Pasikėsinimas į B. Berezovskį
Kai 1994 metų birželio 7-osios pavakare, 17 val. 20 min., bene prieštaringiausiai visame pasaulyje vertinto oligarcho Boriso Berezovskio (praėjus keletui metų po šio įvykio sprukusio iš Rusijos) brangiai kainuojantis pilkas „Mercedes-Benz 600” sedanas pajudėjo pro vartus iš jam priklausančios rezidencijos ir „svarbių susitikimų su įtakingiausiais” vietos, kurią daugelis buvo praminę „Klubu”, esančiu Maskvoje, Novokuzneckajos gatvėje, netoliese sprogo šalia šaligatvio paliktas neišvaizdus automobilis.
Nuotolinės bombos sprogimo galia, remiantis maskviečių teisėsaugininkų išvadomis, buvo ne mažesnė nei 5 kilogramai pagal trotilo ekvivalentą. Jos viduje buvo sprogdintojų mėgstamas metalinių rutuliukų komplektas – jo dalys susminga į aukos kūną. Skeveldrų sklidimo spindulys siekė 120–150 metrų. Tą akimirką milijardieriaus apsaugininką-vairuotoją sprogimo banga išnešiojo gabalais, o B. Berezovskis ir šalia jo buvęs ištikimiausias asmens sargybinis kažkokiu stebuklingu būdu tik apsvilo nuo sprogimo įžiebtos liepsnos. Kad šis užtaisas buvo ypač galingas, iliustruoja faktas, jog nuo sprogimo sukeltos bangos išdužo aštuonių aukštų namo langai kitoje gatvės pusėje ir buvo sužeisti šeši atsitiktiniai praeiviai.
Po trijų mėnesių, 1994 metų rugsėjo 13-ąją, Rusijos sostinę vėl sudrebino sprogimas. Šį kartą susprogdintas „Mercedes-Benz 600“. Jo salone rastas negyvas vyras. Per sprogimą jis buvo taip sužalotas, kad pirmomis valandomis atpažinti aukos nepavyko. Tik vėliau, ištyrus žuvusiojo kaukolę, nustatyta, kad tai garsusis vietos nusikaltėlių šulas Sergejus Timofejevas, pravarde Silvestras, tuomet Maskvoje įtakingiausios Orechovo gaujos lyderis.
Nors tikrieji abiejų minėtų sprogdinimų užsakovai ir vykdytojai niekada nebuvo nustatyti, žuvus Silvestrui Maskvoje ėmė sklisti kalbos, kad prie jo mirties bene labiausiai galėjo prisidėti kiek anksčiau sprogmenų skonį pajutęs B. Berezovskis. Kas sieja šiuos didelį tarptautinį atgarsį sukėlusius ir sąmokslo teorijas iki šiol keliančius teroro aktus, nukreiptus prieš tuometėje Rusijoje milijonus bet kokia kaina susikrovusį žymų veikėją ir garsiosios banditų grupuotės lyderį?
Paaiškėjo, kad B. Berezovskis ir Silvestras konfliktavo dėl tokio sandorio: 1994-ųjų kovą Maskvos prekybos ir kooperacijos bankas pardavė Rusijos automobilių aljansui, vadovaujamam B. Berezovskio, du savo vekselius po 500 mln. rublių. Mokėjimo terminas – tų pačių metų balandžio vidurys. Palūkanos – 10 procentų kiekvieno vekselio vertės. Tačiau vekseliai nebuvo laiku apmokėti, o 1 milijonas rublių viename banke buvo konvertuotas ir sudarius fiktyvią sutartį išsiųstas į Izraelį.
Tarp nešvaraus sandorio dalyvių ir sprogimo iniciatorių buvo nemažai Maskvos vagių autoritetų. Bet realiausiu buvo laikomas į to meto automobilių įmones nemažai investavęs S. Timofejevas. Artimiausi B. Berezovskio aplinkos žmonės iš Maskvos tikina, kad oligarchas 1994-aisiais buvo visa galva paniręs į prekybą naudotais automobiliais. Jis daugiau niekuo neužsiėmė, tik prekiavo „Žiguli” ir „Mercedes”. Esą būtent šis verslas buvusiam didžiausiam Rusijos valdytojo Vladimiro Putino priešininkui padėjo susikrauti įspūdingiausias grynųjų pinigų sumas.
Žudikai prasuko pro Lietuvą
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais B. Berezovskis turėjo kitokių, bet ne ką mažesnių bėdų. Anot žiniasklaidos, baigdamas išpardavinėti savo keliolikos milijardų svarų sterlingų vertės turtą žydų tautybės turtuolis iš Jungtinės Karalystės persikėlė į gimtąjį Izraelį, kuriame tikėjosi išvengti jam inkriminuojamų užsakomųjų žmogžudysčių ir kitų sunkių nusikaltimų. Tarp tokių kaltinimų ir internete 2012-ųjų Kalėdų išvakarėse pasklidusiame dviprasmiškai įvertintame rusų dokumentiniame filme „Berezovskis” pagrindiniam herojui buvo primetama, kad jis neva savo lėšomis finansavo dviejų teroristų vizitą į Ukrainos sostinę Kijevą 2004 metų lapkričio 21-ąją, kai kilo Oranžinė revoliucija.
Tą vakarą pareigūnai aptiko automobilį, kurio bagažinėje buvo beveik 3 kilogramai sprogstamosios medžiagos plastito. Mašina buvo palikta šalia tuomečio prezidento Viktoro Juščenkos rezidencijos. Ukrainos specialiųjų tarnybų darbuotojai filmo autoriams pasakojo, kad minėtas plastito kiekis buvo tiesiog milžiniškas – sprogimas nuo žemės paviršiaus galėjo nušluoti net kelis pastatus ir nužudyti arba sunkiai sužeisti visus 100 metrų spinduliu esančius žmones. Dėl to buvo sulaikyti du įtariami Rusijos piliečiai – Michailas Šugajus ir Maratas Maskvitinas.
Filmo kūrėjų tvirtinimu, prie šio nusikaltimo planavimo asmeniškai prisidėjo B. Berezovskis, mat turėjo plačių verslo užmojų Ukrainoje. Skelbiama, kad minėto išpuolio organizavimas oligarcho kišenę paplonino net dešimčia milijonų JAV dolerių. Šiuo metu pakeista tapatybe kažkur Rusijos glūdumoje gyvenantys ir neva padoriai pragyvenimui užsidirbantys buvę sąmokslininkai filmo autoriui prisipažino, kad į Kijevą atsivežė ne tik galingų sprogmenų, bet ir du šaunamuosius ginklus su duslintuvais. Smogikai prieš kamerą, tiesa, slėpdami veidą, pareiškė, kad minėtus ginklus įsigijo Lietuvoje. Nors Maskvoje sprogdintojų duetas buvo teisiamas, netrukus kažkodėl paleistas į laisvę.
Tačiau tamsios praeities šešėlių ir grėsmės ilgiems metams atsidurti už grotų B. Berezovskis atsikratė visiems laikams, kai 2013 m. kovo 23-iosios popietę ne vieną pasikėsinimą (tarp jų ir sprogdinimus) patyręs turtuolis iki šiol ne visai aiškiomis aplinkybėmis mirė savo dvare, esančiame britų išrinktųjų bei užuovėjos ieškančių rusų oligarchų pamėgtame Askote netoli Londono.
Maskviečių žūtys – vilnietišku stiliumi
1996 m. rugsėjo 14-osios naktį galingas griausmas vėl sudrebino Maskvą. Per šį sprogimą žuvo kitam maskviečių įtakingam Kurgano nusikalstamam susivienijimui priklausęs Archangelsko miesto gyventojas Aleksandras Privalovas. Vėliau kerštaujant už jo žūtį buvo nužudytas kitas žymus banditų autoritetas – CSKA turgaus kuratorius iš to paties Archangelsko, tamsiausiuose sluoksniuose geriau žinomas Paketo pravarde.
Įdomiausia, kad nė vieno iš minėtų atvejų sprogdintojai nebuvo atskleisti ar paviešinti žiniasklaidos. Tačiau, kai kurių pašnekovų Maskvoje duomenimis, būtent siekdami tyčia suklaidinti persekiojančius teisėsaugininkus į Rusiją sprogdinti galėjo būti pakviesti ir sumanūs samdomi žudikai iš Lietuvos, o konkrečiau – gal ir iš pačios mūsų šalies sostinės.
Kartą vieno pašnekesio su Valerijumi metu tiesiai paklausiau, ar jam yra tekę sulaukti užsakymų žudyti žmones svetur. Bet šio mano klausimo jis net nenorėjo klausytis, kategoriškai atsakė: „Ne, nes aš nebuvau pasiekęs tokio lygio, kad į mane kreiptųsi kokie nors anuomet rimti užsakovai. Be to, užsienis netraukė iš prigimties. Nepatikėsite, bet net Lenkijoje niekada nesu lankęsis. Kadaise trumpai viešėjau Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, iki Latvijos dar buvau nuvažiavęs. Galbūt jaunystėje šiek tiek traukė kur nors toliau pavažiuoti, bet juk egzistavo griežta sovietinė santvarka ir bet koks žmonių keliavimas būdavo griežtai ribojamas. O dabar, jei būčiau laisvėje, gal ir būtų noras kur nors išvykti. Bet jaučiuosi pernelyg senas kelionėms, jau nieko nesinori. Labiausiai norisi ramybės, todėl turbūt toliausiai nukeliaučiau į kokį atokesnį Lietuvos kaimelį ir ten gyvenčiau iki mirties. Mane kur kas labiau traukia ne užsieniai, o gamta, kur galėtų būti mažiau žmonių, o ne tas triukšmingas didmiesčių gyvenimas. Man bendravimo su žmonėmis jau pakanka – tie visi teismai, ten nuolat tekdavo bendrauti su tais, kurie buvo ne visai prie širdies. Panašių asmenų šiandien tenka sutikti ir vaikštant kalėjimo koridoriais. Bet čia jau negali per daug pasirinkti, su kuo bendrauti, o su kuo ne, tad kai kada tenka per jėgą su tam tikrais asmenimis bendrauti. Dėl to pastaraisiais metais vis rečiau norisi palikti savo kamerą, esu gana atsiribojęs nuo kitų nuteistųjų.”
Kai paprašiau, kad jis nuodugniai papasakotų, kelintais metais ir kokiose Rusijos vietose lankėsi, V. Januškevičius atsakė, kad per savo gyvenimą Maskvoje yra viešėjęs gal tris kartus. „Tačiau tik pravažiuodamas. Ten važiavau nusipirkti dalių automobiliui, taip sakant, buvo mano mašina, o vieno bičiulio artimos pažintys su man reikalingų prekių turėjusiais žmonėmis”, – sakė Valera ir paaiškino, kad tarptautinių užsakymų žudyti niekada neteko gauti.
Tačiau jis taip ir neatsakė, ar būtų atsisakęs panašių viliojančių pasiūlymų.
Ar galėjo bomberis siautėti Maskvoje?
Kai kurie kalbinti buvę ir esami pareigūnai, kuriems teko narplioti V. Januškevičiaus suorganizuotus sprogdinimus, patarė aklai nepasitikėti jo žodžiais, kad anksčiau jam nėra tekę daryti panašių nusikaltimų Rusijoje, kurią 1994–1996 metais nuolat sprogdino įvairiausio plauko bomberiai.
„Jei V. Januškevičių lyginsime su kitomis to laikotarpio gaujomis, galima drąsiai sakyti, kad jo nusikaltimų atlikimas išsiskyrė ne tik iš kitų grupuočių, bet ir mūsų šalyje siautusių samdomų žudikų sindikatų, – sakė J. Dulkė, buvęs ypač svarbius kriminalinius tyrimus kuravusio sostinės kriminalistų padalinio vadovas. – Juk daugelis tuomečių Vilniaus banditų net nežinojo, ar V. Januškevičius yra būtent tas kietas veikėjas. Kai kurie atvykėliai iš tolimų kraštų labai norėjo išsiaiškinti, kas išties užsakė ir nužudė R. Grainį, bet jie buvo atitinkamų tarnybų deportuoti. Be to, jų Vilniuje nesiteikė įsileisti ir mūsiškiai nusikaltėliai. Ar galėjo po to būti paslaptingų čečėnų nužudymų mūsų šalyje? Nemanau, nes mūsų tokia informacija nepasiekdavo. Bet neatmetu, kad apie tai galėjome ir nežinoti.”
Panašios nuomonės apie Valeros kaip tarptautinio samdomo žudiko galimybes laikėsi ir prokuratūros veteranas I.Mikelionis. „Tuo laiku dažniausiai tarpusavio konfliktus sprendę nusikaltėliai pasišaudydavo. Bet pasitaikė ir nemažai sprogdinimų, kuriuos ne visada pavykdavo ištirti, – sakė jis. – Dažniausiai būdavo pasitelkiamas tas pats mechanizmas: veidrodinis arba valdomas nuotoliniu pulteliu. Tačiau V. Januškevičiaus sprogdinimai būdavo kitokie: prie sprogmens prijungtas mechaninis svarelis, kuris velkasi žeme, kol automobilis važiuoja, ir jei ta virvelė užkliūva už kokios nors kliūties, įvyksta sprogimas.”
Todėl neištyrę visų smulkmenų pareigūnai manydavo, kad V. Januškevičius naudojosi nuotoliniu pultu ir jį nuspausdavo tiktai po tam tikro laiko. Tačiau kai jis pradėjo pasakoti apie visai paprastą mechanizmą ir kad sprogimai dažniausiai įvykdavo tuo metu, kai jis būdavo namuose, daugelis iš nuostabos išpūtė akis.
„Jis yra minėjęs, kad žmona nieko neįtarė apie jo kriminalinius darbelius. Aš tikiu, kad taip ir buvo, – tvirtino vienas prokurorų, kuriam yra tekę apklausti Valerą. – Man įsiminė vienas jo pasakojimų. Jis sakė: „Sėdime su žmona prie televizoriaus ir žiūrime vakaro žinias. Kai parodė vaizdus iš sprogimo vietos prie Vyriausybės rūmų, aš pašokau ir žmonai pasakiau: „Na, jau visai tie banditai suįžūlėjo, pradėjo sprogdinti net šalia Vyriausybės.” Toks jo pasirinktas įvaizdis, noras būti nepastebimam, užsimaskuoti, apsimetimas paprastu žmogeliu jam dar ne vienus metus pagelbėjo, nes net artimiesiems nekilo įtarimų, kokia veikla jis vertėsi ir iš ko gyveno. Šiandien galima pripažinti, kad lietuviškieji sprogdintojai su V. Januškevičiumi išnyko visiems laikams”, - rašoma D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.
Sparčiai graibstoma nauja žurnalisto D. Dargio knyga „Vilniaus bomberio išpažintis” jau pasirodė ir elektroninėje versijoje. Skaitytojų prašymu suplanuoti tiktai keli oficialūs knygos pristatymai, susitikimai su skaitytojais. Birželio 13 d. 18 val. Kauno laisvalaikio ir prekybos centre „Akropolis” veikiančiame „Pegasus” knygyne.
