Atsiprašyti nesugebėjo
Atrodo, rūpestis suimtu žmogžudyste įtariamu anūku Z.Kumžienei
nustelbė mintį, kad galbūt reikėtų atiduoti pagarbą nužudytam
velioniui, uždegti žvakelę, išreikšti atsiprašymą ir užuojautą jo
šeimai.
Paklausus ar apsilankė laidojimo namuose, o galbūt ruošiasi
pasikalbėti su velionio šeima, Z.Kumžienė neigiamai papurtė galvą ir
nepratarė nė žodžio.
Apsilankius Janapolės laidojimo namuose Aivaro antroji mama S.Budrienė
tvirtino iš įtariamo žudiko šeimos nesulaukusi nei atsiprašymo, nei
pasiūlymo finansiškai padėti palaidoti nužudytą vaiką.
Nuo gimimo įtariamasis - su močiute
Šioje tragiškoje istorijoje vaikinus sieja tai, kad abu užaugo ne su
savo gimdytojais.
Įtariamuoju tapęs D.Kumža su močiute neišskiriamas nuo pirmųjų savo
gimimo dienų.
„Deivydą auginu nuo trijų parų amžiaus, kada pas mane į namus jį
parsivežė dukra. Paskui dukra išėjo pas savo svajonių vyrą, Deivydo
tėvą, o mažylis liko pas mane. Anūką išmokiau pirmąją raidę rašyti,
skaityti, išleidau į mokyklą. Deivydas žino, kas jo tėvas, tačiau pas
jį gyventi nenori. Gal dėl to, kad verčia sunkiai dirbti ūkyje“, -
svarstė Z.Kumžienė.
Pasižymėjo ūmiu būdu
Močiutė tikino, kad Deivydas be galo geras, rūpestingas, padėdavo jai
malkas žiemai susiruošti. Tiesa, pavandeniškė pripažino, kad anūkas
nuo mažų dienų esąs ūmaus būdo.
Prasitarus, kad kaime kalbama apie anūko polinkį smurtauti,
pavandeniškė nebeslėpė, kad Deivydas sumušė savo buvusią sugyventinę,
kuri, pasirodo, jai labai patikusi.
„Mergina buvo gera šeimininkė, pagaminusi valgį visų pirma atnešdavo
man ir mano amžinatilsi vyrui, tik paskui su Deivydu valgydavo. Tačiau
susipykusi su mano anūku grįžo pas savo motiną. Vieną dieną ten
prisistatęs Deivydas trenkė buvusiai draugei, o ta iškvietė policiją.
Paskui teismas nuteisė anūką, įpareigojo nesimatyti su buvusia
sugyventine. Negi vaikinas lauks, su trenksmais išsiskyręs netrukus
susirado kitą“, - papasakojo močiutė Zofija.
Nusižudžius mamai, užaugino teta
Kaip papasakojo šeštadienį palaidoto Aivaro globėja S.Budrienė,
sūnėnui tebuvo 12 metų, kai jis neteko motinos, kuri sirgo depresija
ir nusižudė.
„Aivaro tėvai buvo išsiskyrę. Sprendžiant našlaičiu likusio berniuko
globos klausimą teisme tėvas viešai atsisakė savo sūnaus pareikšdamas,
kad jį gali nors ir užsienį išsivežti, jam tas pats. Aivaras labai
jautriai išgyveno tėvo išdavystę, verkė ir tuos įžeidžiančius žodžius
prisiminė visą gyvenimą“, - skaudžią šeimos istoriją atskleidė
S.Budrienė.
Meilės užteko šešiems vaikams
Palaidojusi seserį, S.Budrienė sūnėno nepaliko likimo valiai, tapo
oficialia jo globėja. Moteris užaugino ne tik sūnėną, bet ir penkis
savo vaikus. Aivaras biologinius tetos vaikus vadino ne pusseserėmis,
pusbroliais, o seserimis ir broliais.
„Per mamos laidotuves berniukas prašė neatiduoti jo į vaikų globos
namus, o kad pasiimčiau jį pas save. Palaidojau seserį, o dabar reikia
laidoti jos ir kartu mano sūnų“, - susigraudinusi prie globotinio
karsto penktadienį kalbėjo S.Budrienė.
Rūsyje lošė kortomis
Krauju aplietą trečiadienio vakarą vaikinai susitiko Pavandenėje
Deivydo namuose. Namų šeimininkė Z.Kumžienė papasakojo, kad anūko
draugų į gyvenamas patalpas neįsileisdavo dėl savo prastos sveikatos,
tiesiog dėl šventos ramybės.
Kruvinąjį trečiadienį, gruodžio 18 d., atėjus draugams anūkas močiutės
paprašė kortų palošti. Padavusi kortas, Z.Kumžienė nuėjo miegoti, o
jaunimo kompanija nuėjo į rūsį. Iš miego pažadino greitosios medicinos
mašina, paskui atvažiavo reanimobilis, po to - policija.
Buvo geri draugai
„Aivarą pamačiau kieme gulintį ant žemės, draugai jį bandė gaivinti.
Medikai išsivežė kūną, o policininkai - mano anūką“, - išgyvenimais
pasidalino septyniasdešimtmetė Z.Kumžienė.
„Anūko draugai papasakojo, kad į namus atėjęs Aivaras trenkė mano
anūkui į akį, ta ir dabar tebėra užtinusi, už tai, kad Deivydas
apsižodžiavęs su jo panele neva spjovė į jai veidą. Paskui svečias
spyrė anūkui, o tas iš pykčio stvėrė peilį ir suvarė užpuolikui į
krūtinę“, - aiškino įtariamojo močiutė, kuri tvirtino Aivarą savo
namuose mačiusi pirmą kartą ir, deja, pasruvusį krauju ir mirštantį.
Tiesa, pašnekovė pripažino, kad nužudytasis ir žudiku tapęs jos anūkas
buvo geri draugai. Mirus Deivydo seneliui, močiutė pasiligojo ir ilgą
laiką praleido ligoninėje. Tuo metu pas Deivydą laikinai apsigyveno
Aivaras, grįžus močiutei, jis išsikėlė į Varnius.
Naktimis baiminasi nužudytojo
Pasak Z.Kumžienės, išvykus medikams ir pareigūnams, rūsyje ant stalo
ji radusi nugertą degtinės butelį. Ji įsitikinusi, kad kompanijoje
Aivaras atsirado vėliau, mat anūkui prašant kortų jo nemačiusi.
Po žmogžudystės pavandeniškė neteko ramybės. „Naktį bijau viena
miegoti, prašau, kad ateitų dukra. Bijau nužudytojo“, - prasitarė
Z.Kumžienė.
Paskutiniai žodžiai: „Ką tu padarei?“
Nužudytojo artimieji tikslios versijos nežino, kodėl buvo nudurtas
jiems brangus žmogus.
Laidojimo namuose Aivaro įbrolis papasakojo, kad, jo žiniomis,
sukonfliktavęs Deivydas įvarė Aivarui į širdį peilį. Tas susiėmęs už
žaizdos ištarė: „Ką tu padarei?“, bandė dar spirti, ir padedamas vieno
iš kompanijos dalyvių užlipo laiptais iš rūsio aukštyn į pirmą aukštą,
išėjo į kiemą ir krito ant žemės.
Draugas esą laukdamas medikų su rankomis laikė užspaudęs žaizdą,
kad nebėgtų kraujas.
Deja, sužeistajam niekas nebegalėjo padėti. Šeimos teigimu, mirties
liudijime įrašyta, kad padaryta durtinė žaizda. Aivaras neišgyveno
peiliui pataikius į širdies skilvelį.
Nužudytojo šeima nedovanos
„Po žmogžudystės tą patį vakarą įbroliui apsilankius Pavandenėje,
Z.Kumžienė kartojo, kad nieko nežinanti, kas atsitiko, ir parodė rūsį,
kur buvo viską kruopščiai sutvarkiusi ir išplovusi kraują“, - aiškino
velionio šeima.
Išgirdusi, kad žudiko artimieji pasisamdė vieną iš garsiausių Telšių
advokatų, Aivaro globėja tikino teisybės ieškosianti teisme ir už
pralietą vaikino kraują nedovanosianti.