras prie visuomenės pasirengimo priemonių priskyrė specialius mokymus, civilinę saugą, šaulių veiklą, patriotinį ugdymą ir gebėjimą atpažinti dezinformaciją.
Technika be parengto žmogaus lieka neveiksni
Diskusijoje kalbant apie rytinės sienos apsaugą, L.Drazdauskas atmetė pasirinkimą tarp žmogaus ir technologijų. Stebėjimo sistemos gali parodyti, kaip iš Baltarusijos pusės atėję asmenys pjauna fizinį barjerą ar stato kopėčias, tačiau į tokį pažeidimą turi reaguoti pasienietis.
Vien pareigūno pastangų taip pat nepakanka. Be tinkamų techninių priemonių net didžiausia motyvacija ir kompetencija neduos reikiamo rezultato, todėl abi dalys turi būti plėtojamos kartu.
K.Aleksa pateikė krašto apsaugos pavyzdį. Tankams, pėstininkų kovos mašinoms ir artilerijos sistemoms skiriami milijardai, bet be žmonių, mokančių šią ginkluotę naudoti, ji liktų brangus metalas ar neveiksni technologija.
Dirbtinis intelektas, autonominės sistemos ir kitos naujovės keis mūšio lauką, tačiau artimiausių 5–10 metų laikotarpiu žmogus išliks kritiškai svarbus. Reikia ne tik parengtų technikos naudotojų, bet ir specialistų, gebančių nuspręsti, kokias priemones įsigyti, kai gamintojai siūlo daugybę dronų, raketų ir kitų sistemų.
Karinis standartas patvirtintas, bet finansavimo dar negavo
R.Požėla sakė, kad tarnybos turi skaityti „atverstą Ukrainos knygą“ ir mokytis iš nuolat kintančios jos patirties. PAGD ekspertai tai daro nuotoliniu būdu ir per vizitus.
Vis dėlto departamento vadovas nenorėjo teigti, kad nuo 2022 metų Lietuva pažengė šviesmečiais ir pareigūnai jau gerokai geriau apsaugoti – anot jo, taip sakyti būtų netikslu. Tarnyboms reikia veikti lanksčiau, mažinti perteklines biurokratines procedūras ir neužmiršti vienos saugumo krypties dėl kitos.
A.Paulauskas pasakojo, kad policijos karinis standartas buvo patvirtintas 2022 metų pabaigoje. Jis apima priemones, reikalingas pareigūnams saugiai ir veiksmingai dirbti mobilizacijos ar karo padėties metu, tačiau finansavimo šiam standartui iki šiol neskirta.
Policija gali planuoti ir rengti žmones. Specialius mobilizacinius mokymus jau baigė daugiau kaip 1,5 tūkst. pareigūnų, įgijusių bazinių žinių, reikalingų ekstremaliosiomis aplinkybėmis. Be to, tarnyba įsigijo 200 G36 automatinių šautuvų, kad darbuotojai mokųsi naudotis moderniais NATO standarto ginklais.
Generalinis komisaras teigė pats ne kartą lankęsis Ukrainoje ir perėmęs jos patirtį, tačiau pridūrė: „Kartais susidaro toks įspūdis, kad mes vis dar netikime, jog čia karas gali įvykti.“
Anot A.Paulausko, informacinis ir kibernetinis karas Lietuvoje jau vyksta – tai rodo ir Kriminalinės policijos biuro vykdomos operacijos, apie kurias pareigūnai negali plačiau kalbėti.
Generalinis komisaras taip pat atkreipė dėmesį į daugiau kaip ketverius metus neišsprendžiamą klausimą dėl Ginkluoto pasipriešinimo ir rezistencijos įstatymo projekto. Jame numatyta, kad okupacijos atveju policija liktų užimtoje teritorijoje saugoti viešosios tvarkos ir nebūtų evakuojama.
R.Požėla apibendrino, kad pareigūnui būtinos ne tik socialinės garantijos ir tinkamas atlygis, bet ir teisinė apsauga. „Saugus, teisiškai apsaugotas pareigūnas – tai saugesnė visuomenė“, – sakė PAGD direktorius.







