Atsiprašyti nesugebėjo Atrodo, rūpestis suimtu žmogžudyste įtariamu anūku Z.Kumžienei nustelbė mintį, kad galbūt reikėtų atiduoti pagarbą nužudytam velioniui, uždegti žvakelę, išreikšti atsiprašymą ir užuojautą jo šeimai. Paklausus ar apsilankė laidojimo namuose, o galbūt ruošiasi pasikalbėti su velionio šeima, Z.Kumžienė neigiamai papurtė galvą ir nepratarė nė žodžio. Apsilankius Janapolės laidojimo namuose Aivaro antroji mama S.Budrienė tvirtino iš įtariamo žudiko šeimos nesulaukusi nei atsiprašymo, nei pasiūlymo finansiškai padėti palaidoti nužudytą vaiką. Nuo gimimo įtariamasis - su močiute Šioje tragiškoje istorijoje vaikinus sieja tai, kad abu užaugo ne su savo gimdytojais. Įtariamuoju tapęs D.Kumža su močiute neišskiriamas nuo pirmųjų savo gimimo dienų. „Deivydą auginu nuo trijų parų amžiaus, kada pas mane į namus jį parsivežė dukra. Paskui dukra išėjo pas savo svajonių vyrą, Deivydo tėvą, o mažylis liko pas mane. Anūką išmokiau pirmąją raidę rašyti, skaityti, išleidau į mokyklą. Deivydas žino, kas jo tėvas, tačiau pas jį gyventi nenori. Gal dėl to, kad verčia sunkiai dirbti ūkyje“, - svarstė Z.Kumžienė. Pasižymėjo ūmiu būdu Močiutė tikino, kad Deivydas be galo geras, rūpestingas, padėdavo jai malkas žiemai susiruošti. Tiesa, pavandeniškė pripažino, kad anūkas nuo mažų dienų esąs ūmaus būdo. Prasitarus, kad kaime kalbama apie anūko polinkį smurtauti, pavandeniškė nebeslėpė, kad Deivydas sumušė savo buvusią sugyventinę, kuri, pasirodo, jai labai patikusi. „Mergina buvo gera šeimininkė, pagaminusi valgį visų pirma atnešdavo man ir mano amžinatilsi vyrui, tik paskui su Deivydu valgydavo. Tačiau susipykusi su mano anūku grįžo pas savo motiną. Vieną dieną ten prisistatęs Deivydas trenkė buvusiai draugei, o ta iškvietė policiją. Paskui teismas nuteisė anūką, įpareigojo nesimatyti su buvusia sugyventine. Negi vaikinas lauks, su trenksmais išsiskyręs netrukus susirado kitą“, - papasakojo močiutė Zofija. Nusižudžius mamai, užaugino teta Kaip papasakojo šeštadienį palaidoto Aivaro globėja S.Budrienė, sūnėnui tebuvo 12 metų, kai jis neteko motinos, kuri sirgo depresija ir nusižudė. „Aivaro tėvai buvo išsiskyrę. Sprendžiant našlaičiu likusio berniuko globos klausimą teisme tėvas viešai atsisakė savo sūnaus pareikšdamas, kad jį gali nors ir užsienį išsivežti, jam tas pats. Aivaras labai jautriai išgyveno tėvo išdavystę, verkė ir tuos įžeidžiančius žodžius prisiminė visą gyvenimą“, - skaudžią šeimos istoriją atskleidė S.Budrienė. Meilės užteko šešiems vaikams Palaidojusi seserį, S.Budrienė sūnėno nepaliko likimo valiai, tapo oficialia jo globėja. Moteris užaugino ne tik sūnėną, bet ir penkis savo vaikus. Aivaras biologinius tetos vaikus vadino ne pusseserėmis, pusbroliais, o seserimis ir broliais. „Per mamos laidotuves berniukas prašė neatiduoti jo į vaikų globos namus, o kad pasiimčiau jį pas save. Palaidojau seserį, o dabar reikia laidoti jos ir kartu mano sūnų“, - susigraudinusi prie globotinio karsto penktadienį kalbėjo S.Budrienė. Rūsyje lošė kortomis Krauju aplietą trečiadienio vakarą vaikinai susitiko Pavandenėje Deivydo namuose. Namų šeimininkė Z.Kumžienė papasakojo, kad anūko draugų į gyvenamas patalpas neįsileisdavo dėl savo prastos sveikatos, tiesiog dėl šventos ramybės. Kruvinąjį trečiadienį, gruodžio 18 d., atėjus draugams anūkas močiutės paprašė kortų palošti. Padavusi kortas, Z.Kumžienė nuėjo miegoti, o jaunimo kompanija nuėjo į rūsį. Iš miego pažadino greitosios medicinos mašina, paskui atvažiavo reanimobilis, po to - policija. Buvo geri draugai „Aivarą pamačiau kieme gulintį ant žemės, draugai jį bandė gaivinti. Medikai išsivežė kūną, o policininkai - mano anūką“, - išgyvenimais pasidalino septyniasdešimtmetė Z.Kumžienė. „Anūko draugai papasakojo, kad į namus atėjęs Aivaras trenkė mano anūkui į akį, ta ir dabar tebėra užtinusi, už tai, kad Deivydas apsižodžiavęs su jo panele neva spjovė į jai veidą. Paskui svečias spyrė anūkui, o tas iš pykčio stvėrė peilį ir suvarė užpuolikui į krūtinę“, - aiškino įtariamojo močiutė, kuri tvirtino Aivarą savo namuose mačiusi pirmą kartą ir, deja, pasruvusį krauju ir mirštantį.
Tiesa, pašnekovė pripažino, kad nužudytasis ir žudiku tapęs jos anūkas buvo geri draugai. Mirus Deivydo seneliui, močiutė pasiligojo ir ilgą laiką praleido ligoninėje. Tuo metu pas Deivydą laikinai apsigyveno Aivaras, grįžus močiutei, jis išsikėlė į Varnius. Naktimis baiminasi nužudytojo Pasak Z.Kumžienės, išvykus medikams ir pareigūnams, rūsyje ant stalo ji radusi nugertą degtinės butelį. Ji įsitikinusi, kad kompanijoje Aivaras atsirado vėliau, mat anūkui prašant kortų jo nemačiusi. Po žmogžudystės pavandeniškė neteko ramybės. „Naktį bijau viena miegoti, prašau, kad ateitų dukra. Bijau nužudytojo“, - prasitarė Z.Kumžienė. Paskutiniai žodžiai: „Ką tu padarei?“ Nužudytojo artimieji tikslios versijos nežino, kodėl buvo nudurtas jiems brangus žmogus. Laidojimo namuose Aivaro įbrolis papasakojo, kad, jo žiniomis, sukonfliktavęs Deivydas įvarė Aivarui į širdį peilį. Tas susiėmęs už žaizdos ištarė: „Ką tu padarei?“, bandė dar spirti, ir padedamas vieno iš kompanijos dalyvių užlipo laiptais iš rūsio aukštyn į pirmą aukštą, išėjo į kiemą ir krito ant žemės. Draugas esą laukdamas medikų su rankomis laikė užspaudęs žaizdą, kad nebėgtų kraujas. Deja, sužeistajam niekas nebegalėjo padėti. Šeimos teigimu, mirties liudijime įrašyta, kad padaryta durtinė žaizda. Aivaras neišgyveno peiliui pataikius į širdies skilvelį. Nužudytojo šeima nedovanos „Po žmogžudystės tą patį vakarą įbroliui apsilankius Pavandenėje, Z.Kumžienė kartojo, kad nieko nežinanti, kas atsitiko, ir parodė rūsį, kur buvo viską kruopščiai sutvarkiusi ir išplovusi kraują“, - aiškino velionio šeima. Išgirdusi, kad žudiko artimieji pasisamdė vieną iš garsiausių Telšių advokatų, Aivaro globėja tikino teisybės ieškosianti teisme ir už pralietą vaikino kraują nedovanosianti.
