Gavę daugiau laisvių laukinio kapitalizmo laikais aktyviai ėmė reikštis iki tol pogrindyje tyliai veikę verteivos. Spekuliantai tapo verslininkais. Savo veiklą puolė legalizuoti ir pogrindinių cechų savininkai, buvo masiškai kuriami kooperatyvai, steigiamos pirmosios bendrovės.
Į ekonomines reformas netruko sureaguoti ir nusikalstamo pasaulio atstovai – laukinio kapitalizmo laikais retas verslininkas nemokėjo duoklės tvirtiems vyrukams. Žvelgiant į praeitį, to meto Kauno gangsteriai atrodė gana komiškai: plikai skuto galvas, vilkėjo garsių prekinių ženklų sportinę aprangą, avėjo šlepetes, vairavo anuomet itin madingus 8-ojo ar 9-ojo modelio „Žigulius“. Verslininkus baugino brutalia fizine jėga. Nesutikusius paklusti reketininkai mušė, sprogdino, degino jų parduotuves, mašinas, namus.
Senųjų gangsterių jau niekas neatmenaDabar jau retas kuris kaunietis pamena kadaise šiurpą kėlusias Naro ar Drakono gaujas. Anuomet gana rimta jėga kriminaliniame pasaulyje laikytos grupuotės iširo, skirtingai susiklostė jų lyderių likimas.
Savo gaują kadaise turėjęs kaunietis Kęstutis Narauskas-Naras ilgainiui įjunko į kvaišalus ir degradavo. Solidžią kriminalinę patirtį sukaupęs kaunietis 10-ąjį kartą ilgiems metams kalėti buvo nuteistas už tai, kad peiliu nudūrė jį „gaidžiu“ pavadinusį pažįstamą.
Teisme Naras prašė jį išteisinti, motyvuodamas tuo, kad išgirdęs „mirtiną“ įžeidimą stipriai susijaudino ir negalėjo kontroliuoti savo veiksmų.
Nusikalstamo pasaulio veteranu, iki šiol neužmiršusiu primityvaus reketo, galima vadinti kitą Kęstutį Narauską-Metrą. Šis kaunietis visai neseniai buvo teisiamas už tai, kad iki šiol reketavo Kovo 11-osios gatvėje esančio turgaus prekeivius. Daktarų grupuotės užuomazgos
Ekonominio atšilimo periodu Kaune suaktyvėjo kelių gaujų veikla: Žaliakalnio rajone – Algirdo Žemaičio Žaliakalnio grupuotė, Šančių rajone – Vitalijaus Kostiučenkos–Kaulo vadovauta, pagal minėtąją pravardę pavadinta, gauja, Laisvės alėją bei Senamiestį kontroliavo Centro grupuotė, kurios pagrindiniu veikėju galima įvardinti be žinios dingusį Joną Negrodską-Negrą.
Tačiau bene rimčiausia jėga Kauno kriminaliniame pasaulyje anuomet buvo Henriko Daktaro-Henytės vadovauta Daktarų grupuotė.
Jos nariai susibūrė dar jaunystėje teritoriniu principu. Vilijampolėje, J. Naujalio gatvėje augo H. Daktaras, jo pusbrolis Rimantas Ganusauskas-Mongolas ir kiti gaujos nariai.
Kriminalinę karjerą dar sovietmečiu pradėję Daktarai Lietuvai atgavus nepriklausomybę dar labiau suaktyvino savo veiklą. Gerai organizuota gauja, anksčiau užsiėmusi namudininkų bei kailinių žvėrelių augintojų reketu, pralobo besiversdami spirito kontrabanda. Netrukus gauja užčiuopė dar vieną aukso gyslą – prasidėjusią sovietinio turto privatizaciją. Vieša paslaptis, kad dominusį objektą norėję įsigyti verslininkai pirmiausia turėjo dalyvauti šešėliniame aukcione – sumokėti duoklę gangsteriams už galimybę laimėti valstybinį aukcioną. Pagrindiniu privatizacijos ideologu galima vadinti R. Ganusauską-Mongolą, iš kitų gaujos narių išsiskyrusį intelektualumu.
Kalbama, kad gaujos lyderis H. Daktaras negalėjo pakęsti už jį kur kas sumanesnio Mongolo. Henytės pusbrolis dingo be žinios po vadinamųjų skerdynių gaujos štabu tapusiame „Vilijos“ restorane. 1993 metų spalio 7 dieną du „Kalašnikovo“ automatais ginkluoti azijietiškų bruožų vyrai ėmė šaudyti į ten susirinkusius gaujos narius. Išpuolio metu H. Daktarui gyvybę išgelbėjo atsitiktinumas – jis tuo metu buvo kitoje patalpoje, todėl žudikai jo nepastebėjo.
Tragiškas R. Daškevičiaus likimas
Kauno kriminalinio pasaulio viršūnėje įsitvirtinus Daktarams, mieste ėmė reikštis dar viena grupuotė – buvusio „breiko“ šokėjo Remigijaus Daškevičiaus-Daškės vadovaujami Daškiniai.
Jaunų, sportiškų vyrų gauja kėlė šiurpą verslininkams. Apie kruvinus Daškinių žygius sklandė legendos. H. Daktaras negalėjo pakęsti kur kas už save jaunesnio, tačiau vis labiau kylančio Daškės, viešai tvirtindavo šio žmogaus nepažįstantis ir neturintis su juo nieko bendra.
R. Daškevičiaus gauja atrado naują pajamų šaltinį - Daškiniai ėmė verstis cigarečių kontrabanda, užmezgė glaudžius ryšius su Kaliningrado srities nusikalstamo pasaulio atstovais ir su jais ėmė plėtoti bendrą verslą. Sukaupęs nemažai turto Daškė bandė savo veiklą legalizuoti, net buvo išrinktas Lietuvos bokso federacijos prezidentu, žurnalistams sakė nebenorintis turėti nieko bendra su nusikalstamu pasauliu.
Daškės likimas, kaip ir daugelio į kriminalinį pasaulį pasukusių kauniečių, susiklostė tragiškai. 2001 metų spalio 24-ąją sostinės senamiestyje, išeinantį iš picerijos „St. Valentino“, jį pakirto snaiperio kulka.
Tai viena profesionaliausiai įvykdytų ir iki šiol neatskleistų žmogžudysčių. Vėliau tyrėjai nustatė, kad šaulys mirtiną šūvį iš vogto graižtvinio medžioklinio šautuvo su optiniu taikikliu paleido pro anksčiau išsinuomoto buto langą. Žudikas ginklą paliko nusikaltimo vietoje. Kas ir kodėl užsakė Daškės nužudymą – iki šiol nėra aišku. Sklando kalbos, kad jauno, nemažus turtus sukaupusio, ir perspektyvaus šešėlinio pasaulio „princo“ žūties kaltininku galėjo būti H. Daktaras. Kai kurie policijos operatyvininkai portalo lrytas.lt žurnalistui buvo užsiminę, kad žmogžudystės užsakovų reikėtų ieškoti tuometėje R. Daškevičiaus aplinkoje, tarp artimiausių bendražygių. Esą vyko nesutarimai dėl didelį pelną duodančios nusikalstamos veiklos plėtros, ir gaujos lyderis buvo pašalintas.
Po Daškinių lyderio nužudymo – banditų karas
Paskutiniu gyvenimo tarpsniu buvęs boksininkas R. Daškevičius nujautė artėjančią grėsmę – jis buvo pasisamdęs privačius apsaugininkus. Portalo lrytas.lt žiniomis, jį saugojusiai firmai vadovavo dabar jau mirusio kauniečio parlamentaro žentas, buvęs imtynių treneris. Apsaugininkais įdarbinti imtynininkai pasirodė niekam tikę – nors ir buvo ginkluoti, tačiau, įvykus pasikėsinimui, spruko iš nusikaltimo vietos palikę merdėjantį Daškę likimo valiai.
Apie savo veiklą legalizuoti bandžiusių Daškinių ir gaujos lyderio įtaką liudija tai, kad jis buvo palaidotas prestižinėmis vadinamose Kauno Petrašiūnų kapinėse, kur ilsisi daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Leidimą laidoti R. Daškevičių išdavusi savivaldybė tąkart sulaukė net kelių įtakingų Lietuvos organizacijų tarpininkavimo.
Nuo kulkos, kurią paleido iki šiol nerastas žudikas, žuvus Daškinių gaujos lyderiui prasidėjo dramatiški įvykiai – Kaune aidėjo šūviai, vienas po kito krito nusikalstamo pasaulio veikėjai. Dalinantis įtakos zonas bei sukauptus pinigus skilo Daškinių gauja, skirtingose barikadų pusėse atsidūrę buvę bendražygiai santykius aiškinosi šūviais.
2002 metų sausį Kauno centre, Vasario 16-osios gatvėje, į nugarą sužeistas ir visam gyvenimui suluošintas skilusios gaujos atstovas Algirdas Antanynas-Antonis.
V. Jakučio nužudymas sukrėtė verslo ir politikos pasaulį
2002 metų balandį prie savo namų, Raudondvario plente, sušaudytas Kryžkelės gaujos lyderis Artūras Šatas. Praėjus dviem dienoms po susidorojimo su A. Šatu pistoleto-kulkosvaidžio kulkos Šiaurės prospekte suvarpė Daškinių gaujos atstovą Vidmantą Mickevičių-Kryžių.
Tačiau šie asmenys neturėjo didelės įtakos Kauno šešėliniame pasaulyje priešingai nei 2004 metų balandžio pabaigoje prie savo namų, Sukilėlių prospekte, samdomo žudiko sušaudytas alkoholio gamyklos „Italiana International“ vadovas Valdas Jakutis.
Jo nužudymas sukrėtė ne tik kriminalinį pasaulį, bet ir politikus bei verslininkus. V. Jakutis, į nelegalų verslą pasukęs Daškinių atstovas, kaip manoma, į savo veiklą buvo investavęs nešvarius grupuotės pinigus. Šis kaunietis aktyviai dalyvavo politikoje, rėmė Rolandą Paksą, per tarpininkus užsakinėjo publikacijas spaudoje. Itin mįslingas šio šešėlinio pasaulio pilkojo kardinolo vaidmuo bendrovės „Alita“ privatizacijos byloje.
Kas užsakė V. Jakučio nužudymą – iki šiol neišaiškinta. Kaunietis nemažai verslo interesų turėjo Kaliningrado srityje, neabejotinai bendravo su vietos nusikalstamo pasaulio atstovais. Gali būti, jog nurodymas nužudyti kažkuo neįtikusį verslininką buvo atsiųstas iš Rusijos.
Po V. Jakučio nužudymo dar vienas autoritetingas Daškinių atstovas, įspūdingo stoto kaunietis, Rolandas Dromantas-Ilgas, ėmė ypač uoliai rūpintis savo apsauga. Jis įsikūrė itin akylai saugomame name Kačerginėje, jį iki šiol nuolatos lydi koviniais ginklais ginkluoti apsaugininkai.
Prie masyvių vartų, jeigu namuose tuo metu būdavo R. Dromantas, visada budėdavo bent vienas visureigis su nuolatos veikiančiu varikliu. Ginkluoti apsaugininkai akylai stebi kiekvieną pravažiuojančią mašiną.
Prieš trejus metus Kauno teisėsaugininkai sulaikė R. Dromantą ir artimiausią jo bendražygį Robertą Užukauską-Rublį. Jiems buvo pareikšti kaltinimai prievartavus turtą iš prekyba maisto papildais užsiimti ketinusių dviejų kauniečių.
Ilgui su Rubliu byla, iškelta Kauno apygardos teisme, subliuško už grotų jiems praleidus vos pusę metų. Paaiškėjo, kad garso įrašai, kuriuose neva užfiksuotas Rublio grasinimas mirtimi, viso labo tėra ne itin mandagus verslo konkurentų pokalbis – nepavykusios derybos dėl maisto papildų kainų suvienodinimo. R. Dromanto kaltė buvo tik ta, kad jis, sėdėdamas kavinėje prie gretimo staliuko, „reketuojamo“ kauniečio paklausė: „Ar žinai, kas aš toks?“.
Pusmetį praleidę už grotų abu Daškiniai paleisti teismo salėje. Lygtine bausme nuteistas tik Rublis, o Ilgas išteisintas pritrūkus įrodymų.
„Gyvenu ramų gyvenimą, niekur nesikišu, tačiau pareigūnai mane siekia bet kokia kaina įkišti už grotų. Žinau, kad esu nuolatos sekamas, klausomasi mano telefoninių pokalbių. Po siūlelį narpliojami ir mano verslo reikalai, ieškoma prie ko prikibti“, - portalo lrytas.lt žurnalistui yra sakęs R. Dromantas.
Kalbama, kad R. Dromanto sulaikymas, dėl sunkiai įrodomo reketo, buvo tik įvadinė sudėtingo pareigūnų veiksmų plano dalis. Uždarius Ilgą ketinta atlikti tam tikrus procesinius veiksmus ir jam pareikšti kaltinimus dėl dviejų garsių žmogžudysčių – R. Daškevičiaus-Daškės ir V. Jakučio – užsakymo.
Apie tai, kad šios kalbos turi realaus pagrindo, portalo lrytas.lt žurnalistui buvo užsiminęs ir pats R. Dromantas.
Antrojoje straipsnio dalyje – pasakojimas apie Gyvatinių gaują, Daktarų saulėlydį ir Agurkinių grupuotės iškilimą.
