Organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla Lietuvai atneša milijardus litų nuostolių. Narkotikų prekeiviai, kontrabandininkai, žmonėmis prekiaujančios gaujos ne tik nemoka mokesčių, uždirba iš nelegalius veiklos – teisėsauga priversta išleisti pinigus brangiems tyrimams, kurie leistų sučiupti banditą.
Tokio nusikaltėlio pasodinimas į teisiamųjų suolą dar nereiškia, kad jo neteisėtai įgytas turtas bus atimtas ir atiduotas valstybei. Dažniausiai prieš grupuočių narius pradedamas baudžiamasis procesas, o tai – sudėtingas įrodinėjimas, kuriam reikalingi aukščiausio lygio, sunkiasvoriai argumentai.
Pavyzdžiui, atitempus į teismą narkotikais prekiaujančios grupuotės lyderį, kuris pats prekyba neužsiėmė, o tik ją organizavo, labai sunku įrodyti jo kaltę – reikia pagauti nusikaltėlį už rankos, surinkti jo bendražygių liudijimus.
Jei baudžiamasis procesas nutraukiamas, dažniausiai nebūna konfiskuojamas ir jo turtas. Kitaip tariant, išsisukęs nuo kalėjimo, nusikaltėlis toliau mėgaujasi iš narkotikų uždirbtu turtu.
Lietuvos teisininkai pasiūlė būdą, kaip išspręsti šią problemą ir palengvinti turto konfiskavimą iš pralobusių nusikaltėlių. Ketvirtadienį Teisingumo ministerijoje buvo pristatytas mokslininkų tyrimas, kurio esmė – peržiūrėti tradicinius turto konfiskavimo metodus ir apžvelgti modernius mechanizmus, kurie galėtų būti taikomi ateityje.
Pažeidžia žmogaus teises
2010 metais Lietuvoje buvo pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą. Tačiau, teisininkų nuomone, šis būdas prasilenkia su žmogaus teisėmis ir nekaltumo prezumpciją. Taikant šitą priemonę, žmogus turi pats įrodyti, kad turtas nėra gautas iš nusikalstamos veikos.
Dar viena priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas. Nors tai yra šiuolaikiškesnis ir humaniškesnis metodas, tačiau praktikoje jis taikomas labai retai. Kodėl? Mat kartais teisėsaugininkams lengviau taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir laukti, kol apkaltintas žmogus pats įrodys savo turto kilmę.
„Išplėstinis turto konfiskavimas yra mirusi norma, nes prokurorams yra lengviau, kai žmogus pats įrodinėja savo turto kilmę“, – apgailestavo Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Skirmantas Bikelis. Jis buvo vienas iš tyrimo autorių.
Problema ta, kad nėra tiksliai žinoma, kaip žmogus pralobo – juk yra skirtumas, ar pinigų jis įgijo per administracinius teisės pažeidimus, ar slėpdamas mokesčius ir prekiaudamas narkotikais. Tačiau pagal baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą nuostatas šie nusižengimai ir nusikaltimai yra sulyginami.
„Paradoksalu, bet tokiu atveju žmogus baudžiamas už tai, kad turėjo turto“, – sakė teisininkas S.Bikelis.
Jis pabrėžė, kad tai – ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei viso pasaulio problema. Net Vakarų Europa žengia tik pirmuosius žingsnius spręsdama, kaip veiksmingai ir nepažeidžiant žmogaus teisių konfiskuoti neteisėtai įgytą turtą.
„Tarptautiniai tyrimai rodo, kad tradiciniai, senieji turto konfiskavimo mechanizmai darosi vis mažiau efektyvūs“, – pabrėžė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentas Rimantas Simaitis. Viena nauja idėja gali būti įgyvendinta ir Lietuvoje.
Greičiau galėtų atimti turtą
Europos valstybėse bandoma taikyti civilinės konfiskacijos metodą. Tai šiuolaikinis būdas, kai turtas gali būti atimtas remiantis žemesniais standartais nei per baudžiamąjį procesą.
Jo esmė – nėra būtina nustatyti konkrečias sąsajas tarp konkrečių nusikalstamų veikų ir žmogaus įgyto turto.
Tarkime, kriminalinės žvalgybos pareigūnai turi įrodymų, kad žmogus užsidirba pinigus pardavinėdamas narkotikus. Jeigu prieš jį būtų surengtas baudžiamasis procesas, tai pareigūnai, norėdami konfiskuoti jo turtą, turėtų įrodyti konkrečius narkotikų pardavimo epizodus. Kartais, reikia įrodyti net tai, kokių daiktų ar turtų prekeivis įsigijo po kiekvienos sandorio.
Taikant civilinę konfiskaciją, pareigūnams užtektų argumentuotai įrodyti, kad yra patikimų žinių apie to žmogaus šešėlinę veiklą, ir parodyti, jog tas pilietis negali pagrįsti savo turto. Pavyzdžiui, jei bedarbis turi prabangią vilą, o žvalgybininkai turi patikimų duomenų apie jo nusikalstamą veiklą, vadinasi, būtų galima atimti jo turtą.
„Asmens padarytas nusikaltimas nebėra vienintelis pretekstas paimti turtą. Šiuo atveju dėmesys kreipiamas į turto kilmę – įvertinus visas aplinkybes, bandoma įrodyti, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus daromų nusikaltimų ir turto“, – paaiškino doc. R.Simaitis.
Jis pabrėžė, kad civilinė konfiskacija turi būti atskirta nuo baudžiamojo proceso – žmogus už padarytus nusikaltimus vis tiek būtų teisiamas, tik atimti neteisėtai įgytą turtą būtų lengviau. Teisės ekspertas sakė, kad toks būdas būtų ir efektyvesnis, ir spartesnis.
Tyrimą atlikę teisininkai sako, kad labai svarbu apibrėžti civilinės konfiskacijos ribas, antraip gali nutikti taip, kad šis metodas būtų taikomas prieš licencijos neturinčias gėlių pardavėjas ar nelegaliai Anglijoje dirbančius lietuvius.
„Tai neturi būti nukreipta į smulkius atvejus. Mes kalbama apie stambius nusikaltimus. Juk tokie procesai reikalautų ir pareigūnų darbo sąnaudų“, – kalbėjo teisininkas S.Bikelis.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje civilinė konfiskacija pradedama nuo 10 tūkst. neteisėtai įgytų svarų. Kai kuriuose šalyse ši riba siekia 200 tūkst. eurų.
„Vertėtų sparčiau mąstyti apie civilinės konfiskacijos pritaikymą Lietuvoje“, – siūlė doc. R.Simaitis.
Jis pabrėžė, kad dabartinė Vyriausybė yra įtraukusi šį klausimą į savo programą.
