Ar įmanoma sutramdyti kalinimo įstaigose siautėjančius sukčius?
„Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai” apie tai diskutavo Lietuvos bankų asociacijos Finansinių nusikaltimų prevencijos komiteto primininkas ir SEB banko prevencijos departamento direktorius Audrius Šapola, Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas ir Kriminalinės policijos biuro (KPB) skyriaus viršininkas Audrius Valeika.
Juos kalbino žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
– Ar kas nors bent nutuokia, kokią sumą pinigų kasmet sukčiai išvilioja iš Lietuvos gyventojų?
Audrius Šapola: Į bankus telefoniniai sukčiai nusitaikė 2009 metais. Tik tuo metu istorijos būdavo šiek tiek kitokios.
Darbo ieškantys gyventojai dėdavo skelbimus į internetą ir rajoninius laikraščius, o sukčiai rasdavo svarbią priežastį, kodėl šie žmonės jiems turi atskleisti elektroninės bankininkystės duomenis.
2011 metais nusikaltėliai pradėjo naudotis įvairių teisėsaugos įstaigų, dažniausiai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT), pareigūnų vardais.
– Kaip skamba šios istorijos? „Laba diena, jums skambina iš FNTT. Per jūsų sąskaitą plaunami pinigai.”
A.Š.: Visiškai teisingai. Taip žmonės yra įbauginami.
Banko klientai savo paaiškinimuose rašo, kad jiems siūlomos dvi galimybės. Viena jų – atvykti į apklausą.
Tai reikia padaryti labai skubiai, nes nusikaltimas rimtas, jame dalyvauja organizuotos nusikaltėlių grupės.
Sakoma, kad su nusikaltėliais gali būti susiję ir banko darbuotojai, todėl jiems jokiu būdu negalima nieko sakyti.
Paprastai apklausa turi vykti toli, už 50 ar 100 kilometrų. Be abejo, žmogui tai sukelia nepatogumų.
Tuomet siūloma kita galimybė – viską išspręsti greitai.
Žmogus tariamam pareigūnui turi padiktuoti prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžius ir kodus.
– Grįžkime prie klausimo – kokią sumą kasmet išvilioja sukčiai?
A.Š.: Be jokios abejonės, sumos yra didelės.
Lietuvos bankų asociacija metų pradžioje paskelbė, kad per pirmąjį ketvirtį bankų klientai galėjo patirti milijoną litų nuostolių. Tiek pinigų galėjo būti pasisavinta per 3–4 šių metų mėnesius.
– Tad tikėtina, kad vien iš elektroninės bankininkystės nusikaltėliai per metus gali pasisavinti 3–4 milijonus litų?
A.Š.: Šiuos skaičius bankų asociacijoje planuojame patikslinti artimiausiu metu.
Tokios sumos susidaro pasisavinus bankų klientų santaupas, be to, klientų vardu dar paimama greitųjų paskolų.
– „Swedbank” pranešė, kad per pirmąjį šių metų pusmetį į banką kreipėsi net 642 klientai. Jie teigė, kad sukčiai pasisavino arba bandė pasisavinti jų pinigus.
Latvijoje ir Estijoje „Swedbank” tokių nusikaltimų neužfiksavo, nors yra vienas didžiausių bankų visose Baltijos šalyse. O koks gali būti bendras nukentėjusių žmonių skaičius?
A.Š.: Kiek buvo nukentėjusiųjų per metus, sunku pasakyti. Tendencijos keičiasi.
Pirmąjį šių metų ketvirtį buvo juntamas didelis sukčių suaktyvėjimas ir į didžiuosius bankus kasdien kreipdavosi daugiau nei po tris klientus.
Bankai įdėjo nemažai pastangų skleisdami informaciją apie šiuos sukčiavimo būdus, todėl antrąjį pusmetį aukų sumažėjo. Manau, kad iki šios dienos nuo sukčių galėjo nukentėti apie 1000 Lietuvos bankų klientų.
– Policija nustatė, kad 95 procentai sukčių skambučių – iš Alytuje ir Marijampolėje esančių kalinimo įstaigų.
Pone K. Jasmontai, problemos sprendimo raktas yra jūsų valdose?
K. Jasmontas: Taip, reikia pripažinti, kad ne tik Alytaus, Marijampolės, bet ir kitos Lietuvos įkalinimo įstaigos susiduria su šia problema.
Koks šios problemos mastas, gal geriau žino kriminalinė policija.
Bet kriminalinės policijos pareigūnai dėl sukčiavimo atvejų į mus kreipiasi dažnai.
Viena priežasčių – mūsų pataisos namų teritorijoje esantis mobiliojo ryšio bokštas.
– Visi, kas žiūri mūsų laidą, turėtų pagalvoti, kad jei neįmanoma uždrausti kaliniams įnešti mobiliųjų telefonų, reikėtų kalinimo įstaigose užblokuoti mobilųjį ryšį.
K.J.: Jeigu tai padaryti būtų taip lengva, turbūt tai būtų buvę padaryta prieš dvejus trejus metus.
Tačiau susiduriame su viena problema – sunku užblokuoti ryšį vien pataisos namų teritorijoje.
Alytuje mūsų kaimynai yra ir karinis dalinys, ir nemažai gyventojų, todėl nėra taip lengva užblokuoti ryšį.
Šiuo metu tai bandoma daryti atskirose zonose – nors ten, kur nuteistieji gyvena ir dažniausiai būna. Stengiamasi padaryti viską, kad jie kuo mažiau galėtų naudotis mobiliaisiais telefonais.
– Viena pagrindinių problemų blokuojant ryšį yra tai, kad pataisos namai įsikūrę vidury miesto?
K.J.: Tai beveik visų Lietuvos kalinimo įstaigų problema, nes dauguma jų yra prie gyvenamųjų namų.
Už 100–200 metrų gyvena žmonės, kurie, užblokavus ryšį, piktinasi ir rašo skundus.
– Kaip mobilieji telefonai patenka į kalinimo įstaigų teritoriją?
K.J.: Pagrindinis būdas – specialus savadarbis pabūklas, kuriuo telefonas įšaunamas į teritoriją.
Kitų būdų nesame pastebėję jau dvejus metus.
– Šaunama į bendrą plotą, kur tuo metu vaikšto nuteistieji?
K.J.: Taip. Mūsų teritorijos plotas – apie 20 hektarų. Šaunama ten, kur yra didelis būrys žmonių. Vienoje teritorijoje gali laisvai vaikščioti apie 200–300 nuteistųjų.
Į teritoriją įskriejęs paketas nėra labai didelis. Nuteistieji jį paima, siunčia vienas kitam per rankas ir paslepia tam tikroje vietoje.
– Vadinasi, vienintelis kelias – ryšio blokavimas.
Ar dar įmanoma kokia nors papildoma apsauga, kad iš išorės nebūtų šaudoma į jūsų teritoriją?
K.J.: Turėtų būti visas kompleksas priemonių.
Pirmiausia kalinimo įstaigose reikėtų sukurti kamerų sistemą, kad nuteistieji laisvai nevaikščiotų po teritoriją.
Jie turėtų būti rakinami ir turėtų vaikščioti tik su palyda. Bet turint tokias finansines galimybes, kokios yra šiandien, pats efektyviausias būdas būtų blokuoti ryšį. Iki metų pabaigos bus bandoma jį blokuoti šešiose įstaigose, o kaip tai pavyks, pamatysime.
– Kalinimo įstaigose konfiskuotų telefonų skaičius įspūdingas.
Vien šiais metais iš kalinių paimta per 5 tūkstančius telefonų.
K.J.: Skaičiai iš tiesų įspūdingi. Šiemet Lietuvos kalinimo įstaigose jau paimta daugiau telefonų nei per visus praėjusius metus, o dar liko trys mėnesiai. Gali būti, kad konfiskuotų telefonų skaičius sieks 6500–7000.
– Neseniai kartu su policija darėte reidą. Kaip jis vyko?
K.J.: Pirmadienį kartu su kolegomis darėme kratas, kuriose dalyvavo apie 100 pareigūnų. Per jas paėmėme 17 telefonų.
Buvo mestos didžiulės pajėgos, bet rastų telefonų skaičius neįspūdingas.
– Spėta tuos telefonus kur nors sukaišioti?
K.J.: Turbūt ne. Dieną telefonus surinkome, o vakare jau užfiksavome naują šūvį su siuntiniu. Iš kur buvo šauta, sunku nustatyti, nes patrankos veikia kelių šimtų metrų atstumu.
Mes negalime net įsivaizduoti vietos, kur stovėjo patranka. Tai didžiulė problema.
– Kiek telefoninio sukčiavimo atvejų yra užfiksavusi policija?
A. Valeika: Tokios statistikos kol kas neturime. Baudžiamajame kodekse telefoninis sukčiavimas ir įprastas sukčiavimas – tas pats nusikaltimas. KPB labiau domisi organizuotomis grupuotėmis, kurios vykdo šiuos nusikaltimus.
– Kaip veikia pati sukčiavimo sistema?
A.V.: Anksčiau būdavo pasakojamos istorijos apie nusikaltimą padariusius ar į avariją patekusius giminaičius.
Dabar gyventojai per televiziją dažnai girdi pranešimus, kad FNTT pradėjo tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo.
Žmonės nesupranta, koks tai nusikaltimas.
Nusikaltėliai naudojasi tuo, kad gyventojai neturi konkrečios informacijos.
Sukčiai prisistato FNTT pareigūnais, pareiškia, kad vykdo tyrimą, ir pareikalauja padiktuoti kodus.
Tie, kurie patiki, kad skambina pareigūnas, tuos kodus ir padiktuoja. Gyventojai nežino, kad FNTT tokiais metodais nedirba.
– Ką nusikaltėliai daro sužinoję tuos kodus?
A.V.: Jie tuojau pat prisijungia prie elektroninės bankininkystės.
– Tai daroma kalinimo įstaigoje? Ar tie kodai trumposiomis žinutėmis persiunčiami laisvėje esantiems bendrininkams?
A.V.: Jei kaliniai turi kompiuterį laisvės atėmimo vietoje, prie elektroninės bankininkystė sistemos jungiasi patys, o jeigu ne, kodus persiunčia savo bendrininkams.
Kodai gali būti net nesiunčiami, o telefonu diktuojami laisvėje esančiam bendrininkui.
Jis tuoj pat prisijungia prie bankininkystės sistemos ir perveda pinigus į įvairias sąskaitas.
– Tuomet pinigai išgryninami bankomatuose?
A.V.: Taip, laisvėje esantys kalinių bendrininkai gali laisvai judėti. Jų tikslas – kuo greičiau išgryninti tuos pinigus.
– Yra visa grandinė nusikaltėlių. 95 procentai jų sėdi kalinimo įstaigose, bet tie, kurie atsidaro sąskaitas ir išgrynina pinigus, vaikšto laisvėje.
Komisare, kokia bausmė gresia jiems?
A.V.: Tie asmenys, į kurių sąskaitas pervedami pinigai, arba tie, kurie važiuoja jų išgryninti, yra tik sukčių padėjėjai, bet jie supranta, kad daromas nusikaltimas.
Tuos, kurie skambina, taip pat galima suskirstyti į kelias grupes. Vieni viską organizuoja, kiti tik vykdo nurodymus.
Pradėjus tyrimą jie laikomi organizuota grupe, o mes nustatome, koks buvo kiekvieno vaidmuo. Į tai atsižvelgia ir teismai – didžiausia bausmė laukia organizatorių.
– Tokie klientai turėtų sukelti įtarimų bankų darbuotojams. Turbūt tai nėra džentelmenai, kurie ateina į banką atsidaryti sąskaitos, kad vėliau galėtų iš jos pasiimti pinigus?
A.Š.: Be jokios abejonės. Tai yra tam tikro tipo žmonės, kuriuos bankų darbuotojai šiandien jau neblogai sugeba atskirti. Nemažai jų sukelia įtarimų jau pirmajame etape ir užkertamas kelias atsidaryti sąskaitą.
– Kaip atskiriamas toks žmogus?
A.Š.: Jiems užduodami kontroliniai klausimai.
Yra tam tikros bankų paslaugos ir jomis pasinaudoti norintiems žmonėms keliami įvairūs reikalavimai. Aš apie tai nenorėčiau labai atvirauti, nes kalinimo įstaigų gyventojai turbūt turi televizorius.
– Turbūt kyla įtarimų, kai darbo neturintis žmogus nori atsidaryti sąskaitą ir pageidauja turėti didelį grynųjų pinigų išėmimo limitą?
A.Š.: Be jokios abejonės. Tai pirmoji raudona vėliavėlė, kuri turėtų iššokti prieš akis banko darbuotojui, ir jam turi kilti daug kontrolinių klausimų.
– Komisare, ar iš tiesų šie nusikaltimai jau eksportuojami į kitas šalis – Lietuvos kaliniai su savo bendrininkais žmones apgaudinėja ir užsienyje?
– Mes turime tokių duomenų. Nusikaltimo principas visiškai tas pats.
Su pašnekovais dažniausiai bendraujama rusų kalba, nes Lietuvos kaliniai ją moka dar nuo sovietmečio.
Sukčiai užsieniečiams taip pat prisistato pareigūnais ir pinigus bando išvilioti tokiu pat būdu. Tiktai iš jų pasisavinami ne litai, o eurai, todėl nuostolis dar didesnis.
Užsienio šalyse gyventojai su tokiais sukčiavimo metodais dar nėra susidūrę, todėl lengviau patiki jų pasakojamomis istorijomis. Jie skambina į Latviją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją ir kitas Europos šalis.
– O tų šalių pareigūnai jau yra susidūrę su tokiu sukčiavimo būdu?
A.V.: Jiems tai yra naujiena. Todėl nusikaltėliai renkasi lengvesnį kelią.
Jie žino, kad Lietuvoje nemažai sukčių jau sulaikyta, o apie panašius atvejus išgirdę gyventojai darosi atsargesni. Kad rastų aukų Lietuvoje, jiems reikia įdėti daugiau pastangų.
– Turbūt visuomenės budrumas yra vienas būdų užkirsti kelią šiems nusikaltimams?
A.Š.: Tai viena pagrindinių priemonių. Apie tai dažniau pradėję kalbėti bankai jau pamatė teigiamas tendencijas.
Vienas bankas paskelbė savo statistiką: per pirmąjį metų ketvirtį panašių įvykių užfiksuota per 400, per antrąjį – apie 250.
Apie tokius sukčius išgirdo nemažai klientų.
Net telefonu kam nors padiktavę elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis jie greitai susivokia ir po 5–10 minučių paskambina į banką.
– Tačiau per tą laiką pinigai gali būti jau išgryninti bankomate.
A.Š.: Jei su savo artimaisiais pakalbėjęs ar informaciją apie sukčius prisiminęs žmogus iš karto kreipiasi į banką, yra didelė tikimybė, kad tie pinigai dar bus išsaugoti.
Kuo daugiau laiko praeina, tuo didesnė tikimybė, kad jie jau bus pradingę.
5000
Tiek mobiliųjų telefonų šiais metais jau konfiskuota iš Lietuvos kalinimo įstaigų gyventojų.
