Nusikaltėlių grupuotei vadovavęs ir 20 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas 32 metų L.Lapinskas, pravarde Lapinas, su 29 metų tauragiškiu Svajūnu Dičmonu vienoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje gyveno tik mėnesį, bet vyrai ryšius palaikė iki tol, kol policijai įkliuvo jų tarpininkas, rašo „Lietuvos rytas".
Tarpininku tarp Lukiškių kalėjime devintus metus leidžiančio L.Lapinsko ir Pravieniškėse apgyvendinto už nužudymą nuteisto S.Dičmono tapo Lukiškių tardymo izoliatoriuje prieš porą metų dirbęs Mykolo Romerio universiteto trečiakursis 23 metų Tomas Tamošiūnas.
Skambino į pataisos namus
Ilgai nesimačiusi trijulė dabar susitinka teismo salėje.
Bylą dėl kalinimo įstaigos darbuotojui padaryto poveikio pradėjo nagrinėti Vilniaus apygardos teismas.
Bylos duomenimis, kalinius prižiūrinčiam T.Tamošiūnui 2011 metais L.Lapinskas slapta perdvė raštelį su dviem telefono numeriais. Vienas jų buvo S.Dičmono.
Prižiūrėtojas turėjo paskambinti Pravieniškėse kalinčiam S.Dičmonui ir paprašyti, kad jis L.Lapinskui perduotų mobiliojo ryšio telefoną ir SIM kortelę.
Už tai prižiūrėtojui kalinys pažadėjo 600 litų.
Manoma, jog L.Lapinskas žinojo, kad T.Tamošiūnas vis dar palaiko ryšius su Pravieniškių pataisos namuose atsidūrusiu S.Dičmonu, todėl paprašė jo pagalbos.
Verslui vadovavo iš kameros
Teisme paaiškėjo, jog T.Tamošiūnas su septyniolika metų kalėti nuteistu S.Dičmonu ne tik kalbėdavosi telefonu, bet ir planavo bendrą verslą.
Už studento nužudymą nuteistas tauragiškis įkalbėjo T.Tamošiūną įsitraukti į automobilių verslą, kurio pradžiai T.Tamošiūnas iš banko pasiėmė 4 tūkstančių litų paskolą.
Kalėjimo darbuotojo ir kalinio verslo planai baigėsi baudžiamąja byla. Apie 7 tūkstančius litų praradęs T.Tamošiūnas laikomas nukentėjusiuoju, o S.Dičmonui pareikšti įtarimai dėl išviliotų pinigų.
Tačiau prieš porą metų T.Tamošiūnas tikėjo, jog bendradarbiavimas su nuteistojo artimaisiais bus sėkmingas, todėl vykdė S.Dičmono nurodymus.
Kaliniams nešiojo telefonus
Bylos duomenimis, 2011 metų rugsėjo 18-ąją Vilniuje, prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, buvusi S.Dičmono žmona Roberta Mikalajūnaitė T.Tamošiūnui perdavė telefoną „Nokia 6300“, dvi SIM korteles, ausines su mikrofonu, įkroviklį ir televizijos „Gala“ abonentinę kortelę.
Kitą dieną T.Tamošiūnas šiuos daiktus įnešė į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir perdavė vienam kalinių, o vėliau į pagalvę įsiūtas telefonas pateko į L.Lapinsko kamerą.
Tą patį mėnesį S.Dičmonas per savo buvusią žmoną T.Tamošiūnui perdavė dar vieną mobilųjį telefoną ir kelias SIM korteles. Jas prižiūrėtojas nunešė kitam kaliniui.
T.Tamošiūnas pripažino, jog jis negali į kalėjimo patalpas įsinešti mobiliųjų telefonų, tačiau neišdavė, kaip jam pavyko tai padaryti.
Savo kaltę pripažinęs T.Tamošiūnas tikino, jog iš žadėtų 600 litų gavo tik pusę sumos, o už antrąjį lauknešėlį nesulaukė jokio atlygio.
Aiškinsis kalėjimo vadovai
L.Lapinskas savo kaltę neigė ir tikino iš T.Tamošiūno nieko neprašęs ir nieko negavęs.
Devintus metus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime leidžiantis vilnietis pasakojo, jog naudotis mobiliaisiais telefonais šioje įstaigoje įprasta. Kaliniai žino daugybę būdų, kaip jų gauti.
Kaltinamųjų advokatai prašė į teismą iškviesti ir bent vieną Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vadovų, kad paaiškintų, kaip tikrinami į darbą ateinantys kalinių prižiūrėtojai ir kokių daiktų jiems leidžiama turėti.
Per vieną kratą telefonas buvo paimtas ir iš L.Lapinsko. Jo advokatas stebėjosi, kad įtaką kalėjimo darbuotojams galėjo padaryti kalinys, kuris laikomas visiškai izoliuotas nuo kitų.
Kodėl L.Lapinskas laikomas vienas rūsyje įrengtoje kameroje ir negali dalyvauti socializacijos programose bei sporto varžybose, advokatas Edgaras Dereškevičius prašė paaiškinti prokuroro Mindaugo Bliuvo ir žadėjo pareikšti jam nušalinimą, jei paaiškės, kad L.Lapinskas izoliuotas šio pareigūno nurodymu.
M.Bliuvas aiškino, jog M.Lapinskui taikoma izoliacija nesusijusi su šia byla.
Toks buvo organizuotus nusikaltimus tiriančių Vilniaus policijos kriminalistų prašymas.