Sovietų rublių išvežimo istorijoje – ryškus Vilniaus brigados šešėlis

Taip pastarosiomis dienomis perkamiausioje šalies knygoje - Dailiaus Dargio lietuviškos mafijos studijoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ prisimindamas šlovingus anuomet garsiausios Vilniaus mafijos gaujos veiklos metus rašo ilgametis prokuroras Gintaras Jasaitis. 

Žurnalisto, kuris daugelį metų atlieka įvairius tyrimus, tarp jų – ir kriminalinius, teigimu, dar aštuntojo dešimtmečio viduryje, gerokai anksčiau prieš anuomet sostinėje karaliavusios Brigadinių gaujos siautėjimo piką, jos nariai mėgdavę nevaržomai vakaroti tuomečio „Lietuvos“ viešbučio (dabar – „Radisson Blu“) 22-ame aukšte įsikūrusiame restorane.

„Tais laikais pinigų visiškai netaupiau. Lengvai juos gaudavau, lengvai su jais ir išsiskirdavau. Mūsų linksmybės mieste trukdavo iki paryčių. Nemažai laiko praleisdavome viešbutyje „Lietuva“. - knygoje cituojamas už žurnalisto Vito Lingio nužudymą iki šio kalėjime bausmę atliekantis Igoris Achremovas. - Boria (Borisas Dekanidzė. - Red.) stengėsi reklamuotis aplinkiniams. Jis tikrai turėjo pinigų, nes pasibaigus vakaronėms restoranuose lengva ranka sumokėdavo sąskaitas. Pinigus dosniai žarstė ir naktinėse programose dalyvaujantiems muzikantams. Suprantama, toks jo elgesys aplinkiniams, ypač merginoms, sudarė gerą įspūdį. Po kurio laiko Boria pasikeitė. Kaskart pasibaigus tokioms vakaronėms, jis pasikviesdavo mus ir iš karto reikalaudavo grąžinti tą vakarą linksmai kartu praleistus jo pinigus. Šiandien sklando mitas, kad Vilniaus brigada anuomet buvo galingiausias nusikalstamas susivienijimas sostinėje. Nedaugelis prisimena, kad ji buvo padalyta į kelias atskiras grupuotes”.

Kartais Brigadiniai į šiame viešbutyje rengiamas puotas kviesdavosi vadinamosios žydų ir rusų mafijos autoritetus ne tik iš buvusios SSRS šalių, bet ir iš Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos valstijų.

„Greičiausiai tai buvo patogus variantas per Vakaruose besilankančius asmenis išplėsti svarbios informacijos gavimo agentūrų tinklą. Būtent tuomet žymus rusų gangsteris Japončikas (2009 metų liepą iš pasalų į pilvą pašautas, o po trijų mėnesių Maskvos ligoninės palatoje taip ir neatgavęs sąmonės miręs Rusijos mafijos tėvu pramintas Viačeslavas Ivankovas) ir kiti garsūs to meto gangsterių šulai ilgam nusėdo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Belgijoje, Vokietijoje – šalyse, kur saugumo darbuotojus labiausiai domino pikantiška informacija. „Lietuvos“ viešbutį tada akylai stebėjo saugumo darbuotojai. Kadaise net buvo paplitęs toks anekdotas: „Kartą „Lietuvos“ viešbučio kambaryje nukrito lubos... ir pakibo ant laidų”, - naujoje D.Dargio knygoje prasitarė teisėsaugos veteranas, primygtinai reikalavęs padaryti jį visiškai neatpažįstamą.

Šiandien apie kadaise galingus Vilniaus brigados gangsterius jau beveik nieko negirdėti, nors kalbama, kad jie, neva remdamiesi patikėtiniais, aktyviai kontroliuoja didžiausius šalies bankus, žinomas sostinės verslo bendroves, populiarius restoranus, kovinių sporto šakų draugijas.

Teisėsaugininkų pastebėjimu, pastaruoju metu sostinės gangsterių gaujų lyderius atsiriboti nuo nusikaltimų paskatino tai, kad jie buvo sukaupę didžiules pinigų sumas ir nusprendę juos investuoti į pelningus verslo projektus. Pamažu grupuočių bosai, dažniausiai buvę sportininkai, tapo solidžių verslo įmonių bendraturčiais. Tačiau neretai iškilus ginčams tarp partnerių arba konkurentų, vilniečiai prisimena savo kriminalinę praeitį ir kilusius nesutarimus sprendžia fizine jėga.

„Kai persikėliau iš Šiaulių į Vilnių, tarsi keiksmažodį nuolat girdėdavau Dekanidzės pavardę. Pamenu, klausiu, kas tas Dekanidzė. Po to prašiau, kad surinktų medžiagos apie šį asmenį. Medžiagos nėra. Klausiu, kur medžiaga ir ką konkrečiai jis yra padaręs. Pamažu išaiškėjo, kad prieš pusmetį viename restoranų jis sumušė leningradietę. Taip pasielgęs iš chuliganiškų paskatų. Tada buvo tyliai renkama operatyvinė medžiaga.

Vilniaus policija pateikė medžiagą, ar tai buvo nusikaltimas, ar ne, bet sušvelninus situaciją negalėjome jam pritaikyti jokios nuobaudos. Buvo aiškiai matyti, kad tai pažeidimas. Jis tuo metu laikinai gyveno Lietuvoje, nors mūsų šalies pilietybės neturėjo. Tuomet pagal šalyje galiojusius įstatymus vidaus reikalų (VRM) ministras turėjo teisę deportuoti asmenį, padariusį tam tikrus pažeidimus, o dabar tai gali tik teismas. Tad pasirašiau nutarimą deportuoti. Taip atskyrėme B.Dekanidzę nuo gaujos“, – prisiminė praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje buvęs VRM ministras Romasis Vaitekūnas.

Anot prokuroro G.Jasaičio, dėl nušauto žurnalisto V. Lingio nužudymo per apklausas B.Dekanidzė nešnekėjo, neprisipažino iki pat galo. Jam buvo pasakyta, kad jei duos parodymus, procesas bus atnaujintas, ištirti tikrieji organizatoriai, kai kuriomis mūsų versijomis, galėjo būti ir ne Lietuvoje. Bet jis pasakė, kad nieko apie tai nekalbės. Jis norėjo pasirodyti garbingas ir laikėsi nusikaltėlių taisyklių iki galo.“

„Po V.Lingio žūties penkerius metus visur vaikščiojau su apsauga. Ir tai neturėtų stebinti, nes toks brutalus nusikaltstamuma, koks egzistavo 1993 metais, daugiau niekada nepasikartojo. Aplinkiniai manė, kad dieną naktį buvo skirta apsauga, bet dažniausiai jie mane saugojo viešose vietose. Buvo žinomos realios situacijos, grėsmės. I.Achremovas iš kalėjimo man parašė laišką, kuriame buvo teigiama, kad jie su B.Dekanidze planavo mano bei kelių kitų aukštų pareigūnų nužudymus“, - knygoje laukinius banditizmo laikus paprašytas prisiminti kalbėjo Egidijus Bičkauskas, buvęs prokuroras, dabar besiverčiantis advokato praktika.

Knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas” kalbinti tuomečiai Vilniaus kriminalistai tikino, kad Geogijus Dekanidzė dar kurį laiką tikėjosi ištraukti sūnų B.Dekanidzę iš belangės. Neva šiam reikalui užglaistyti ir išpirkai iš kalėjimo G.Dekanidzė buvo paskyręs net 1,5 milijono JAV dolerių. Tačiau niekas iš teisėsaugininkų tais laikais nenorėjo rizikuoti ir nesusigundė milžiniška Brigadinių autoriteto pasiūlyta suma.

Kad B.Dekanidzei buvo įvykdyta mirties bausmė, knygos autorių D.Dargį tikino ir tuomečiai teisėsaugos pareigūnai, ir kriminaliniai veikėjai.

„Tai, kad karste iš tiesų gulėjo Borka, savo akimis įsitikino ir vienas jo senų laikų bičiulis iš Vilniaus brigados. Jis man sakė, kad prieš nuleidžiant mirusįjį į žemę, paskutinį kartą atsisveikinti su juo buvo atidengtas karsto dangtis. Priėjęs arčiau jis Borią atpažino iš rankų, kurios buvo nusėtos anksčiau ne kartą matytais randais“, – kalbėjo vienas su Brigadiniais artimus ryšius palaikęs vilnietis.

Kaip teigė G.Jasaitis, apie santykius su politikais Vilniaus brigados vadeiva mielai kalbėjo, pasakojo apie tam tikrus ekonominius procesus, kuriems įtakos turėjo Brigadiniai.

1992 – 1994 metais aktyviausius Vilniaus brigados veiklos metus atidžiai peržvelgęs prokuroras G.Jasaitis knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas” pasakoja, kad gaujos nariai supratę, kad Lietuvoje jiems sudėtinga veikti, jie perdarė sutartis su Latvijos banku. Kai atvažiavome į Latvijos banką išsiaiškinti padėties, jie pareiškė neva grynaisiais išėmė pinigus banke.

„Patys jie nieko neaiškino, paprasčiausiai atvedė neegzistuojantį žmogų su pasu, kuris išėmė iš kasos 110 milijonų rublių. Taip buvo daroma norint nusplėpti, kur toliau nukeliavo pinigai. Bet tai tik fikcija, nes 110 milijonų rublių, išimtiems net stambiausiomis kupiūromis, reikėjo poros sunkvežimių. Banko valdybos pirmininko, kuris buvo B.Dekanidzės draugas, paklausiau, nejaugi jis su dviem sunkvežimiais į banką atvažiavo iš kasos pasiimti tokių pinigų. Jie suprato, kad nesame kvailiai ir suvokiame, kad buvo padaryta kitokia finansinė operacija. Greičiausiai ši suma buvo konvertuota į JAV dolerius, kad nesimatytų, iš kurios sąskaitos“, - prisiminė G.Jasaitis.

Anot knygoje kalbinamo buvusio Vilniaus brigados nario I.Achremovo, Boria buvo toks žmogus, kad ir be tėvo paramos būtų ne ką prasčiau prasisukęs.

„Jis turėjo išskirtinį talentą. Boria kartais išgerdavo alkoholio ir mėgdavo pasakoti apie savo grandiozinius planus. Kartą lengvai apkvaitęs Boria pakuždėjo man į ausį: „Man 100–200 milijonų nėra dideli pinigai, bet man rūpi šalies valdžia ir įtaka.“ Atrodo, kad jis norėjo įsitvirtinti Lietuvoje”, - pasakoja Achrem pravarde kadaise vadintas vilnietis.

Po sūnaus B.Dekanidzės netekties G.Dekanidzė pasitraukė iš aktyvaus verslo. Ėmėsi nuosavo namo statybų Trakuose. Taip pamažu išsilakstė visi Vilniaus brigados autoritetai. Likę žinomesni senosios Brigadinių kartos mafiozai nėrė į kitas grupuotes, pradėjo nuosavą legalų verslą arba visiems laikams emigravo iš Lietuvos. Tiesa, buvo ir tokių, kurie vėliau įsiliejo į netradicinių religijų bendruomenes.

2010 metų sausio pabaigoje dėl įsisenėjusios ligos paskutiniuoju Vilniaus brigados krikštatėviu vadintas G.Dekanidzė mirė savo namuose Vilniuje.

Knygos autoriui D.Dargiui, pasiteiravus apie Vilniaus brigados ir KGB bendradarbiavimą, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas sakė: „Daugiau kaip prieš dešimtmetį teko dalimis surinkti medžiagą. Tiesa, tai buvo draiskalai, kuriuose būta operatyvinių duomenų apie kai kurių Vilniaus brigados veikėjų ryšius su KGB agentais.

1987–1991 metais kai kurie sostinės nusikaltėliai dažnai be jokių suvaržymų keliaudavo po užsienio šalis. Tada judėti po Vakarus buvo skirti griežti apribojimai asmenims, kurie buvo teisti ar turėjo reikalų su milicija. Dažnai į užsienį ypač laisvai buvo išleidžiami B.Dekanidzė ir jo artimas patikėtinis Igoris Tiomkinas.

Nenustebčiau, kad jie turėjo ryšių su KGB. Atmetu prielaidas, kad jie galėjo dirbti žvalgybinį darbą Vakarų šalyse. Tačiau jais saugumo darbuotojai galėjo pasinaudoti rinkdami vidinę informaciją apie tam tikrus asmenis, susijusius su šešėlinio verslo veikėjais.

Juk tuo metu KGB domino informacija apie aukso, užsienio valiutos, ginklų ir kitų pogrindinių verslų atstovų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų. O apie šiuos bene daugiausiai duomenų galėjo būti sukaupę su jais bendravę Vilniaus brigados veikėjai.

Maždaug 1992 metais vienas buvęs milicijos darbuotojas pasakojo, kad kadaise G.Dekanidzė maždaug už 50 tūkstančių JAV dolerių iš saugumo nusipirko operatyvinę medžiagą. Joje buvo surinkti duomenys apie jį ir artimiausius aplinkos žmones. Tokia pat operatyvinė medžiaga buvo ir organizuotų nusikaltėlių veiklą stebinčių milicijos darbuotojų stalčiuje. Tikėtina, kad ji vis dar saugoma KGB archyve.“

Daugiau intriguojančių, trilerio stiliaus filmo siužeto vertų istorijų apie buvusius ir liūdnai pagarsėjusius Lietuvos nusikalstamų gaujų lyderius rasite naujausioje D.Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas”.