Kaltinimai buvusį čekistą pasivijo po 63 metų. Į teisiamųjų suolą jis sėdo už tai, kad 1949-aisiais pasirašė išvadas Vilkaviškio rajone gyvenusių šeimų trėmimo bylose. Teisiamasis kategoriškai neigė savo kaltę, teismą bandė įtikinti sąžiningai dirbęs savo darbą – po karo persekiojęs Lietuvos žydus žudžiusius nacių bendrininkus, taip pat sovietinių partizanų išdavikus ir su masiniais 1949 metų trėmimais neturintis nieko bendra.
Tačiau valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras manė kitaip. Pasak kaltintojo, A. Kardanovskis privalo atsakyti už tai, kad ir dėl jo kaltės į Sibirą buvo tremiami nieko dėti žmonės. Jis pasirašė trėmimo bylų išvadas, kuriomis remiantis iš Lietuvos prievarta iškeldinta 15 Vilkaviškio rajone gyvenusių šeimų.
Bylą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas konstatavo, jog A. Kardanovskis – negali būti kaltinamas padaręs šį nusikaltimą. Pripažinus, jog A. Kardanovskis 1949 metais iš tiesų pasirašė trėmimo bylose teismas konstatavo, jog kaltinamasis atliko tik jam patikėtą kanceliarinį darbą ir jo parašas nieko nelėmė. Be to trėmimo bylos buvo tik standartinių dokumentų rinkinys, juos patikrindavęs tuometis MGB vyresnysis tardytojas A. Kardanovskis parašu patvirtindavo pasmerktųjų tremti žmonių anketinių duomenų tikrumą.
„ 1949 metais vyresniojo leitenanto laipsnį turėjęs MGB tardytojas neturėjo galimybės nei organizuoti, nei kurstyti trėmimo“, - išteisindamas buvusį čekistą konstatavo teismas.
Kilo karjeros laiptais
1917 metų pradžioje Rusijoje, Vladimiro srityje, gimusio A. Kardanovskio biografija - įspūdinga. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, savo karjerą sovietų saugumo struktūrose jis pradėjo sulaukęs 23 metų. Dirbo NKVD Ypatingojo skyriaus Orlovo karinės apygardos operatyviniu įgaliotiniu, po metų paskirtas Pietų fronto operatyvininku.
Nuo 1943 iki 1946 tarnavo sovietų karinėje kontržvalgyboje „Smerš“, po karo – centriniame Lietuvos sovietų saugumo aparate Vilniuje, dirbo eiliniu tardytoju, vėliau kilo pareigose, tapo Lietuvos MGB A skyriaus 3-iojo poskyrio viršininku, KGB kadrų skyriaus viršininko pavaduotoju. 1966 metais A. Kardanovskis paskirtas Lietuvos KGB 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininku, vėliau tapo 2-osios valdybos viršininko pavaduotoju.
Iš sovietų saugumo papulkininkio laipsnį užsitarnavęs čekistas dėl amžiaus pasitraukė tik 1980 metais.
Nukentėjusių pozicijos skiriasi
Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje nukentėjusiais nuo trėmimo buvo pripažinta net 16 asmenų. Tai ne tik tremtiniai, bet ir tremtyje gimę jų vaikai, net anūkai.
Paradoksalu, tačiau visi apklausti nukentėję minėjo kaltinamąjį jų ištrėmimu A. Kardanovskį matantys pirmą kartą, anksčiau šio žmogaus nepažinoję ir neturėję supratimo, kas pasirašė išvadą jų trėmimo bylose.
Nagrinėjant bylą teko išklausyti šiurpą keliančių liudijimų, pasakojimų apie tai, kokiomis sąlygomis Sibire gyveno iš gimtųjų vietų 1949 metais ištremti žmonės. Vienas pasakojo gimęs tremtyje, o mama jį auginusi vos mėnesį, vėliau turėjusi eiti į darbą aukso kasyklose. Kūdikį ji pririšdavusi virve už kojos, kad tas nesusižeistų.
Badas, šaltis ir nepriteklius, viena po kitos sekusios artimųjų mirtys. Apie tai kalbėjo visi teismo apklausti nukentėjusieji. Tiesa, kai kurie tremtį išgyvenę žmonės dėl savo sveikatos būklės nenorėjo vykti į teismo posėdžius, prašė bylą nagrinėti be jų. „Aš atleidžiu tam seneliui (teisiamajam. – Red.). Tegul jis gyvena tiek, kiek jam Dievas duos. Kas buvo praeityje, to jau nepakeisi“, - teismui atsiųstame rašte tikino garbaus amžiaus sulaukusi moteris, kartu su šeimos nariais praėjusi Sibiro pragarą.
Dar keli žmonės nesutiko būti pripažinti nukentėjusiais, tad jiems suteiktas liudininkų statusas. Savo apsisprendimą garbaus amžiaus sulaukę, įvairių ligų kankinami tremtiniai motyvavo tuo, kad šis teismas jau nieko nepakeis, o važinėti į Kaune vykstančius teismo posėdžius jiems per sunku.
Trėmimo mechanizmas – itin painus
Sovietų saugumo papulkininkiui A. Kardanovskiui pareikšti kaltinimai buvo grindžiami ne tik jo pasirašytomis rekomendacijomis ištremti žmones, bet ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikta istorine - archyvine pažyma.
Teisme liudijęs šio centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas, istorikas Andrius Tumavičius negalėjo tiesiai atsakyti į klausimą, ar buvęs čekistas turėjo galimybę įsakyti tremti žmones. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trėmimu kaltinamas A. Kardanovskis tuo metu dirbo MGB vyr. tardytoju centrinėje šios įstaigos būstinėje Vilniuje.
„Įsakyti jis negalėjo. Atliko tai, kas jam buvo pavesta“, - teisme liudijo istorikas.
A. Tumavičiaus liudijimas atskleidė painią to meto MGB struktūrą ir trėmimo mechanizmą.
1949 metais Ministrų taryba patvirtino slaptą planą, pagal kurį turėjo būti iš gimtųjų vietų iškelti rezistentams talkinusių šeimų nariai bei taip vadinami „buožės“, samdomą darbo jėgą naudoję stambesni žemvaldžiai. Šios operacijos, gavusios kodinį pavadinimą „Jūros mūša“ (Priboi – rus.) vykdymas patikėtas MGB.
Pasak istoriko A. Tumavičius, kokias šeimas reikia ištremti į Sibirą, sprendė vyresnybės įsakymu sudaryta 30-ies patyrusių operatyvinių MGB darbuotojų grupė. Jos narių sąrašas iki šiol nerastas, ko gero, jis nėra išlikęs.
Už duomenų rinkimą apie trėmimui pasmerktas šeimas buvo atsakingi apskričių MGB viršininkai. Jie kaupdavo bylas, kuriose, pasak teisme liudijusio istoriko, turėjo atsispindėti šeimą kompromituojanti medžiaga – agentūriniai pranešimai apie partizanų rėmimą ar dalyvavimą rezistencinėje kovoje, arba duomenys, kad šeima turi stambų ūkį, naudoja samdomą darbo jėgą.
Šios pasmerktųjų bylos keliavo į Lietuvos sostinę, centrinę sovietų saugumo būstinę. Ten jas peržiūrėdavę čekistai pasirašydavo išvadą, kurioje rekomenduojama šeimą ištremti. Išvadas, dėl kurių buvo ištremta 15 šeimų, pasirašė ir prieš teismą stojęs A. Kardanovskis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas, istorikas A. Tumavičius teisme aiškino tuo metu galiojusią trėmimo dokumentų ruošimo tvarką. Pasak sovietmečio represijų tyrinėtojų, prieš teismą stojęs buvęs čekistas tuomet tik vykdė savo viršininkų nurodymus.
Išteisinimą inspiravo ir istorikų išvados
„Jo parašas išvadoje nebuvo lemiamas. Jis tik patikrindavo, ar tikslūs ištremti pasmerktos šeimos narių anketiniai duomenys, ar tarp jų nėra Raudonosios armijos karių, sovietų partizanų, kitų nusipelniusių asmenų. Po to išvadą pasirašydavo valdybos viršininkas, o galiausiai – saugumo ministras.
Po kurio laiko tremtinių sąrašai keliaudavo į Maskvą, kur juos patvirtindavo Ypatingasis susirinkimas (osoboje soveščanije – rus.). Tai įvykdavo jau tada, kai tremtiniai būdavo atsidūrę Sibire. MGB apskričių viršininkai žmones trėmė net nelaukdami Ypatingojo susirinkimo sprendimo“, - teisme liudijo istorikas istorikas A. Tumavičius
Teisme nagrinėjant buvusio sovietų saugumiečio atsakomybės klausimą imta narplioti ir paties trėmimo mechanizmą. Istoriko A. Tumavičiaus teigimu, dirbdamas centriniame MGB aparate teisiamasis tik vykdė viršininkų nurodymus ir negalėjo daryti įtakos pasmerktųjų likimams.
1949 metais vykusius trėmimus, kuriems vadovavo apskričių MGB viršininkai, tiesiogiai vykdė operatyvinės grupės vadovai. Jie trėmimo bylų negaudavo, o tik ištremti pasmerktų šeimų sąrašą.
Pagal to meto instrukcijas, trėmimas vykdytas keliais etapais – pirmiausia organizuotas pasmerktos šeimos „pakėlimas“ (podniatije - rus.), jos narių patikrinimas pagal sąrašą, konvojavimas ir perdavimas į Sibirą vykstančiam ešalonui.
