Pagaliau paaiškėjo,
kad gautas nužudymo aplinkybes tiriančių Airijos pareigūnų leidimas ir
sekmadienį moters ir jos dukters palaikai bus pargabenti į Gedrimų kaimą
bei pašarvoti bendruomenės namuose.
Pirmadienį mirusiosios bus
palydėtos į paskutinę kelionę ir atguls amžinojo poilsio Gadūnavo
kapinėse.
Dukters ir anūkės netekę Ramutė ir Rimantas Šantai pražiūrėjo akis
belaukdami žinių iš Airijos. Tai, kad sulaikytas įtariamasis žudikas, jų
skausmo nesumažino.
J. Lubienė ir jos dukra buvo rastos negyvos naktį į birželio 16-ąją savo
dviejų aukštų name Kilorglino miestelyje. Jos mirė nuo daugybės
durtinių žaizdų.
„Jei Lietuvoje būtų kitokia ekonominė situacija, taip nebūtų atsitikę.
Mano vaikai čia nerado darbo ir buvo priversti laimės ieškoti
užsieniuose.
Jolanta jau buvo nusprendusi grįžti namo visam laikui, jau
buvo nusipirkusi bilietus ir susikrovusi daiktus.
Grįžta visam laikui,
tik karste“, – liejo širdgėlą R. Šantas.
Vienu metu Airijoje gyveno ir dirbo visi šeši Šantų vaikai – dvi
dukterys ir keturi sūnūs. Jolanta čia atvažiavo prieš septynetą metų su
vyru.
Pastaruoju metu ji dirbo Kilorglino Šv. Juozapo slaugos namuose.
Vienuolės džiaugėsi darbščia, miela, jautria lietuve, kai ji vykdavo į
Lietuvą, įdėdavo lauktuvių jos tėvams.
Paskutinį kartą į Gedrimus J. Lubienė buvo trumpam parvažiavusi pavasarį.
Ji vežė savo tėvą pas gydytojus.
R. Šantas smarkiai nustebo ir net
supyko, kai pasakiau iš žmonių girdėjusi, kad Jolanta labai rūpinosi
tėvu, jo sveikata: „Taigi visi vaikai tėvais rūpinasi. Kaip gi kitaip
gali būti?“
„Kiekvieną kartą sugrįžusi namo Jolanta ateidavo į svečius, atnešdavo
kokią nedidelę, bet malonią dovanėlę, – pasakojo Šantų šeimos draugė ir
kaimynė Vilija Pierienė. – Bet paskutinįkart ji pas mus kažkodėl
neužsuko, turbūt pritrūko laiko.
Gal tai tik sutapimas, bet prieš
kelias savaites susiradau Jolantos padovanotą linksmo katino formos
pakabuką ir pritvirtinau jį prie savo raktų.“
J. Lubienė jau buvo nusipirkusi bilietus į Lietuvą. Liepos 13-ąją jai
būtų sukakę 28-eri, o po poros dienų ji su dukra jau būtų apkabinusi
tėvus.
„Tai puiki šeima – kultūringi, malonūs, geros širdies žmonės.
Pažįstame vieni kitus seniai. Linksmai šventėme jos dukters Enrikos
krikštynas, turime gražių nuotraukų. Jolanta buvo mano dukters Audronės
draugė, bet užsukdavo ir tuomet, kai jos nebūdavo“, – pasakojo
V. Pierienė.
Kraupi žinia pribloškė Gedrimų kaimo žmones.
Sužinoję, kad palaikų
pargabenimas iš Airijos į Lietuvą kainuoja dešimtis tūkstančių litų,
žmonės nusprendė bent kiek palengvinti J. Lubienės artimųjų dalią ir
paaukojo pinigų.
Neatsirado nė vieno, kuris būtų atsisakęs paremti
šeimą sunkią valandą.