Viešai apvagintas advokatas ketina savo tiesą įrodinėti apeliacinėje instancijoje.
Su nemalonumų prislėgtu 57 metų V. Gunčiu kalbėjomės po to, kai Klaipėdos apylinkės teismas nubaudė jį dėl vagystės.
– Kaip jautėtės išgirdęs tokį teismo nutarimą?
– Kitokio ir nesitikėjau, nes iš karto jaučiau teisėjo priešiškumą. Gal dėl to, kad kaip advokatas esu skundęs jo sprendimą.
Lengva nėra. Pirmąsias dienas net užmigti negalėjau. Tokio viešo pažeminimo nelinkėčiau niekam.
Mane guodė tik daugiau nei 30 telefono skambučių iš kolegų, kurso draugų, pažįstamų teisėjų, kurie netiki, kad aš galėjau taip pasielgti.
Aišku, buvo ir tokių, kurie nepraleido progos pasišaipyti – gal mane paremti maistu ar prenumeruoti laikraštį.
– Toje pačioje parduotuvėje per tris savaites buvote sulaikytas net du kartus. Kaip galite tai paaiškinti?
– Manau, kad tai vieno šios parduotuvės apsaugos darbuotojo kerštas.
Su žmona esu išsiskyręs ir vienas auginu dešimtmetį sūnų.
Šeimininkauti namuose man padeda klaipėdietė Aurelija, kuri anksčiau su tuo apsaugininku kartu dirbo viename prekybos centre ir su juo draugavo.
Su ja nuolat ateidavau į tą parduotuvę pirkti maisto produktų. Matydavau, kaip jie susitikę parduotuvėje glėbesčiuojasi.
Per vaizdo kameras pamatęs ją parduotuvėje apsaugininkas pats ateidavo į prekybos salę pasikalbėti.
Gal jis mano, kad aš nuviliojau jo draugę?
Neatsitiktinai teismo posėdyje parduotuvės darbuotojai kartu su manimi į parduotuvę ateinančią namų šeimininkę įvardijo kaip mano žmoną.
– Kodėl vis dėlto kovo 7 dieną jūs nesusimokėjote už produktus?
– Vidurdienį su namų šeimininke atėjau pirkti maisto. Aurelija atskirai pirko produktų ir sau, bet juos krovė į atskirą su savimi atsineštą maišelį.
Prie kasos ji už savo pirkinius nusprendė mokėti pati ir nuėjo prie bankomato pasižiūrėti, ar jai į banko sąskaitą pervesta pinigų.
Tuo metu prie kasos priėjo mano eilė. Nesulaukdamas prie bankomato užtrukusios moters, ant kasos takelio pradėjau krauti savo prekes.
Kodėl kitame maišelyje palikau Aurelijos išsirinktus produktus – pakelį sausainių, karką, indelį kakavos ir agurką, negaliu pasakyti.
Tą dieną mane kankino aukštas kraujospūdis, jaučiausi silpnai. Dėl šios priežasties negalėjau dalyvauti ir tą dieną Šilutėje vykusiame teismo posėdyje – teisėjui buvau išsiuntęs gydytojo pažymą.
Tokį savo neapsižiūrėjimą aiškinu tą dieną sutrikusia sveikata – man norėjosi kuo greičiau sugrįžti namo.
– Ar tai, kad nesumokėjote už dalį produktų, pastebėjo kasininkė?
– Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad mane pro vaizdo kamerą stebėjo tas pats apsaugininkas, apie kurį pasakojau.
Jis pamatė, kaip aš prie kasos iš vežimėlio paėmiau agurką ir jį įdėjau į kitą maišelį, kurio prie kasos neiškroviau.
Už kasų patikrinus čekį paaiškėjo, kad likau nesusimokėjęs ne tiktai už agurką, bet ir dar už tris prekes.
Atbėgusiam apsaugininkui buvusi jo draugė Aurelija iš karto paaiškino, kad tai jos maisto produktai, už kuriuos ji turėjo susimokėti, siūlė protokolą rašyti jai, tačiau apsaugininkas buvo neperkalbamas.
Iš pradžių net įtariau, kad buvę du draugai iš anksto buvo susitarę mane pamokyti. Bet pamatęs, kad Aurelija iš apmaudo net apsiverkė, tokią mintį nuginiau.
– Gal jūs tą dieną neturėjote reikiamos pinigų sumos?
– Aš pakankamai uždirbu. Gyvenu nuosavame name, turiu miško. Kodėl teisėjas nesuabejojo, kad man nebuvo būtina vogti kelių, netgi ne man priklausančių, maisto produktų?
Ar galima patikėti, kad už 100 litų maisto produktų pirkęs žmogus sąmoningai norėtų pavogti prekių dar už 30 litų?
Teisėjas visiškai nevertino ir kasininkės veiksmų – ji privalėjo įsitikinti, kad vežimėlyje daugiau nieko nėra.
– Kaip atsitiko, kad po trijų savaičių jūs tos pačios parduotuvės kasoje nesumokėjote už du laikraščius?
– Tą dieną į prekybos centrą atėjau su dešimtmečiu sūnumi.
Prisidėjęs 70 litų vertės prekių paprašiau jo atnešti laikraščių.
Jis atsinešė į laikraštį įkištą brangų vaikišką žurnalą.
Pasakiau, kad jis nėra būtinas, ir paprašiau padėti žurnalą į vietą. Tuomet pastebėjau, kad vaikas paėmė vieną laikraštį rusų kalba.
Sakau, kam mums rusiškas, jei tas pats laikraštis buvo ir lietuvių kalba. Aš nuėjau prie stovų su spauda ir išsirinkau keturis laikraščius. Juos pasidėjęs ant šaldytuvo pavarčiau ir sustūmęs į krūvą įmečiau į vežimėlį.
Prie kasos iškroviau maisto produktus ir ant jų uždėjau laikraščių krūvą.
Paaiškėjo, kad du laikraščiai buvo įkišti į kitus du. Juos kasininkė nuskenavo, o kad iš jų išlindę dar dviejų laikraščių kampai – nepastebėjo.
– Gal jūs iš tiesų šitaip norėjote paslėpti laikraščius ir už juos nesumokėti?
– Vieno tokio paties formato storesnio laikraščio nepaslėpsi įkišęs į kitą plonesnį leidinį.
Kad ima ne vieną, o du laikraščius, turėjo pajusti ir kasininkė, kuri skenavo prekių brūkšninį kodą.
Ar aš juos slėpiau? Nerodžiau kasininkei? Visos mano prekės buvo padėtos ant kasos takelio.
– Kodėl jūs pats traukdamas iš vežimėlio prekes nepamatėte, kad vienas laikraštis įkištas į kitą?
– Tą dieną buvau sukrėstas, nes ką tik buvau apsilankęs ligoninėje, kur man buvo nustatyta stuburo išvarža.
Be to, mano regėjimas suprastėjęs. Tik neseniai gydytoja man išrašė akinius.
Kad tą dieną buvau sutrikęs, įrodo ant šaldytuvo paliktas žurnalas, kuris buvo vieno iš paimtų laikraščių priedas.
– Jūs šešerius metus esate dirbęs teisėju. Kaip pats būtumėte nagrinėjęs tokią bylą?
– Mano manymu, prieš nustatydamas kaltę teisėjas privalėjo įrodyti, kad mano veiksmai buvo sąmoningi ir padaryti tyčia.
Regis, prieš metus teko skaityti apie parduotuvėje apsivogusį vieną garsų kino režisierių, kuris pavogė kvepalų, ir net už 4 šokoladus parduotuvėje nesusimokėjusį kleboną.
Bet jie tas prekes slėpė savo drabužiuose ir teismas juos pripažino kaltais. Aš prekių nekišau į rūbus, jų neslėpiau važiuodamas pro kasą. Ir vienu, ir kitu atveju prekes turėjo pastebėti kasininkė.
Teisėjas privalo įvertinti ir pažeidėjo asmenybę, įsigilinti į aplinkybes. Juk ir parduotuvėje žmogus gali pasijusti blogai, būti sutrikęs ir nesąmoningai ko nors nepadaryti. Pavyzdžiui, užmiršti iš maišelio ištraukti visas prekes.
– Į bylą ėjote be advokato. Kodėl?
– Maniau, kad tie du atvejai yra tik nelemtas nesusipratimas, atsitiktinumas, kurį teismas objektyviai išsiaiškins. Juk parduotuvėse apsiperku visą gyvenimą. Jei turėčiau polinkį vogti, jau seniai kur nors būčiau įkliuvęs.
Be to, pats esu advokatas. Tačiau dabar supratau, kad atsisakydamas gynėjo padariau klaidą.
Kai pačiam reikia gintis nuo absurdiškų kaltinimų, susijaudini ir jau nebesugebi tinkamai argumentuoti savo pozicijos. Klausydamas liudytojų iš pasipiktinimo net žadą prarasdavau.
Teismas pripažino, kad vogė
* Klaipėdos apylinkės teismas V. Gunčio teisinimąsi, kad jis nenorėjo tyčia pagrobti prekių, kad tai atsitiko dėl jo sveikatos būklės ir neatidumo, įvertino kaip gynybos versiją ir bandymą išvengti administracinės atsakomybės.
* Iš pateiktų vaizdo įrašų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad dalį maisto produktų sudėjęs į maišelį, jų nepateikęs kasininkei bei du laikraščius sudėjęs į kitus leidinius ir už juos nesumokėjęs administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagrobė bendrovei „Rimi Lietuva” priklausantį turtą.
* Atmetęs V. Gunčio argumentus kaip nepagrįstus, teismas nustatė, jog jis suprato, kad nesumoka už dalį prekių ir norėjo taip elgtis, o aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo privalėjo suprasti tokias savo veiksmų pasekmes.